H.Helgasonas – visame pasaulyje puikiai žinomas kūrėjas, išbandantis save įvairiose srityse – nuo knygų iki dailės ar filmų scenarijų rašymo. Jo kūryba mėgstama ir Lietuvoje – tai liudija, kad pirmasis jo knygos „1000° moteris“ vertimo į lietuvių kalbą tiražas jau prieš kurį laiką buvo išparduotas, ir prieš „Vilniaus lapų“ renginį buvo išleistas pakartotinis tiražas.
Ši knyga, beje, iš dalis paremta tikra istorija. Autorius sako, kad apie moterį, kuri tapo jo knygos heroje, jis sužinojo visiškai atsitiktinai. Jo buvusi žmona paprašė rašytojo padėti jai rinkimų kampanijoje ir perskambinti keliais telefonais iš telefonų sąrašo. Trečioji moteris sąraše ir buvo būsimoji jo knygos herojė. „Aš nebalsuosiu už suknistus komunistus“, – iš karto rėžė senyva moteris. Tačiau tai tęsti pokalbio nesutrukdė. Atvirkščiai, anot rašytojo, jie kalbėjo kelias valandas – garaže gyvenanti senyva moteriškė buvo neįtikėtinai blaivaus proto, galėjusi kalbėti pačiomis įvairiausiomis temomis, tarkime, apie tai, kuri interneto paieškos sistema yra geresnė („Yahoo“ geriau nei „Google“, anot jos).
Prieš tai islandai elgėsi kaip paaugliai, kurių tėvai išvyko iš namų ir juos paliko vienus namie. Jie gyveno burbule, tarsi milijonieriai. Po krizės žmonės nusileido ant žemės, vėl tapo islandais.
Praėjus kuriam laikui autorius prisiminė šią moterį ir nusprendė, kad ji galėtų tapti puikiai knygos personaže. Tačiau paaiškėjo, kad 2007 metais ji mirė. Tačiau informacijos rasti apie ją buvo nesunku, mat šios moters giminė – puikiai žinoma Islandijoje, jos senelis buvo pirmasis Islandijos prezidentas. Šeimos nariai parašė bent kelias autobiografijas, taip pat ir H.Helgasono herojė.
Pradėjus rašyti knygą su rašytoju susisiekė ir moters duktė. Savo pasakojimais ji labai padėjo rašyti knygą, tačiau, autoriaus teigimu, keblumų kilo rašant paskutiniuosius knygos skyrius, kurie, kaip teisingai numatė autorius, galėjo nepatiko moters šeimai. „Aš turėjau pasirinkti – parašyti gerą knygą ir supykdyti šeimą arba parašyti blogą knygą ir jos nesupykdyti. Pasirinkau pirmąjį variantą“, – susitikimo Vilniuje metu pasakojo rašytojas.
Paprastai į klausimą, kiek šioje knygoje faktų, o kiek išmonės, autorius atsako, kad abiejų šių dalių yra per pusę. Tai jis pakartojo ir Vilniuje. „Manau, kad rašytojo misija yra rašyti faktus, tarsi tai būtų fikcija, ir rašyti fikciją, tarsi tai būtų faktai“, – teigė H.Helgasonas.
Beje, šio kūrinio herojės, daug keliaujančios po pasaulį, ieškančios savęs, autorius iš dalies sieja ir su pačios Islandijos istorija.
„Tai simboliška. Mes niekada nebuvome žinomi dėl savo vaidmens pasaulyje. Mes niekada nežinojome, kur priklausome“, – sakė rašytojas. Tačiau lietuviams Islandija dar ir kaip žinoma, nes ji buvo pirmoji, pripažinusi atkurtos Lietuvos nepriklausomybę. Rašytojas sakė, kad net ir taksistas, vežęs jį iš oro uosto, atkreipė dėmesį į šį faktą. Pats autorius prisipažįsta vaikystėje nieko nežinojęs apie Lietuvą, galvojęs, kad ji priklauso Rusijai. „Tuomet aš galvojau, kaip gerai rusai žaidžia krepšinį. Tačiau tai buvo lietuviai“, – sako H.Helgasonas.
