Viena retų išimčių – Antano Vienuolio kūryba. Pabuvojęs visuose to meto kovų frontuose, atėjus taikos metui A. Vienuolis parašė kelis apsakymų, pasiremdamas iš jų atsineštais įspūdžiais. Regis, jis galvojo ir apie didesnės apimties kūrinį, skirtą 1919 – 1920 m. kovoms, bet šiuos planus nubraukė 1940-ieji.
Siūlome 15min skaitytojams vieną iš minėtų apsakymų, paimtą iš leidyklos ,,Bonus animus“ išleisto A. Vienuolio karo reportažų ir apsakymų rinkinio ,,Iš karo korespondento užrašų“.
Zarasų krašto įspūdžiai: iš karo korespondento užrašų knygutės
I.
Šį poetingą kraštą teko man aplankyti 1919 m. lietuvių su rusais bolševikais karo metu.
Blogai apginkluota ir aprengta jaunutė Lietuvos armija, susidariusi vien iš savanorių, darė stebuklus ir ginė iš Lietuvos keliskart skaitlingesnes bolševikų gaujas. Dienraščiai diena po dienai skelbdavo vis naujus iš po bolševikų jungo atvaduotus sodžius ir miestelius. Ir sostinės žmogus, matydamas čia vietoje visus besikuriančios valstybės netobulumus, tiesiog nenorėjo tiems stebuklams tikėti. Bet kasdien atvežami į sostinę belaisviai ir kasdien augąs karo ligoninėj sunkiai sužeistų karių skaičius liudijo, kad ir iš tikrųjų ten, karo laukuose, daroma kažkas tokio karžygiško ir tikrai atsidėjus. Sužeistųjų ir nukautųjų vietą užimdavo kiti savanoriai ir, šiek tiek pramokę valdyti ginklą, traukdavo į pozicijas. Apie kokius nors rezervus ir kalbos nebuvo. Kartais, kad išmuštų priešą iš kurios nors pozicijos, vadai, surinkę ligi paskutinio savo kareivio, puldavo ir laimėdavo. Priešui gi puolant gindavosi visi ir niekas nežinojo nei poilsio, nei nuovargio. Nemaža mums padėdavo vadinamieji „miško broliai“, arba „žalieji“, susiorganizavę bolševikų užpakaly ir veikdami kartu su reguliariais savanoriais. Kam ne kam, o jau karo korespondentui tai už vis mažiau buvo darbo: visų karžygių negalima buvo aprašyti, nes karžygiai buvo visi, ir reikdavo tenkintis tik trumpais įvykių pranešimais.
Atrėmus kelis smarkius bolševikų puolimus ties Salakais ir paėmus Degučių pozicijas, kurios, net anglai sakė, be didžiųjų armotų nepaimamos būsią, mūsų karžygiai įžengė į Zarasų kraštą ir taip įsismagino, kad ligi pat Zarasų miestelio nebedavė bolševikams susigriebtų ir varė juos pridūrę.
– Dinabarkas!.. Dinabarkas!.. – iš tolo sušuko mūsų karžygiai, pamatę toliese ant kalnų Zarasų miestelį. Ir iš tikrųjų, pirmą kartą pamatęs iš tolo Zarasus, tik žinodamas geografiją, neapsiriksi žmogus, kad tai ne Dinabarkas ar kitas koks gražus didelis miestas. Pirmučiausia, kas puola į akį, tai iškilę į padangę balti bažnyčios bokštai ir paauksuotos dviejų cerkvių makaulės. Įvairūs mūro ir medžio namai namukai tūno paskendę soduose ir tarytum ropoja iš ežero prieš kalną, o patsai kalnas skęsta vandenyje.
Žiūrint nuo kalnų, iš kairės pusės – dideli vandens plotai, didelės ir mažutės įlankos, didelės ir mažutės salos, apaugusios dideliais medžiais; pakraščiuose ir apie salas žaliuoja nendrynai, medelynai, iš tolo panašūs į krūmus... O aplink ežerą – vienas už kitą aukštesni kalnai ir kalneliai.
Zarasų miestelis, pasirodo, tik iš tolo toks gražus ir toks viliojantis. Įvažiavęs į jį keleivis, kaip tikslą pasiekęs idealistas, dairosi ir neranda, ko ieškojęs. O dairytis yra kur: kur tik žiūri – vis vanduo, vanduo, salos, įlankos, sąsiauriai, kalnai, pagrioviai; tai toli toli, kur tarp kalnų ir pagriovių, „kur tamsios girios krantus apstojo“, vėl blyksi vanduo; žiūri pro medžių šakas pakalnėn – vėl vanduo – tai vis tas pats Zarasų ežeras.
