Kyla klausimas – kas pasikeitė? Regis, Venclovos reikšmė mūsų kultūrai pakito nežymiai (ji kokia buvo 2007 m., tokia maždaug ir liko). Gali būti, kad taip nutiko dėl viešosios erdvės ištuštėjimo. Joje po priešlaikių Gintaro Beresnevičiaus ir Leonido Donskio mirčių prasivėrė tuštuma ir neliko jokios svaresnės viešojo intelektualo figūros. Panašu, kad visas viešasis diskursas šiuo metu daugiausia yra politikų ir žurnalistų rankose. Apskritai būtų sunku rasti dar vieną tokio mastelio asmenį, kuris turėtų ir intelektinį, ir viešąjį autoritetą, kaip Venclova. Taip iš dalies galima aiškinti poetą ištikusį dėmesio apstą. Šiam dėmesiui pasiekus piką, kyla noras pažvelgti į Venclovos, kaip viešo asmens, recepciją įvairiuose kultūros sluoksniuose ir dar kartą permąstyti šią asmenybę ir mūsų supratimą apie ją.
Venclova kaip viešasis intelektualas
Charakteringas ir gerai iliustruojantis Venclovos, kaip viešojo intelektualo, įvaizdį įvykis – proginis Donato Puslio straipsnis „Tomas Venclova kaip paribio žmogus“1. Šiame tekste autorius nemažai kalba apie paribio žmogui būdingas savybes. Kalba apie išsilaisvinimą nuo istorinių stereotipų, universalią moralę ir jos taikymą, nepaisant gentinės ištikimybės, siekį nutiesti tiltus tarp įvairių kultūrų, kosmopolitinės ir tautinės tapatybės derinimą. Tam tikru laipsniu visas šias savybes galėtume priskirti Venclovai, tačiau ar tikrai paribio žmogaus metafora čia pati tinkamiausia? Juk atrodo, kad straipsnio autorius šių universalių etinių kriterijų ieško ne kur kitur, o Antikoje ir krikščionybėje, kitaip tariant, pačioje Europos civilizacijos šerdyje, jos centre. Nuostata, kad turime prisiimti kaltę už istorinius nusikaltimus, pavyzdžiui, žydų žudynes, jungti ir plėtoti dialogišką santykį, taip pat randasi iš čia. Venclova nepritapėliu pavadinamas ir dėl kosmopolitiškų laikysenų, ką irgi galėtume laikyti tos pačios paribio žmogaus metaforos apraiška. Tačiau ar tikrai liberalus kosmopolitiškas mąstymas šiandien yra paribyje? Vis dėlto atrodo, kad liberalus diskursas dominuoja tarp išsilavinimo siekiančio jaunimo ir akademinio, intelektinio ar kultūrinio elito. Kai nebeturime filosofo Donskio, Venclova liko bene ryškiausia, centrine figūra, atstovaujančia šiai minties paradigmai Lietuvoje.
Kai nebeturime filosofo Donskio, Venclova liko bene ryškiausia, centrine figūra, atstovaujančia šiai minties paradigmai Lietuvoje.
Vienas svarbiausių įvykių, palydėjusių poeto ir publicisto jubiliejų, – tarptautinė konferencija Tomo Venclovos kūrybos ženklai, įvykusi rugsėjo 14–15 d. Vilniaus universitete. Konferencijoje pranešimus skaitė ne tik mokslininkai iš Lietuvos, bet ir kviestiniai svečiai iš JAV, Lenkijos, Rusijos. Ir, žinoma, renginio ašimi tapo garbės daktaro laipsnio suteikimas Venclovai. Tiesa, šį vardą kūrėjui iki Vilniaus universiteto (VU) jau buvo spėję suteikti Vytauto Didžiojo universitetas (2010) ir Klaipėdos universitetas (2012), o juk Venclova visų pirma yra VU alumnas.
