Už trijų draugių nuotykių siekiant išsiaiškinti, ar jų mokytojas yra vampyras, slepiasi kasdieniškos paaugliškos problemos – noras pritapti ir įtikti tėvams, nerimas dėl egzaminų, bėdos šeimoje, mokyklinės meilės, valgymo sutrikimai, savęs paieškos ir atradimai.
– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Aš visada buvau pasakotoja, net būdama maža. Kai tik išmokau skaityti ir rašyti, pradėjau kurti – kvailas istorijas, trumpus eilėraščius. Vėliau ėmiau tai rimtai vertinti kaip profesiją, tačiau didelis pasakojimo džiaugsmas mane lydėjo ir toliau. Tą įgimtą kibirkštį išlaikyti yra daug sunkiau nei profesinę rašymo pusę. Pradedame lyginti save su kitais ir galvoti, ar tai, ką turime papasakoti, yra tikrai įdomu, užuot tiesiog leidęsi į istorijų pasakojimo linksmybes.
– Kaip jums gimė idėja parašyti šią knygą?
– Ši istorija gimė studijuojant kūrybinio rašymo magistrantūrą. Atlikdama personažo plėtojimo pratimą sugalvojau tris pagrindines knygos veikėjas ir negalėjau sustoti net po to, kai atidaviau atliktą darbą. Vėliau panaudojau tai savo magistro darbui ir toliau tobulinau veikėjus ir siužetą, kol galiausiai pateikiau pirmąjį juodraštį literatūriniam konkursui ir laimėjau. Net ir po to laiko dar reikėjo daug perrašyti ir perkurti. Vis dėlto nemažai kas išliko iš pirmųjų užrašų.
– Apie ką yra ši knyga?
– Trumpai tariant, tai knyga apie tris mergaites, kurios įsitikina, kad jų matematikos mokytojas yra vampyras, siurbiantis gyvybę iš vyresnių jų mokyklos vaikų, ir nusprendžia pačios imtis veiksmų. Žinoma, į siužetą įsipina įvairios gudrybės ir savęs atradimas.
– Kokiam skaitytojui ji skirta?
– Tikslinė grupė yra jauni paaugliai, bet manau, kad istorijoje yra gijų, tinkančių beveik kiekvienai auditorijai. Nesu didelė mėgėja rašyti knygas tik vaikams ar paaugliams, mano manymu, tai sukelia nereikalingą nesutarimą tarp paauglių ir suaugusiųjų.
Nemanau, kad fantazija ir linksmybės yra tai, kas tinka tik vaikams, priešingai, žiūrėti į pasaulį vaiko akimis ir skaityti dėl malonumo, o ne dėl ego mums dabar reikia labiau nei bet kada. Jei esate per senas, kad galėtumėte garsiai juoktis iš beprotiško pokšto, ir nesureikšminate neįtikėtinai dramatiškų ankstyvos paauglystės pokyčių, praradote daugiau nei humoro jausmą.
– Kokią žinią šia knyga norite perduoti skaitytojams?
– Man buvo pasakyta, kad kuo labiau stengiesi būti juokingas, tuo mažesnė tikimybė, kad tau pasiseks, bet aš desperatiškai to siekiu. Noriu prajuokinti žmones, toks yra pagrindinis mano rašymo tikslas. Humoras būna karčiai saldus, kai susimaišo su drama ar siaubu. Humoras kaip būdas pažvelgti į pasaulį, tikiuosi, yra būdingas visai mano kūrybai.
– Kaip į šią knygą reaguoja paaugliai? Galbūt dalyvaujate susitikimuose su jais ir esate gavusi įdomių įžvalgų?
– Iki šiol iš savo skaitytojų sulaukiau daug pagyrų, už kurias būsiu amžinai dėkinga. Paaugliai yra aistringa grupė ir jie neskaitys knygų, kurios jų neužkabina, todėl iš jų gauti tokie teigiami atsiliepimai mane labai motyvavo. Ši trilogija baigta, bet tikiuosi, kad būsimos mano knygos bus taip pat gerai priimtos.