Jei manęs kas paklaustų, kuri vieta man Lietuvoje visų labiausiai patiko ir padarė didesnio įspūdžio, nė valandikės negalvojęs atsakyčiau – Zarasai. Zarasai man labai primena Krymo Balaklavę. Kaip balakviečiai mėgsta savo jūrą, taip zarasiečiai – savo ežerą; kaip karštos Kolchidos gyventojai praleidžia savo gyvenimą pajūry ir ant vandens, taip zarasiečiai atsiilsi dvasia ir kūnu savo paežerėj. Ypač jie buvo pamėgę savo ežerą prie vokiečių, kai okupantai buvo užgynę gyventojams ne tik kad kuo nors terštų ežerą, bet liepę švariausiai užlaikyti ir jo krantus. Buvusios paskirtos tam tikros vietos, kur velėti, maudytis. Negalima buvę nešvariais kibirais iš ežero vandenį semti. Ežeras buvęs kaip krištolas. O, sudegus malūnui ir nusekus vandeniui, apie ežerą pasidaręs nelyginant akmenėliais grįstas plentas. Ežere atsiradę naujų salų.
Bet, išėjus okupantams ir atplūdus bolševikams, netruko žmonės savo ežerą užteršti. Ir po mėnesio kito ežeru galima buvo gėrėtis tik iš tolo. Visas ežero krantas nuo miestelio pusės greit buvo paverstas į bendrą šiukšlyną. Dabar, eidamas pakraščiu, tai tik ir žiūri, kad neatsistotum kur koja ir nesusižeistum į stiklą. Oras paežerėj užnuodytas ir puvėsiais dvokia. Dabar ežere, kaip ir prie bolševikų, ne tik maudosi ir velėja, kur kam patinka, bet ir visokias šiukšles į vandenį verčia, kur kam patinka, ir iš to paties ežero semia sau vandenį valgiams virti bei gerti. Užtat Zarasuose ir nepaliauja siautusi vidurių šiltinė.
Įžengiau aš į Zarasus tuojau užėmus juos lietuviams. Bolševikai buvo dar netoli už miestelio ir laikėsi senuose rusų bei vokiečių apkasuose už vielų pertvarų. Lietuviai daužė juos iš armotų, skverbėsi per miškus ir grūdo iš vienų apkasų į kitus – ir vis artyn prie Dinabarko.
Zarasuose buvo neramu. Miestelis atrodė it išmiręs, žmonių gatvėse rodėsi maža, nes pasilikę bolševikų agitatoriai leido gandų, kad rusai greit vėl sugrįšią. Naktimis nežinia kas ir kur šaudydavo, kartais net iš kulkosvydžių. Nors miestelis nebuvo sudegęs, tačiau didesnė pusė namų buvo be langų, be durų, kuriuos dar vokiečiai buvo išsivežę į apkasus. Bėgdami bolševikai taip pat gerokai apgrobė miestelį ir išsprogdino elektros stotį. Dauguma gyventojų dar nebuvo grįžę iš Rusijos, o per tatai ir tinkamų gyvenimui butų buvo maža.
Apsigyvenau aš vieno Lietuvos visuomenės veikėjo namuose. Jo paties namie nebuvo: jis ką tik buvo sumainytas kaipo įkaitas ir gyveno Kaune. Jo namiškiai mane labai džiaugsmingai sutiko ir priėmė. Kadangi aš, kaipo korespondentas, turėjau rinkti žinias ir užrašinėti savo įspūdžius, tai namie tekdavo būti labai retai.
Kaip apskritai – kur mažiau tvarkos, ten daugiau karščiuojasi žmonės, taip buvo ir Zarasuose. Pirmą dieną mane aplankė keletas vietos lietuvių ir prašė pranešti į Kauną apie gresiantį mums pavojų iš sulenkėjusių dvarininkų pusės. Komendantas, skundėsi jie man, taip pat esąs iš sulenkėjusių dvarininkų, o žvalgybos viršininkas dirbąs lenkų naudai ir gaudąs vien „bolševikus“ lietuvius inteligentus. Apie žvalgybos viršininką tada aš nieko nežinojau ir jo nepažinau, sužinojau tik paskui, kai jis, paleistas iš kalėjimo, pabėgo pas lenkus. Komendantas, nors ir buvo iš sulenkėjusių dvarininkų, tačiau žmogus aukštos doros ir džentelmenas, ką buvau persitikrinęs ir aš pats.
Tą pačią dieną atvarė iš fronto didelį būrį belaisvių bolševikų ir vieną komisarą. Komisarą varė skyrium. Bet kaip gi aš nustebau, kai, priėjęs arčiau, pamačiau, kad komisaras – tai vienas mano geras pažįstamas studentas K., kuris pasiliko Zarasuose darbuotis prie bolševikų vien tik dėl to, kad šiame sulenkėjusiame ir surusėjusiame kampely gintų lietuvių reikalus. Komisarą vedė, kaip man pasakė kareiviai, „ant prašavimo“. Valanda buvo rimta, nes žinojau kai kurių mūsų „administratorių“ a la Miuller nusistatymą prieš lietuvius inteligentus „bolševikus“. Susižinojau su vietos lietuviais ir mes tuojau įteikėme komendantui parašę tam tikrą pareiškimą ir dėl visa ko pranešėme ir aukštesnei fronto valdžiai. Vakare sužinojau, kad manęs ieškąs žvalgybos viršininkas ir norįs suimti, nes aš užtariąs tokį žmogų, kuris „plėšęs bažnyčias“ ir kovojęs „prieš Lietuvos nepriklausomybę“! Tikėdami to ištautėlio žvalgybininko galybe, kiti patarė man net išvažiuoti į Kauną, bet aš neišvažiavau ir laukiau pareiškimo pasekmių. Sužinojęs, kad K. nebegresia joks pavojus, ir kad jis bus atiduotas į tardytojo rankas, išvažiavau į pozicijas.