Įdomi pasirodė ir pagerbimo formuluotė. Garbės daktaro vardas poetui suteiktas už „įvairiapusę mokslinę ir eseistinę veiklą“. Pirma, kyla klausimas, ką reiškia žodis „įvairiapusė“? Regis, kaip mokslininkas Venclova savo žvilgsnį visada kreipė į literatūrą, o kaip kultūros kritikas arba politinis mąstytojas reiškėsi tik publicistikoje arba eseistikoje. Antra, kodėl už eseistiką? Jeigu suteikiant šį vardą svarbūs atrodo ne tik akademiniai pasiekimai, bet ir kūryba, kodėl tuomet ne už poeziją? Atrodytų, tarti, kad Venclovos eseistika stipresnė už jo poeziją, būtų neadekvatu. Maža to, konferencijos pranešimų temos daugiausia sukosi aplink autoriaus intelektinę laikyseną sovietmečiu, taip pat apie autoriaus poeziją ir vertimus. Poeto eseistika ir publicistika irgi sulaukė nemenko dėmesio, tačiau nė viena iš temų nesutelkė žvilgsnio į Venclovos literatūros mokslui nuveiktus darbus, o to lyg ir norėtųsi konferencijoje, priderintoje prie VU garbės daktaro vardo suteikimo.
Konferencijos išvakarėse kartu su straipsniais pasirodė ir įvairių leidinių. Vienas pagrindinių – Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Apostrofa, 2017). Joje sudėti verstiniai pokalbiai apie Venclovos gyvenimą ir kūrybą, atrodo, neatskleis nieko naujo apie autorių lietuviams, jau susidūrusiems su jo tekstais, tačiau knyga gali pasitarnauti kaip parankinė pradedantiems pažinti šią svarbią figūrą. Manau, kad magnetas pritrauks ir skaitytojų dėmesį – autorius jau yra tapęs geru prekės ženklu – ir perkamumu nenusileis tokioms knygoms kaip Vilniaus vardai (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006) arba Vilnius: Vadovas po miestą (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2001). Knygą vis dėlto būtų galima pavadinti savotiška retenybe. Nešauna į galvą jokia kita knyga apie lietuvių autorių, kuri būtų išversta iš užsienio kalbos.
Venclova kaip literatūros kritikas
Jau minėjau, kad Venclovos jubiliejui skirtoje konferencijoje stigo susitelkimo į autoriaus, kaip mokslininko, darbus. Tačiau šią konferenciją organizavęs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas vis dėlto yra pasirūpinęs ir Venclovos literatūros kritika. 2013 m. išleistoje knygoje Pertrūkis tikrovėje: Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013) yra surinkti poeto tekstai apie lietuvių ir užsienio autorių kūrybą. Knygoje galima rasti visko: nuo mokslinių straipsnių iki apžvalgų ir recenzijų. Šaltinis išties patogus, tačiau refleksijos jo atžvilgiu mažoka.
Paties Venclovos pasisakymai apie lietuvių poeziją sulaukia audringų, bet laikinų ir ribotų atgarsių. Tarkim, šiais proginiais metais Sauliaus Vasiliausko kalbintas autorius teigė: „Surizikuosiu pateikti pastebėjimą, kuris dažną papiktins. Jei užmiršime korektišką principą „apie mirusius gerai, arba nieko“, manau, kad lietuvių poezijos plėtotei pakenkė velioniai Sigitas Geda ir Vytautas P. Bložė. S. Gedos ankstyvąją poeziją labai vertinu, bet maždaug nuo rinkinio Žydinti slyva Snaigyno ežere jis liovėsi save kontroliavęs – nutarė, kad galima pilti ant popieriaus bet ką ir bet kaip. Girdi, „chtoniškos“, „kentauriškos“ pasaulėjautos gelmė, genialumas (gal įsivaizduota gelmė, gal entuziastiškų bičiulių ir kritikų įkalbėtas genialumas?) tave visada pateisins. [...] Ne kiekvienas pastebi, kad šių autorių kūryba, jų įvykdytas „perversmas“ nesukėlė tikro susidomėjimo už Lietuvos ribų, liko parapijinis reiškinys. Sakyčiau, net įvarė lietuvių poeziją į tam tikrą aklavietę – derėtų keletą žingsnių atsitraukti ir pradėti iš naujo“2. Nemažai šio pasisakymo esmės buvo nurašyta poetų tarpusavio santykiams ir ego reikalams. Prie jų prisidėjo ir kelios replikos ad hominem, ir tik keletas išmintingesniųjų išvengė pasidalijimo į stovyklas. Vertindami šį pasisakymą, turėtume nepamiršti, kad gero literatūros kritiko uždavinys nėra vien išsakyti subjektyvųjį „patinka“ / „nepatinka“, tačiau ir įsteigti kriterijų. Būtent apie šį literatūros, kaip proceso, kriterijų ir buvo pasakyta mažiausiai. Nesutinkant su juo, regis, produktyviau būtų komentuoti patį kriterijų, o ne drėbti: „Vat Venclova tai tokios mokyklos nesukūrė kaip Geda“. Juk Venclovai būdinga stoiškai atsiriboti nuo asmeniškumų ir steigti universalų matmenį.
Autoriaus straipsniuose, skirtuose literatūrai, rasime ne tik atidaus įsiskaitymo į tekstus, tačiau ir literatūros sociologijos, psichoanalizės, struktūralistinės, istorinės ir kitų perspektyvų.
Verta pastebėti dar kelis dalykus apie Venclovą kaip literatūros kritiką. Visų pirma – platus įrankių spektras. Autoriaus straipsniuose, skirtuose literatūrai, rasime ne tik atidaus įsiskaitymo į tekstus, tačiau ir literatūros sociologijos, psichoanalizės, struktūralistinės, istorinės ir kitų perspektyvų. Tai jam leidžia pateikti įvairiapusį ir daugiabriaunį fenomenų vertinimą, tarkim, kai lygina išeivijos ir Lietuvoje rašytą poeziją straipsnyje „Lietuvių poezija abipus Atlanto“. Taip pat svarbus ir autoriaus akiratis. Venclova iš esmės yra pažinęs daugumą pasaulio literatūros procesų ir tai jam leidžia pateikti įvairių palyginimų bei adekvačiau vertinti mūsų literatūroje veikiančias jėgas.
Autoriui kaip vertinimo kriterijus yra itin svarbus tekstų istoriškumas, kitaip tariant, reakcija į epochą, laiką ir iš čia plaukiantis stebinčiojo, poeto arba subjekto sąmonės grynumas. Taip pat svarbi ir subjekto etinė laikysena. Tarkim, Marcelijaus Martinaičio poezija komentuojama taip: „Jei poetas bando pirmykšte, tradicine sąmone aprėpti dabartinį gyvenimą, paryškėja dabartinio gyvenimo neįprastumas ir netgi nenormalumas. [...] labiausiai ją [tokią poeziją] ištobulino Marcelijus Martinaitis. [...] Žavingos tos Martinaičio eilės – protingos, komiškos ir liūdnos“3. Matome, kad poetas vertinamas už archajiško pasaulėvaizdžio akistatą su dabartimi. Ši akistata išryškina fiksuojančios laiką ir reaguojančios į jį sąmonės matmenį, kurio Venclova ir ieško.
Tačiau vien diagnozės nepakanka ir kritikas netrukus pabara poetą už lyrinio herojaus vienplaniškumą: „Herojus – istorijos perkamas parduodamas, mušamas, kariamas ir žnaibomas, suakmenėjęs pasyvume“. Būtent šio pasyvumo Venclova siūlo išvengti. Panašiu principu yra kritikuojamas ir Geda bei lietuviškasis siurrealizmas. Sakoma, kad tokia poezija „teturi tiek bendro su tautos būtimi, kiek sapnas. Sapnas atspindi kai kuriuos kompleksus, kai ką galbūt išpranašauja, o svarbiausia – leidžia užsimiršti. Bet poezija vis dėlto yra ne tiek sapnų, kiek sąmoningumo dalykas“4. Matome, kad ryškėja kelios Venclovai svarbiausios poezijos vertinimo gairės – akistata su laiku, kultūra ir tradicija, etinis apsisprendimas, distancijos su objektu išlaikymas.
