O štai į rankas papuolė Marinos Tarkovskajos, žymiojo rusų kino režisieriaus sesers, prisiminimai, pavadinti „Veidrodžio šukėmis”. Dar ir dabar atsimenu, kaip tuometiniame „Kronikos” kino teatre pasižiūrėjau „Veidrodį”, baisiai daug ko nesupratau, išskyrus viena – aš, mokinukė, turiu šią pavardę įsidėmėti. Anksčiau specialiai Tarkovskių giminės medžiu nesidomėjau, žinojau tik apie tėvą poetą Arsenijų. Nustebau. Bene trečdalis knygos pridėta nuotraukų, diplomų ir laiškų, menančių giminės aukštą kilmę. Stebino ne tai, kad režisierius buvo kilęs iš aristokratų, nes jo kurso draugas Vasilijus Šukšinas buvo visai kitoks, ir dėl to šiedu nuolat susikibdavo, mat antrasis buvo iš vadinamosios liaudies. Nustebau dėl to, kad nežinojau, kiek į Andrejų jau visko buvo sudėta, kai šis nusprendė tapti režisieriumi.
Kiek ir ką įdėsi, tą ir turėsi. Tačiau nereikia nė Tarkovskių. Paskaitykit Aleksandros Kašubienės biografiją!
Kalbu apie tai liepos vidury, po brandos egzaminų. Štai Gabrielios Kuodytės vadovaujamos teatro studijos „Šeši pojūčiai“ dešimt abiturientų papildė LMTA vaidybos pirmą kursą. Jei į juos tiek nebūtų įdėta, nebūtų ir šio rezultato. Iš savo laikų atsimenu Valerijos Marcinkevičiūtės aktorinių talentų virtuvę arba mokytojos Violetos Tapinienės mokyklinio teatro vaisius. Dabar tik tinginys nekalba apie brandos egzaminus, tad aš irgi apie juos.
Štai vienos prestižine laikomos vidurinio mokslo institucijos vadovas pareiškia, kad baigus mokyklą užtenka būti skaičius trisdešimt šešias knygas. Turimas omenyje gimtosios kalbos egzaminas. Svarstau apie kitus dalykus. Jei nežinosi Niutono dėsnio, nelabai suprasi, kodėl kas nors krenta užuot pakibęs ore. Jei nemokėsi aritmetikos, parduotuvėje gali užstrigti su savo centais. Bet tik filologai, na, dar ir šokio mokytojai, supranta – kiek žodžių išmoksi, tokia ir bus tavo minčių arba kūno kalba. Ne veltui šokyje taip pat vartojama teksto sąvoka. Šokėjas jums gali pasakyti: mokausi naują tekstą. Tai yra choreografiją, bet jam ar jai tai yra TEKSTAS.
Vienos prestižine laikomos vidurinio mokslo institucijos vadovas pareiškia, kad baigus mokyklą užtenka būti skaičius trisdešimt šešias knygas.
Ilgai nepaleidžia minėto mokyklos vadovo mintis, kad nereikia apkrauti moksleivių lietuvių poezija, užtenka turėti galvoje vieną kitą knygos siužetą. Kadangi visų pasaulio literatūros siužetų „buhalterija“ jau atlikta – ją sukūrė Vladimiras Propas, pasiūlydamas 31 siužetinę funkciją ir 7 personažų tipus. Interpretuojant pedagogo mintį, užtektų pagūglinti, ir lietuvių kalbos egzaminas išlaikytas.
Po šio mokyklos vadovo pasisakymo, peržvelgiau skaitytojų komentarus. O varge, pasijuntu kaip koks Darvinas, savo „Bigliu“ apiplaukęs pusę pasaulio. Jau seniai pastebėjau, kad vietos gyventojų – sakykime, lietuvių ir rusų – kalbos vartotojai naudoja vadinamąjį vernakulą. Tai yra kalba tai, kas liejasi iš galvos, bet užrašo mintis nebūtinai taip, kaip mokoma mokykloje. Jam tas pac. Imame rašyti, kaip girdime. Pabandykite šį žaidimą pažaisti prancūziškai. Susidaro įspūdis, kad visas lietuvių kalbotyros šimtmetis tiesiog nubraukiamas, o visi tyrimų rezultatai anuliuojami. Tokiu atveju, 36 knygos yra tikrai daug, nes kiek rašybos variantų reikia išmokti!
Todėl išveši visokie geruliai, belenkaip ir čystai, kurie, kaip ir knygos, dabar pas mus patys susiskaito.