II.
Atsikėliau dar prieš saulės patekėjimą. Diena buvo graži ir saulėta. Nežiūrint į tai, kad jau buvo rugpjūčio pabaiga, tačiau buvo taip šilta, kaip vasarą. Kadangi iš komendantūros dar neatsiuntė pastotės, tai nuėjau į paežerę. Tylus ir ramus buvo ežeras, tik didžiosios salos nendryne kartkartėm girdėjos kirksėjo naras ir vietomis šokinėjo iš vandens žuvytės. Niekur nesigirdėjo nei šūvio, nei žmogaus balso ir nenorėjau tikėti, kad štai visai netoli yra frontas. Bestovint toli toli už ežero it aukso spinduliais nušvietė patekėjusi saulutė moliuotus pagriovius, palietė krante apstojusias tamsias girias ir nuo Zarasų kalnų gulė ant ežero ilgi šešėliai. Iš salos atbrido balta žuvėdra ir, kuverkčiodama bei lėtai mastakuodama sparnais, tarytum žadindama iš miego zarasiečius, nuskrido per miestelį.
Nesulaukęs pastotės įlipau į vežimą, kuris vežė šovinius, ir kartu su kareiviais nuvažiavau į pozicijas. Kartu važiavo keletas vežimų. Ties miesto ligonine stovėjo Raudonojo Kryžiaus fura ir pulkavos žmonių būrelis. Furoje gulėjo keturi sužeisti. Tarp jų – pažįstamas karininkas. Gulėjo jie ramiai, tyliai ir laukė, kol sanitarai iškrapštys juos iš furos ir suneš į ligoninę. Tylomis dūsaudamos žiūrėjo į juos ir kelios ankstyvos moterėlės. Viena jų parbėgusi namo atnešė ąsotį pieno. Karininkas ir du kareiviai, pasikėlę ir pasirėmę ant alkūnių, atsigėrė, trumpai pasakė ačiū ir vėl atsigulė. Ketvirtas kareivis, kuriam buvo šrapnelės sutrupintas petys, net nemėgino atsikelti, o tik dejuodamas padėkojo ir pasakė nenorįs. Moterėlė buvo belipanti į vežimą, kad jį vis kaip nors pagirdytų, bet sužeistasis pakrutino galvą ir taip sudejavo, kad moterėlė tuoj atsisakė nuo savo sumanymo. O kai juos ėmė iš ratų ir dėjo į neštuvus, moterėlė pyko ant sanitarų, kad jie neatsargiai su ligoniais apsieina ir išmetinėjo jiems, kad esą visai negailestingi. Užsirašęs sužeistųjų pavardes ir išklausęs, kur ir kokiu būdu jie buvo sužeisti, važiavau toliau. Ties Smėlinka susitikome dar porą vežėčių, kuriose vežė po vieną lavoną. Paprašiau sustoti. Sentikiai barzdoti pastotininkai pasakė nežiną, nei kas jie tokie nukauti, nei kur nukauti. Įdavę jiems fronte ir liepę vežti į Zarasus. Pažvelgiau aš į nukautuosius: vienas buvo visai jaunas, kokių 20 metų, vaikinas. Iš jo galvos ir ausų tekėjo kraujas ir tepė vežėčias. Kitas atrodė kiek vyresnis ir sunku buvo pasakyti, kur jis peršautas. Veidas buvo pajuodęs, sumerktos akys, sukąsti dantys, rankas laikė surietęs prie krūtinės, tarytum jis buvo nušautas sargybą eidamas. Kai pastebėjau pirmajam barzdočiui, dėl ko jis neišklojo savo vežėčių šiaudais ir šienu, kaip padarė jo bendras, jis man atsakė viską suganęs arkliui.
Pavažiavę keletą varstų už Smėlinkos išsukome iš plento. Ilgai gavome važiuoti miškais ir laukais. Visi laukai čia apkasais išrausti, vielų pertvaromis išnarplioti ir granatų išduobėti. Miškai gi panašūs į stuobryną. Retas medis sveikas. Kitas, kad ir atrodo sveikas, tai gerai įsižiūrėjęs pamatysi arba šrapnelės skeveldrą, kyšančią iš liemens, arba nuplėštą šaką. Kito dar žymios neseniai užsitraukusios nuo kulkų žaizdos. Kokį pusvarstį, pačioje linijoje, kur ilgą laiką buvo tarp rusų ir vokiečių vadinama neutrali zona, nei vienas medis nežaliavo – vien tik iš bendro laužo stuobriai kyšojo.