Elgėsi tarsi paaugliai, kurių tėvai išvyko iš namų
Šis rašytojas finansų krizės Islandijoje metais buvo aktyvus protestų dalyvis, jis iki šiol aktyviai pasisako įvairiais socialinio gyvenimo klausimais. H.Helgasonas sako, kad jam atrodo natūralu išsakyti savo aktyvią poziciją, būti tuo balsu, kuris įgarsina visuomenėje sklandančias mintis. „Rašytojo pareiga kalbėti apie tai, ko niekas nedrįsta sakyti“, – sako autorius.
Prisimindamas krizės metus jis sako, kad iš pradžių islandai jautė gėdą, kaltę, vėliau tai peraugo į pyktį. Tačiau, rašytojo teigimu, tai šaliai išėjo į naudą, nes žmonės pamažu grįžo prie tradicijų, ėmė atsigręžti į literatūrą, tikrąsias vertybes, paprastą gyvenimo būdą. „Prieš tai islandai elgėsi kaip paaugliai, kurių tėvai išvyko iš namų ir juos paliko vienus namie. Jie gyveno burbule, tarsi milijonieriai. Po krizės žmonės nusileido ant žemės, vėl tapo islandais“, – sakė H.Helgasonas.
„Mes išmokome protestuoti, mes tapome pikta visuomene, tačiau dabar pavargome nuo to. Laikas judėti į priekį“, – sakė autorius.
Nemažai leidyklų savo svarbiausias knygas išleidžia lapkričio mėnesį, kad žmonės galėtų jas pasirinkti dovanoms Kalėdoms, per šventes knygų naujienos tampa viena esminių aptariamų temų.
Per Kalėdas dovanoja knygas
H.Helgasonas pripažįsta – būti rašytoju Islandijoje yra dėkingas dalykas.
„Visa šalis yra tarsi didelės kūrybinės dirbtuvės. Daug kas rašo arba nori tapti rašytojais“, – pasakojo autorius. Dėl tos pačios priežasties rašytojai retai pristinga temų – aplinkiniai mėgsta pasakoti istorijas, dalintis savo įspūdžiais, kuriuos vėliau galima paversti knygomis. Tokį pasakojimo, kuris Islandijoje visuomet persipina su humoru, meną autorius iš dalies sieja su stipriomis sagų tradicijomis.
Dar viena knygas mėgstantiems žmonėms Islandijoje patiksianti tradicija yra įprotis per Kalėdas dovanoti knygas. Ši tradicija, atsiradusi po Antrojo pasaulinio karo, išliko iki šiol, ir todėl nemažai leidyklų savo svarbiausias knygas išleidžia lapkričio mėnesį, kad žmonės galėtų jas pasirinkti dovanoms Kalėdoms, per šventes knygų naujienos tampa viena esminių aptariamų temų.
Susiję giminystės ryšiais
Autorius susitikime su lietuviais buvo paprašytas patvirtinti ar paneigti apie Islandiją dažnai sklandančius stereotipus.
Taip, daugelis islandų tarpusavyje susiję tolimesniais ar artimesniais giminystės ryšiais. Netgi yra interneto puslapis, kuriame gali, tarkime, įvesti bare sutikto vaikino ar merginos vardą ir pavardę ir sužinoti, kokie giminystės ryšiai jus sieja.
Ne, daugelis islandų netiki elfais (nors yra ir dalis tikinčių jais). „Tačiau yra šioks toks spaudimas dėl jų iš užsienio – tuomet mes sakome, gerai gerai, mes tikime jais“, – sakė H.Helgasonas.
Jis taip pat patvirtino, kad nemažai daliai islandų tenka išmanyti daugiau nei vieną profesiją, norint išgyventi. „Mes tarsi gyvename didelėje pilyje be jokio aptarnaujančio personalo“, – juokėsi islandų autorius.