Venclova kaip poetas
Last, but not least – Venclova kaip poetas. Šiais jubiliejiniais metais autorius sulaukė „Poezijos pavasario“ laurų už knygą Eumenidžių giraitė (Vilnius: Versus aureus, 2016). Pats poetas ne kartą yra minėjęs, kad būtent ši veikla jam svarbiausia. Joje iš esmės yra sutalpinta visa tai, ką aptinkame ir poeto publicistikoje, ir jo viešoje laikysenoje: akistata su istorija ir dabartimi, ori distancija, šaltas, o kartu ir įšaldantis žvilgsnis (įšaldymas čia reiškia ne tiek stagnaciją, kiek išsaugojimą, fiksavimą). Akivaizdu, kad autoriaus poezijoje esminį vaidmenį atlieka sąmonė. Ji – griežta, ne tik patirtį riboja klasikinėmis formomis, bet ir neleidžia nuklysti į gaivališkumą ir grynai emocinį santykį su išsakoma tikrove. Tokia poezija reikalauja išmanymo, įsigilinimo į civilizacinius, kultūrinius įvaizdžius, todėl Venclovai būtų galima pritaikyti jo paties išsakytą Alfonso Nykos-Niliūno apibūdinimą: labiau kritikų nei skaitytojų poetas.
Vėlgi – atrodytų, kad bent jubiliejaus proga kritikų ir literatūros mokslininkų dėmesio Venclovos poetinė kūryba galėjo sulaukti daugiau. Poetas yra pripažintas, įvertintas veik visais svarbiais apdovanojimais ir premijomis, bet ar tikrai esame iki galo suvokę, kokį indėlį jis įnešė į lietuvių poeziją? O juk akivaizdu, kad autoriaus poetika atrodo gana vieniša mūsų lyrikoje. Gal būtų ją galima sieti su Henriku Radausku (dėl miestietiškumo ir formos tikslumo), gal su Nyka-Niliūnu (dėl dėmesio kultūriniams įvaizdžiams), bet tik iš dalies. Mokyklos Venclova irgi nesukūrė, na, gal Aidą Marčėną galima būtų kaip nors pritraukti su didelėmis išimtimis. O Venclovos poetikos vingrybės dar nėra iki galo suprastos ir reflektuotos, todėl rašant apie jį dažniausiai vartojami tie patys stereotipai (kaip, pavyzdžiui, pastraipoje prieš šią). Antra vertus, sovietmečiu kultūriniuose sluoksniuose jo poezija, kad ir blokuojama, draudžiama, buvo žinoma gal kaip nė vieno kito išeivijos autoriaus, o paskiri posakiai („mane ištiko amžiaus vidurys...“) tapo vos ne priežodžiais.
Sunku apibendrinti ir apibrėžti didžio poeto ir svarbaus viešojo intelektualo reikšmę, net jei tai tik jubiliejinis įvertinimas. Žinoma, visada galima išsakyti panegirikas ir apdainuoti odėmis, bet ne to mus moko pats iškilmės kaltininkas. Niekas neabejoja Venclovos kultūriniu svoriu ir svarba, net tie, kas ne visada pritaria jo pozicijai ar poetikai. Bet ar neatėjo metas akylam, analitiniam žvilgsniui, o ne vien epizodiškoms reakcijoms, dažnai stokojančioms autorefleksijos? O būtent šioji privaloma aiškinantis kūrybos vertes ir prasmes. Per ją mes suvoksime dabartį. Per ją paliksime olą. „Gal kas ir nori gyventi oloje, bet, man rodos, geriau gyventi istorijoje.“5
1 Donatas Puslys, „Tomas Venclova kaip paribio žmogus“, in: www.bernardinai.lt, 2017-09-14, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-09-14-tomas-venclova-kaip-paribio-zmogus/163723.
2 Saulius Vasiliauskas, „T. Venclova: „Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas““, in: 15min.lt, 2017-06-02, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/t-venclova-geram-poetui-butini-trys-dalykai-skonis-santurumas-ir-amato-mokejimas-286-806022.
3 Tomas Venclova, Vilties formos: Eseistika ir publicistika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991, p. 332.
4 Ibid., p. 333.
5 Ibid., p. 332.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.7