Poezijos išskirtinumas yra tas, kad, kai vaikai žodžiu klausosi eilėraščių, jie tobulina savo klausymo įgūdžius.
O kad lietuvių poezija greta biotechnologijų dar neseniai buvo aukščiausi Lietuvos KėPėAjai (kokybės rodikliai), niekam neįdomu.
Leiskite pacituoti „Šiaurės Atėnuose“ 2017 m. gegužės 19 d. išspausdintą Zitos Alaunienės (1931–2020) tekstą: „Apžvelgus visas 67 valstybinių ir mokyklinių egzaminų temas nuo 2008 m. iki 2016 m., kada buvo pakeistos egzamino užduotys (atsisakyta vadinamosios interpretacijos), visos temos suformuluotos vienodos struktūros sakiniais – pvz.: veiksnys vardininko linksniu ir vietos aplinkybė vietininko linksniu. Pvz., „Moters vaidmuo lietuvių literatūros kūriniuose (2015)“; Čystai, disertacijos lygio reikalavimas. Kur jau ten lietuvių poezija su savo abstrakcijomis!
Nors aš, nebūdama jokia pirmūnė, pati labai daug eilėraščių visai be skausmo išmokau būtent vidurinėje mokykloje. Ir čia turbūt turiu padėkoti tiems, kas į mane ją įdėjo.
Tad galvodama apie išeitį, norėčiau pritarti kalbininkės minčiai nustoti tikrinti, ar skaitei visus šaltinius, nes tam yra visas trimestras, o egzaminui palikti temas, „atitinkančias abiturientų gebėjimus, nekreipiant dėmesio į visas teorines nesąmones“. Atsimenate, kaip P.Weiro filme „Mirusių poetų draugija“, R. Williamso herojus mokytojas Keatingas pasiūlė išplėšti beprasmiškų paistalų puslapius iš retrogradiško vadovėlio?
Ir vis dėlto, kodėl poezija yra tokia svarbi, bent jau pradinėje mokykloje?
Poezija inkorporuota į programą. Ji gali būti tiek skaitymo, rašymo ir kalbos (ir gimtosios, ir užsienio) pamokų dalis, ji lengvai tinka pamokų temoms, projektams ir pan. Ji gali suteikti papildomos vertės mūsų studijoms.
Štai bent penkios priežastys mokyti poezijos mokykloje.
1. Ji įtvirtina skaitymo, kalbėjimo ir klausymo įgūdžius
Kodėl verta mokyti poezijos? Vaikai turi išmokti skaityti įvairius tekstus, o eilėraščiai yra viena iš formų. Poezijos išskirtinumas yra tas, kad, kai vaikai žodžiu klausosi eilėraščių, jie tobulina savo klausymo įgūdžius. Jie mokosi įsiklausyti į girdimus žodžius ir kartu susimąstyti, ką tie žodžiai reiškia.
Vaikai stiprina savo skaitymo įgūdžius ir lavina skaitymo sklandumą tai darydami vėl ir vėl. Vaikai įgunda klausytis skirtingų ritmų ir rimų.
Poezija leidžia svarstyti apie prasmes, jų tarpusavio ryšį ir vizualizavimą. Jei paraginsite vaikus įsivaizduoti eilėraštį, kai šis skaitomas garsiai, jie gali nupiešti paveikslą arba ramiai pagalvoti apie tai, ką girdi. Paprašykite vaikų pasidalinti tuo, ką jie laiko eilėraščiu, arba ką, jų manymu, reiškia vienas ar kitas žodis ar eilutė. Galima paprašyti vaikų susieti išgirsta su savo patirtimi.
2. Poezija turtina kalbą ir žodyną
Poezija suteikia mokytojams ypatingą įrankį, ją galima naudoti mokant raštingumo.
Poezijoje esama žodžių, kurie rimuojasi dėl ryškesnio įspūdžio. Eilėraštį galima panaudoti mokant sakinių struktūros, kalbos dalių ir daugelio gramatikos taisyklių. Gramatikos mokymas įtraukiais būdais neretai yra sudėtingas uždavinys. Poezija gali padėti!
Galimybės mokytis per poeziją yra begalinės!