Viename miške paežerėj užėjau vokiečių kultūros liekanas: buvusioji apkasų kareiviams pasivaikščiojimo ir poilsio vieta. Mišku išvedžioti išgrįsti takeliai, padarytos kliumbos alėjos ir vis per kokį šimtą žingsnių – blindažas, kad, išgirdus atūžiančią granatą, tuojau galima būtų pasislėpti. Tuose blindažuose būta įtaisyta skaityklų, kavinių, estrada pianinui. Ant tų blindažų ir aplink juos pridirbta daugybė beržinių suolų, palapinių. Kitame miške taip pat daug blindažų, bet tokių didelių ir erdvių, kad per vienas duris su keletu arklių greta galima įjoti, pro kitas išjoti.
Visur užeini buvusių geležinkeliukų bėgių, užmirštų vagonėlių ir šiaip įvairios medžiagos.
Vokiečių blindažai ir apkasai griežtai skiriasi nuo rusų – ne tik savo išvaizda iš oro, bet ir viduje. Vokiečių „zemlenkos“ už Smėlinkos ant kranto ežero daro įspūdžio lyg būtų atkastas iš po žemių miestas. Kitos „zemlenkos“ – su prieangiais, su langais, gonkais ir kolonomis. Ir nė vienas šiek tiek gražesnis ar patogesnis žemės sklypelis nepaliktas neišnaudotas. Tuo tarpu kai vokiečių vis taikintasi kur gražiau, rusų gi raustasi į žemę kur papuola, bet tik nešlapiems galima įsikasti. Miškuose ir laukuose daug stirkso iš žemės rusų kryžių, vokiečiai visi palaidoti tam tikrose kapinėse ir niekur neužeisi jų užmiršto kapo. Yra ir rusų daug kapinių, bet ir čia tuoj puola į akį jų žemesnė kultūra, mažesnis karžygių gerbimas. Matyt, kad ir pačiame fronte nei rusai, nei vokiečiai nesitikėjo, kad taip ilgai užsitęstų karas ir kad būtų tokia daugybė aukų. Ypač nesitikėta rusų, nes tuo tarpu kaip vokiečių vienos didelės kapinės ir antros tik greta pirmųjų pradėtos, rusų visuomet bent po kelerias gretimai. Iš pradžių atskirtos nedidelės kapinės ir laidota lavonai eilėmis bei tam tikra tvarka: divizijomis, pulkais, kuopomis. Karininkai – skyrium. Pirmosios kapinės visuomet gražiai aptvertos, varteliai išbraižyti, išrašyti, brangiomis ikonomis papuošti. Ant kiekvieno kapo baltai nuteptas kryžius su juodu parašu – kokios divizijos, pulko, kuopos, kas ir net kokioj gubernijoj gimęs. Ant kataliko kapo – katalikiškas kryžius, ant žydo – Salamono žvaigždė, ant totoriaus – musulmanų emblema – mėnulio delčia...
Antros kapinės jau aptvertos prastesne tvorele ir laidota jose jau nebe taip tvarkingai. Trečiosios kapinės apskritai užvestos daug didesnės už pirmąsias ir antrąsias, jau nebe ant visų kapų pastatyti kryžiai, o ir tie patys nebedažyti, pigučiai. Aptvertos jau paprasta tvora. Ketvirtos, penktos kapinės – arba visai nebeaptvertos, arba tvora jau išgriuvusi ir retas kryžius nepakrypęs. Parašas, padėtas cheminiu paišeliu, seniai jau nusitepęs. Dažniausiai ant ketvirtų ar penktų kapinių stovi keletas didesnių kryžių, kurie sergsti brolių kapuose suverstus karžygius.
Jei dabar visos šitos kapinės visų apleistos ir užmirštos, tai bent tol, kolei visame pasauly dar tebežvanga ginklai ir apakusi žmonija nemato, ką padarė ir ką tebedaro. Ateis laikas, kada šitoji milijonų pilkųjų vergų Galgota bus priderančiai pagerbta ir pašventinta. Ateis laikas, kada rašytojai apie šituos karžygius vergus rašys ilgas apysakas, poetai sudės eiles, o visu gausiai pralietu krauju ir lavonais nutręštu frontu bus pristatyta špižinių stulpų, paminklų ir monumentų. Ir žmonės lankys juos dūsaudami ir stebėsis begaline savo pirmtakūnų niekšybe.
III.
Juo arčiau važiavome prie pozicijų, juo daugiau ir daugiau maišėsi kariškių, pastočių ir gurguolių, o prie štabo stovėjo jų ištisos eilės. Mano vežėjas su šoviniais nuvažiavo į batarėją, o aš nuėjau į štabą, kur radau visus labiau susirūpinusius lenkais negu bolševikais. Pasirodo, lenkai rytą atsiuntę lietuviams ultimatumą ir pareikalavę, kad mūsų dalys apleistų dešiniąją geležinkelio pusę ir pasitrauktų ligi plento. Mūsiškiai jų reikalavimą atsisakė išpildyti ir laukė dabar lenkų puolant.
Apie pietus viena mūsų batarėja pradėjo šrapneliais šaudyti į Dinabarką. Draug su žvalgais užlipau ant kalno ir per žiūronus sekiau, kas darėsi mieste. Visas Dinabarkas buvo aikštėje. Tuojau už Dauguvos aiškiai matėsi miesto daržai, tvoros, nedideli mediniai nameliai, langai, tačiau žmonių niekur nė gyvos dvasios. Kitoje miesto pusėje matėsi rūkstantys garvežimių dūmai ir traukiniai, darantys manevrus. Tuo tarpu, kai gaudė mūsų batarėja, viršuj miesto, ore, ten ir šen ištrykšdavo bei greit nykdavo apvalūs dūmų debesėliai ir negreit pasigirsdavo sprogimo atbalsis. Į vakarą pradėjo veikti ir kitos batarėjos, šaudyti į miestą granatomis. Dviejose vietose mieste iškilo dūmai, o netrukus pasirodė ir liepsna. Armotos taikino ir mušė ten, kur turėjo būti stotis ir kur rūko garvežimių dūmai. Iššovus iš armotos, tarytum padangėje užvirdavo visas oras ir ūždavo, plepėdavo tol, kol nepasigirsdavo kurčias granatos sprogimas, lyg į ką jos susidaužymas. Vienas iš žvalgų pasakydavo man, kada granata patekdavo į namus, kada į tuščią vietą.
Bolševikai tylėjo. Nepritarė mums ir lenkai, tik toli girdėjos šaudė latviai.
Sutemus nebėjau į štabą, o nakvojau vienoje didelėje dvaro daržinėje su Pirmojo pulko Ketvirtosios kuopos gurguolėmis. Sugulė ant šieno ir kareiviai, išskyrus ėjusius sargybą. Visur buvo ramu, tik girdėjos, kaip čia pat žvangėjo kamanomis arkliai ir kaip kramtė šieną.
Nežinau, kuri jau buvo valanda, tik kad buvau gerokai įmigęs. Mane pažadino kareivis. Visu frontu, kaip man pasirodė, poškėjo šautuvai, tuksėjo kulkosvydžiai ir griaudė minosvydžiai. Sprukdami nuo šieno kareiviai nuvertė žemėn mano batus ir tamsoj niekaip negalėjau jų sugraibyti: „Grigalauskai!.. Grigalauskai!..“ – tūžmasties apimtas, pašaukiau aš savo kareivį, savo čiceroną, bet čicerono daržinėj jau nebebuvo. Vienu matu išvažiavo ir gurguolės, aš palikau vienas. O čia pat fronte virė tikras pragaras. Nesugraibęs visų rūbų ir batų, išbėgau iš daržinės kaip buvau ir nežinojau kur dėtis. Naktis buvo tamsi. Visame dešiniame sparne šaudė pasiutusiai. Išgirdęs, kur nudardėjo gurguo lė pasileidau ir aš paskui, suradau jas stovinčias pakalnėj. Kareiviai laukė įsakymo, kas daryti toliau. Ilgai stovėjome. Ilgai fronte virė kova, bet, nebegresiant pavojui, net įdomu buvo klausytis tos velnio muzikos. Kareiviai gurguolininkai ramiai sėdėjo susitraukę savo vežimuose ir rėkčiojo ant arklių, kai tie imdavo šėlti arba mėgindavo žolę ėsti. Kas darosi ten ir kokios iš to bus pasekmės, jiems tarytum visai ir nerūpėjo... Ir man atrodė, kad ne žmonės ten kovėsi, o kokia nors užvesta mašina tarškėjo.
Tik staiga šaudymas lyg aptilo. Pasigirdo – aaaa...
– Buum... buum... buum, – tankiai vienas po kito atsakė jam „aaaa“ minosvydžiai ir bolševikų „ura“ nutilo. Greitai nutilo ir minosvydžiai. Tik viename šone tebepokšėjo šautuvai bei vienas kitą pavaduodami tarytum norėjo juos perkalbėti du kulkosvydžiai.
Man esant toli nuo bet kokio pavojaus, buvo taip įdomu ir viskas taip nuostabu, kad net pagailo, kai ėmė retėti šūviai ir „pavargo“ plepėję kulkosvydžiai.
– E... – ne spaudos žodžiu išsireiškė vienas gurguolininkas kareivis ir pašaukė grįžti atgal. Bet vos ištarė jis tuos žodžius, kaip čia pat pasirodė man, kaip kas būtų dangų ir žemę perplėšęs. Net arkliai knaptelėjo. Sužaibavo, padrioskėjo, paterškėjo ir ūkdamas, staugdamas ir plėšdamas orą, nurėžė ten, kur ką tik virė gyvas pragaras: tai mūsų čia pat buvusi batarėja paleido iš armotos šūvį...
