Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Irmos Kungytės eilėraščiai be pavadinimų

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalijasi Irma Kungytė. „Besisukant beprotiškame rutinos ir darbų siautulyje, poezija mane kasdien moko pastebėti pačius svarbiausius dalykus: purpurinį dangų virš miško ateinant nakčiai, mėnulio kontūrus viduryje baltos dienos, apdegusį medį žaliuojančiais lapais ar sustingusius žirginėlius, užklotus sniego ankstyvą pavasarį. Šie dalykai, kurie galbūt ne visada pastebimi skubantiems, padeda man kurti santykį su pasauliu ir geriau pažinti save. Iš to gimsta mano tekstai“, – teigė ji. Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
Irma Kungytė
Irma Kungytė / Asmeninio archyvo nuotr.

- Irma Kungytė

*

Atsibudę kurį laiką skaičiuojam

Išbirusio tinko ežerus lubų skliautuose

Suskaičiuoju visus tavo apgamus

Ant nuogo kūno pabirusius

Pirštais matuoju atstumą tarp mūsų

Klausausi tavo duslaus kvėpavimo

Duslaus planetų ūkimo

(jis kasnakt padeda man užmigti)

Visų aštuoniasdešimt dviejų Saturno mėnulių

Lietaus juose

Jau seniai nebuvo

Tačiau mano liūdesio kanjonai

Mirksta užpilti vandeniu

Užklupti audrų ir žaibo kirčių

Kuriuos irgi kas rytą suskaičiuoju

Žinau kad kitą kartą

Atstumą tarp mūsų matuosiu sieksniais

Po to kilometrais

Ar myliom

Atsibusiu viena

Viena klausysiuos planetų ūkimo

Grožėsiuosi supernovų sprogimais

Kol lėtai

Lašas po lašo

Džius mano liūdesio kanjonai

Lėtai

Gal tūkstančius metų

Formuosis prisiminimų fosilijos

Kurias kažkas vėliau kasinės

*

Labai ilgai galvojau

Kas bus

Kai čia atsidursiu

Kai kurti nuo savo ošimo

Vandenys

Išplukdys į aušrą

Audrų išdaužytus kiautus

Gintaro dulkių pribrinkusius

Kas bus

Kai sudegs varnalėšų laužuos

Kapitonai

Labai ilgai klūpėjau

Apsemtais keliais

Į jūrą

Kad kas nors išgirstų

Kaip nuogos moterys

Kruvinom kojom

Tuos kiautus trypia

Kaip mirusiųjų kūnai vysta

Ir trečiąją dieną darosi šalta

Nežinau ką dar galėčiau papasakoti

Nebent apie rudenį

Kai lietūs tą trečiąją dieną

Puošia namus ir apsemia veidrodžius

O aš sėdžiu tamsoj

Pilnais plaukais kriauklių skeveldrų

Lėtai byrančių į smulkias šukes

Ir nevalingai šypsausi

Kol gintaro dulkės

Užsninga mano išbrinkusius delnus

*

Dabar jau kažkaip kitaip gyvenam

Mažiau mąstom apie sudiržusias pievas

Ir išguldytus vaikystės medžius

Nes vis daugiau skauda

Kai želia atminties bruzgynai

Kai sukilęs vėjas drasko žoles

Ir kalbasi su mumis užmirštais balsais

Jau seniai tie balsai pradingę tarp žemių

Ir bičių sugeltos pėdos užgiję

Todėl kitaip ir gyvenam

Kitaip kvėpuojam

Ir kitaip jaučiam

Šlampančią žolę

Tarp sudiržusių pirštų

Rytais

Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą