– Ar visada norėjote būti rašytoju?
– Visada norėjau užsiimti kūrybiška ir prasminga veikla. Norėjau tapti filmų kūrėju, architektu, bet lengviausia buvo pradėti rašyti. Tam tereikia popieriaus ir rašiklio.
– Kada parašėte savo pirmąją knygą? Apie ką ji?
– Pirmoji mano knyga buvo išleista, kai buvau 23 metų. Tai poezijos knyga. Joje – poemos, kurias parašiau nuo 17 iki 23 metų. Tai poemos apie meilę, kvailas idėjas, haiku apie gamtą. Knygos viršelis buvo kaip trilerio – kad žmonės ją nusipirktų per klaidą.
– Kas jums labiausiai patinka rašant knygas vaikams?
– Kažkada buvau vaikas, ir man įdomu sugrįžti prie tuometinio savo mąstymo. Labai nepasikeičiau, bet prisimenu, kas tuo metu mane stebino literatūroje ir apskritai pasaulyje. Visada mėgau tautosaką, pasakas ir smagias idėjas. Manau, kad jeigu sugebi sukurti gerą knygą vaikams, tai gali būti galingiausia literatūra, kokią gali parašyti. Juk gera knyga vaikams gali tapti viena iš fundamentalių knygų, formuojančių žmogaus pasaulėžiūrą. Bent jau mano atveju.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Įkvėpimo semiuosi iš kitų tiek naujų, tiek senų knygų, taip pat mitologijos arba stebėdamas aplinką. Mane gali įkvėpti filmai ir reklamos, politika ir mokslas, prisiminimai ir pasakos. Galiu pasisemti įkvėpimo iš Islandijos kraštovaizdžio ir istorijų, kuriomis aiškinami įvairūs dalykai. Dažnai atsigręžiu į autorius, kurie mane įkvėpė, kai buvau vaikas. Viena jų – Astrida Lindgren.
– Kada ir kaip jums kilo idėja parašyti knygą „Laiko skrynia“?
– Viskas prasidėjo nuo idėjos, jog galima padaryti dėžę, kuri būtų tokia ankšta, kad į ją negalėtų prasiskverbti laikas. Žmonės pradėtų ją naudoti tam, kad taupytų laiką. Ir tada, žinoma, pasaulis pradėtų eiti bloga linkme. Tuomet susimąsčiau apie Snieguolę ir Miegančiąją Gražuolę – kaip kas nors galėtų miegoti šimtą metų? Galbūt nebent skrynioje, išaustoje iš voratinklio taip tvirtai, kad laikas negalėtų prasiskverbti pro sienas.
– Apie ką yra ši knyga?
– Tai dviejų lygių istorija. Mokslinės fantastikos ir pasakos hibridas. Pasirodo naujas išradimas, tarsi laiko skrynia. Tai kažkas, ką sukūrėte namuose iš šešiakampio rakto ir IKEA spintelės. Skrynia turi tokias sandarias sienas, kad pro jas neprasiskverbia laikas. Dėžėje diena, savaitė arba metai praeina kaip sekundė.
Dėžę galima naudoti tam, kad praleistumėte nereikšmingas dienas, nuobodžias akimirkas, Donaldo Trumpo prezidentavimo metus ar koronaviruso karantiną. Reikia tiesiog įeiti į skrynią ir bam – tu išeini, ir nuobodus laikas jau praėjęs. Dabar, pavyzdžiui, septintadalį mūsų gyvenimo sudaro pirmadieniai, šeštadalį – lapkritis ir vasaris, trečdalį mūsų gyvenimo lyja lietus. Tai didžiulis brangaus gyvenimo švaistymas. Pastaruosius metus visa žmonija iššvaistė nuoboduliui.
Tokia sistema gerai veikia tol, kol ekonomistai išprognozuoja labai blogus metus ir žmonės nusprendžia juos praleisti. Kai jie išeina iš laiko skrynios, niekas neatrodo pagerėję, taigi jie praleidžia dar vienus metus ir tada visa tai netenka prasmės.
Vieną dieną dalis vaikų pabėga iš savo laiko skrynių, jie klaidžioja po apleistą miestą. Jame visi kaip užkerėti laukia geresnių laikų. Jie sutinka senyvą moterį, ši papasakoja istoriją apie princesę ir jos godų tėvą, kuriam nebuvo gana užkariauto pasaulio. Jis norėjo sustabdyti laiką, kad apsaugotų savo princesę nuo žiaurios ir negailestingos jo tėkmės.
– Kokiam skaitytojui skirta ši knyga?
– Aš skaitytojų neskirstau. Man patinka knygos, kuriose yra daug sluoksnių. Knygos, kuriomis gali mėgautis dvylikamečiai, šešiolikmečiai ir suaugę žmonės. Remiantis „Good reads“, knyga patiko daugybei 23 metų žmonių Brazilijoje ir Turkijoje. Čia, Islandijoje, ji patiko daugybei vaikų, paauglių ir suaugusiųjų. Turiu tikslą savo knygomis pasiekti plačią auditoriją.
– Kokią mintį šia knyga norėtumėte perduoti skaitytojams?
– Noriu juos pralinksminti, nuvesti į fantazijų pasaulį, bet, žinoma, taip pat noriu paskatinti juos pamąstyti apie laiką. Iššūkių keliantys laikai gali mus formuoti. Ne visada yra geriau vengti sunkių laikų ir būti apsaugotam nuo pasaulio.
– Kaip manote, ko galima išmokti iš jūsų knygos šiuo neįprastu laikotarpiu?
– Keista, mes jau daugiau nei metus esame uždaryti savo namuose. Gatvės buvo tuščios, mes nepatenkinti, bet galbūt yra ko pasimokyti iš šių laikų. Pamatėme, kokios trapios yra mūsų sistemos ir kaip svarbu klausytis mokslininkų. Tautos, kurios nepaisė medikų patarimų, išgyveno itin tragiškus laikus. Jauniems žmonėms šis laikas gali būti daug prasmingesnis nei bet kuris kitas jų gyvenimo etapas, nes mokydamasis iš sunkumų gali augti kaip asmenybė. Nereikia suprasti taip, kad reikėtų norėti problemų, bet ši karta galės didžiuotis įdomius dalykus paaukojusi tam, kad apsaugotų senesnius ir silpnesnius už save. Praėjusiems metams bus svarbu suteikti gilesnę prasmę, kad jie būti verti aukų. Žinoma, keista save laikyti didvyriu už tai, kad nieko neveiki ir tiesiog lieki namuose.
– Jeigu turėtumėte galimybę sustabdyti laiką, ar pasinaudotumėte ja? Dėl kokios priežasties?
– Jeigu tik galėčiau sustabdęs laiką keliauti per erdvę sustingusiame pasaulyje. Tai turėtų būti įdomu. Tačiau tikriausiai jausčiausi vienišas, ilgėčiausi paukščių giesmių, sraunių upių, debesų dreifo ir pokalbių su draugais.
– Ar kalbate su savo knygų veikėjais? Jei taip, apie ką?
– Ilgą laiką kalbėdavausi su jais, jie kelerius metus gyveno mano galvoje. Būdamas rašytoju esi šiek tiek žiaurioje situacijoje. Tu sukuri personažus savo galvoje ir priverti juos išgyventi labai sunkius dalykus. Jeigu jie galėtų su manimi kalbėti, tikriausiai paklaustų, kodėl aš taip su jais elgiuosi. Kodėl jie turėjo išgyventi visus tuos dramatiškus, tragiškus ir jaudinančius įvykius.
– Galbūt norėtumėte ko nors palinkėti skaitytojams?
– Linkiu geros vasaros ir tikiuosi, kad netrukus padėtis pasaulyje pagerės.