Iš tikrųjų, kokia tai buvo nuostabi naktis! Ne tik man, bet ir kareiviams gurguolininkams pasidarė linksma. Tada aš nė kiek neabejojau, kad linksma ir tiems traškantiems žemės „vabaliukams“, kurie siuntė nakties tamsumoj vieni kitiems tūkstančius mirčių. Neabejoju, kad ne dėl reikalo, ne dėl prasmės, o taip sau – iš apsvaigimo ir azarto. Kad papildytų tą pragaro muziką, mūsų artileristai taip pat paleido keletą šūvių...
Ir karas žmones svaigina!
– Vyrai, grįžkite... Atmušėme, – pasigirdo iš tamsumos balsas ir visi sugrįžome į daržinę.
Tai bolševikai puolė anapus gelžkelio mūsų ir lenkų dalis, bet buvo atremti.
Rytojaus dieną, pagėręs su gurguolininkais kavos, atsisveikinau su jais ir ant pečių nešinas krepšeliu, o kišenėje – užrašų knygute nuėjau į kitas dalis. Kadangi aš dėvėjau karišką kaškieta, tai sargyba manęs netrukdydavo. Visur džiaugsmingai mane sutikdavo ir teikdavo tiek medžiagos, kad redakcija ir dešimtos dalies negalėjo suvartoti. Aplankiau keletą pafrontės sodžių ir dvarų, kur stovėjo mūsų kareiviai.
Gražus čia kraštas, gražios čia vietos ir, kur tik užmosi, visur vilioja akį ežerai, ežerėliai, kalnai, kalneliai, upelės, girios, šlaitai. Bet žmonės neturtingi, tamsūs, apsileidę, atsilikę, ypač tie, kurie nežino, kas jie tokie esą: ar lietuviai, ar lenkai, ar gudai. Pamačius sodžių ar viensėdį, dar iš tolo galima įspėti, kas jame gyvena – ar lietuviai, ar vadiną save lenkais arba katalikais. Lietuvių sodyboms būdinga trobų dauguma, sodai, daržai ir palangėje būtinas darželis. „Lenkai“ arba „katalikai“ daugiausia viską sutalpina po dviem ar trim stogais ir apsieina visai be tvorų. Rūbai jų nuplyšę, sulopyti. Lietuviai laike karo, pristigę pirktinių drabužių, susivėlė sau milelių, prisiaudė čerkasų, rainelių ir nešioja taip, kaip ir visoj Lietuvoj.
Juo arčiau į Kaukuones ir Turmontą, juo lietuviai turtingesni ir šviesesni, o vadiną save „lenkais“ ar „katalikais“ dar labiau nuskurdę ir tamsesni. Ten, kur dvaras vokiečio – visoj apylinkėj žmonės kalba lietuviškai ir pavyzdingai veda savo ūkį. Lenkų dvaruose ir jų apylinkėse – tarytum kas tyčia išplėšė jiems prigimtą kalbą ir, apvilkę skarmalais bei rusų sermėgomis, pašykštėjo jiems ir šviesos.
Latvių čia nedaug. Jie jaučiasi kaip kokie kolonistai, bet savo ūkio kultūra ir trobesiais aplenkė ir lietuvius.
Išbuvęs tris paras pozicijose, kupinas žinių ir įspūdžių, sugrįžau į Zarasus. Pasiuntęs kelias telefonogramas, parėjau namo. Buvo jau vėlus vakaras. Po vakarienės, dar prieš eidamas gulti, pravėriau langą ir uždegęs žvakę ėmiau vartyt komunistines brošiūrėles. Mat pirma tame pat bute gyveno bolševikų vadai lietuviai ir paliko daug įvairios literatūros ir šiaip raštų.
Fronte retkarčiais šaudė iš armotų ir pro langą matėsi, kaip nuo jų ugnies žaibavo.
Tik štai palangėj, daržely, kažkas sušlamėjo. Iš pradžių neatkreipiau dėmesio ir pamaniau, kad tai katė ar taip koks naktinis žvėrelis. Po valandėlės kitąkart sušlamėjo ir aiškiai nugirdau, kaip trekštelėjo perlaužta šakelė. Nujaučiau arti esant žmogų ir man pasidarė baugu. Fronte tuo tarpu keturis kartus pabubėjo iš didžiosios. Greit užpūčiau žvakelę, bet prieit ir uždaryt langą pabijojau, tik sugniaužęs rankoje brauningą atsisėdau nuošaliai prie sienos. Įsiklausiau. Niekur nieko, tik kartkartėm žaibavo dangus ir griaudė armotos. Mano šeimininkės ir visi kaimynai jau miegojo. Buvo jau gal apie dvylikta nakties. Neuždaręs lango eiti gulti bijojau, o prieiti ir uždaryti taip pat nedrįsau. Armotos vis gaudžia ir gaudžia, dangus vis žaibuoja ir žaibuoja. Pagaliau pasidarė taip baugu, kad nors ir šauk pagalbos... Tik štai atvirame lange suplasnojo lyg baltas paukštis ir aš aiškiai pamačiau, kaip daržely šmėkštelėjo žmogus. Krūptelėjau, pašokau nuo kėdės ir nieko nesakydamas šoviau du kartus pro atvirą langą. Ir tTuo metu vėl pamačiau, kaip žmogus pervirto iš darželio per tvorelę, greit greit nubėgo per kiemą ir dingo medžių unksmėje. Aš jį palydėjau dar vienu šūviu.