Poezija kuria žodyną. Vaikai susiduria su dar negirdėtais žodžiais ir klausosi jų nauju kontekstu. Aptarkite su vaikais naujus terminus ir paprašykite nurodyti tuos, kuriuos girdi pirmą kartą. Šis pratimas suteikia galimybę besimokantiems plėsti ir kurti kalbą. Vaikai ne tik girdi naujus žodžius, bet ir mokosi, kaip tie žodžiai parenkami įspūdžiui ir vaizdams nupiešti.
Poezija siūlo įsimintiną ir motyvuojantį ugdymo būdą. Galimybės mokytis per poeziją yra begalinės!
3. Poezija skatina rašymą
Galima supažindinti vaikus, kaip kuriami eilėraščiai ir kaip gimsta juose esantys žodžiai. Tai pirmas žingsnis į rašymą. Skirtingi eilėraščių tipai turi įvairius komponentus. Poezijoje išmokstame sujungti žodžius, kad atsirastų prasmė ir kontekstas. Taip moksleivis išmoksta, kaip pasirinkti tinkamus žodžius vaizdams ir nuotaikoms sukurti.
Skirstydami eilėraščius į dalis, daug sužinome apie tai, iš ko sudarytas tekstas. Sužinome, kaip pasimokyti, sakykime, soneto, ir pamėginti išdėstyti žodžius jam būdinga tvarka. Kai kuriuose eilėraščiuose atpažįstami žanrai yra įdomūs vaikams ir yra puiki pradžia mokytis rašyti. Poezijos rašymas yra lankstus įgūdis, kuris padės vaikams rašyti ir kitais būdais ir stiliais.
Pradėti mokyti poezijos reikėtų anksti, dar kai vaikai bando mokytis rašyti. Pradėkime mokydami paprastų poezijos formų, kurios atitinka pavyzdį, kad vaikai galėtų pajusti žanro savitumą.
4. Poezija skatina kūrybinį mąstymą
Ji skatina mus išsakyti savo patirtis žodžiais.
Poezija gali teigiamai paveikti socialinį ir emocinį vaikų mokymąsi. Ji gali jiems parodyti naują mąstymo būdą. Pavyzdžiui, siūlant pavartoti žodžius, kurių vaikai gali nežinoti. Poezija skatina vaikus reikšti jausmus ir mintis naujais žodžiais.
Palyginkime skirtingo amžiaus skaitytojams skirtas eiles:
„Ateis sekmadienis. Ant duonos tepsim bučinius ir sviestą...“
Ir
„Žiūrim – krinta patylõmis
Obelų žiedai...“
5. Ugdo meilę skaitymui
Kai vaikai mokosi skaityti, supažindinkite juos su įvairių stilių ir žanrų tekstais. Išmokti skaityti ne visada lengva. Poezija kitokia. Ji turi tą ypatingą spalvą, kurios trokšta vaikai. Tariamą lengvumą. Čia visiškas virtuozas yra Kazys Binkis!
Vaikams būdingas prigimtinis smalsumas. Eilėraščiai skatina vaikus įsivaizduoti naujus pasaulius ir patirtį.
Vaikams būdingas prigimtinis smalsumas. Eilėraščiai skatina vaikus įsivaizduoti naujus pasaulius ir patirtį.
Kai supažindiname vaikus su poezija, jie išmoksta pasirinkti poezijos knygas ir skaityti jas savarankiškai. Eilėraščiai teikia malonumą ir sukelia teigiamas emocijas. Eilėraščiai įtraukia ir yra įdomūs skaityti! Jie skatina vaikus judėti, moko ritmo pojūčio ir leidžia išlikti judriam nejudrių disciplinų metu.
Mieli kolegos mokytojai, mokykime vaikus poezijos; kitaip jie gali to malonumo niekad ir nepatirti. Vaikai linkę nesirinkti eilėraščių laisvalaikio skaitymui, jei dar niekad su jais nebuvo supažindinti. Kurkime meilę poezijai kartu!
Mieli moksleiviai, o jūs tik belenkaip skaitykit. Pamatysit, kada nors gyvenimas jums parodys, kam jums to reikėjo. Jei jūsų oponentas bus skaitęs viena knyga mažiau, laimėsit jūs. Pavyzdžiui, paklauskite pašnekovo, iš kur tekstas:
„Tu Taukšlį įveikei, sūnau?
Apglėbsiu aš tave už tai!
Kokia diena! Plunksnuok! Plunksnau!"
Jis džiūgavo karštai.“
Kai neturėsit atsakymo į keblų klausimą, pravers šis L.Kerolio (L.Carrol) „Taukšlys“, o ir daugybė kitų tekstų.
Atvečiaju!