Atsiliepė patrulis ir tuo metu trypdami nakties tamsumoj kojomis atbėgo prie namų ir pasisklaistė.
Mano senutės šeimininkės miegojo ir nieko negirdėjo, kaimynai nė vienas neišėjo iš trobos ir nepasirodė.
Per atvirą langą pašaukiau kareivius ir paaiškinau, kas atsitiko. Paskui visi apžiūrėjome darželį ir iš tikrųjų radome žmogaus gulėta. Kareiviai tuo metu apsiautė namus ir tą sodnelį, į kurį nubėgo nežinomas žmogus, bet, visur išieškoję, niekur nieko nerado. Keliuose namuose patikrino ir gyvento jus, išžiūrinėjo paviečius tvartus. Bijodami bėdos, žmonės sakėsi ramiai miegoję ir dargi šaudant negirdėję.
Išėjus kareiviams, man vienam pasidarė nejauku. Juo labiau kad ir fronte šaudė vis smarkiau ir smarkiau. Uždaręs langą ir užrakinęs duris išėjau į komendantūrą.
Miestelis miegojo. Eidamas prekyviete išgirdau viename skersgatvy klyksmą. Netoliese stovėjęs patrulis nusikabino nuo pečių šautuvą ir tekinas pasileido į tą skersgatvį. Nusiskubinau ir aš: gatvėje mūsų kariškiai tampė kažkokį žydelį. Įsitvėrusi jo žydė neleido ir šaukė visa gerkle. Patrulis žydelį užsistojo. Pagaliau susikalbėjo vesti jį į komendantūrą, bet ir čia žydė priešinosi. Nesulaukęs šių ginčų galo, nuėjau į komendantūrą, čia, regėjos, niekas niekuomet ir nemiega: išsijuosę darbavosi telefonistai, raštinėj išdavinėjo korteles pastotininkams, kitame kambary tardė šnipą, prie durų laukė savo eilės atvaryti iš fronto belaisviai, suimti civiliniai, visur budėjo, barškėjo ginklais sargyba. Kas dedasi fronte, tarytum jiems visiems ir nerūpėjo.
Greitai atvedė ir tą žydelį su žyde. Juos suėmė už tai, kad slapta pardavinėjo degtinę ir girdė kareivius.
Kadangi komendantūroj buvo labai tvankus oras ir nebuvo kur prisišlieti, išėjau į kiemą. Bet čia pilnas kiemas buvo prigulusių grįžtančių iš Rusijos austrijokų belaisvių. Gulėjo jie kur kas nugriuvęs, stačiai ant plikos žemės, nieko nepasikloję, nieku neapsikloję. Ir visi miegojo kaip negyvi. Retkarčiais kuris nors suburzda kokius žodžius, pasidrasko, sausai sukosti, bet iš didelio nuovargio vėl tuojau užmiega ir tik girdėt jų sunkus, nesveikas alsavimas.
– Ką jie, vargiai po kelių metų pargrįžę, ras savo namuose?! – atėjo man į galvą mintis.
Bet ir šie ne visi pargrįš ir dar pažymės savo alkaną kelionę keletu smėlio kupstelių su pigiais kryželiais!
O armotos vis griaudė ir griaudė. Toli dviejose vietose matėsi gaisrai.
Į rytą pasidarė ir vėsu. Vėl nuėjau į komendantūrą, bet ten tebebuvo tas pats mišinys ir toji pat atmosfera. Paskaičiau keletą telefonogramų iš fronto. Dauguma jų buvo dar vakarykščios ir nieko bendra su šios nakties įvykiais neturėjo.
Pradėjo švisti. Balkšvo ežero paviršiuje tarytum daug toliau nuo krašto negu dieną akis jau galėjo įžiūrėti salas, nendrynus. Anapus ežero pradėjo blaivytis kalnai, pagrioviai. Paežerėj sučiulbo paukštytės, salose nubudo žuvėdros... Pagaliau ir visai prašvito.
Susikėlė ir žmonės, bet niekas toliau savo namų eiti neišdrįso ir tik kaišiojo pro duris galvas bei žiūrėjo, ar kas per naktį neatsitiko.
Patekėjo saulė ir ežeras vėl sumirgo įvairių spalvų atspindžiais. Jei ne nervingai praleista naktis ir šitas fronte šaudymas iš didžiųjų, kuris mums nieko gera nepranašavo, būčiau gyvenęs dabar vieną gražiausių gyvenime valandų.
Bet tą dieną jau man regėjos, kad nebe vienas Dievas viešpatauja šiame gražiame pasaulyje, o du: vienas dievas – tai dievas amžinos taikos, grožės, ramybės, kuris dabar viešpatauja ežero salose, nendrynuose, kuris apipylė ir paauksino anapus ežero molėtas pasklindras, kuriam čiulba paukštytės, meldžiasi susikėlę belaisviai austrai, o kitas dievas – tai nuožmus, nepasotinamas, kraujo alkstąs pa baisa, kuriam dabar himnus baubia armotos, rūksta gaisrų dūmai ir kuris siundo brolį prieš brolį.
– Tamsta, niekur neišeik, – pašaukė mane nuo komendantūros gonkų išėjęs atsikvėpti ryto oru dežuravęs karininkas ir, kiek lukterėjęs, pusbalsiai pridėjo: – Turime iš fronto neramių žinių.
– O kas? – paklausiau aš didžiai susirūpinęs ir priėjau arčiau gonkų.
– Lenkai šią naktį pasitraukė atgal: jie nori, kad pasitrauktume ir mes, o paskui, kad paveržtų iš mūsų geležinkelį ir pagaliau Zarasus!.. Girdi jau kur mūsiškiai šaudo!
Ir iš tikrųjų įsiklausęs aš supratau, kad dešiniame sparne mūsiškiai šaudo jau daug arčiau negu vakar.
– Duoti prakeiktiems iš šono, – susiraukęs tarė karininkas ir sugrįžo atgal.
Eiti namo gulti jau nebenorėjau ir vėl sugrįžau į sodą.
Susikėlę austrai nuėjo į ežerą praustis.
Tik staiga taip pabubėjo paežerėj, tarytum iš didžiosios armotos iššovė, ir net, pasirodė man, po kojų žemė įlinko. Tai mūsų kareivis metė į vandenį bombą – žuvį trenkė. Iš nendryno pasikėlė laukinių ančių pulkas, o šitas „buch“ plačiai nudundėjo po ežero įlankas, salas, sąsiaurius ir lyg ežero gelmėse atsiduso šimtą metų miegojęs milžinas.
Viršuj ežero pasirodė kitas laukinių ančių pulkas, didžiojoj saloj pravirko žuvėdros...
O fronte vis virė kova ir joks artilerijos žinovas nebūtų galėjęs pasakyti, iš kelių armotų šaudo. Kartais šaudavo, regėjos, viena paskui kitą, kartais papliupdavo kelios iš karto, o kartais, nesigirdint armotos šūvio, tik pasigirsdavo toli toli granatos sprogimas – lyg už miško griausmas. O į Zarasus, kaip nieko nebuvus, traukė iš Utenos plentu ilga pastočių vilkstinė. Ją lydėjo keletas raitų karių. Apie pusryčius parėjau namo ir radau ant stalo laišką. Atplėšęs ir perskaitęs, nustebau: rašė vienas mano pažįstamas ir prašė manęs pagalbos. Aplinkybių prispirtas tarnavęs jis bolševikų komisariate. Į Rusiją kraustytis nenorėjęs ir pasilikęs Zarasuose. Dabar jo ieškąs žvalgybos viršininkas ir jis bijąs, kad jo neatiduotų karo lauko teismui arba dar žiauriau nepasielgtų. Manęs jis prašė arba padėti jam išeiti iš miesto ir išvažiuoti į Kauną, arba garantuoti, kad ir jis būsiąs atiduotas į tardytojo rankas. Gale laiško buvo nurodyta vieta ir laikas, kur jis manęs lauks pasikalbėti.
– Kas atnešė šitą laiškelį! – paklausiau aš savo šeimininkę.
– Kokį laiškelį? – nustebo ji.
Kai aš parodžiau, kokį laiškelį, ji man paaiškino, kad rytą šluodama kambarį radusi šitą laiškelį ant grindų prie lango ir padėjusi ant stalo... Ir tik tada aš supratau, kas per žmogus buvo vakar dažely ir kas per baltas paukštis suplasnojo atvirame lange.
Nors labai norėjau tuoj važiuoti į frontą, bet nusprendžiau sulaukti paskirtos valandos. Nieko nesulaukiau ir sugrįžau namo. Be abejo, vakar pakilus triukšmui ir atbėgus patruliui, jis pamanė, kad jo laiškelį skaitė ir kareiviai, tad dabar pabijojo ateiti.
Rytojaus dieną per iškilmingas karžygių laidotuves pamačiau aš jį nešantį bažnytinę vėliavą. Ėjo jis priešaky procesijos ir taip žemai nešė vėliavą, kad toji kartkartėm net jo veidą pridengdavo... Svarbiausia jam buvo išeiti iš miesto ir pereiti per tiltą, nes sargyba tuos, kurie lydi nabašninkus, pasų ir leidimų neklausė. Kai po laidotuvių visi grįžo atgal, ant kapinių prie kryžiaus prišlieta pasiliko viena bažnytinė vėliava, o prie jos žemėje ir bažnytinė kamža. Kur dingo jas atnešęs žmogus, žinojau tik aš vienas.
