Nudžiuginti bus ir knygų mylėtojai – vasario viduryje leidykla manoknyga.lt išleis minėtąją autobiografiją, pavadinimu „Amerikos snaiperis“, kurią bus galima įsigyti visose prekybos vietose ir Vilniaus knygų mugėje. Ypatingai pamaloninti bus „Multikino“ kino teatrų lankytojai – filmo premjeros dieną (vasario 20 d. 18 val.) filmo pristatymo metu galėsiantys ne tik išvysti pribloškiančią istoriją, susipažinti su naujausiais snaiperių ginklais, bet ir vieni pirmųjų įsigyti ką tik pasirodžiusią knygą.
Kodėl „Amerikos snaiperis“?
Istorijos apie karą bei jį išgyvenusių veteranų autobiografijos Lietuvoje nėra naujiena, tačiau knygos anotacijoje atskleidžiama, kad Kriso Kailo karas buvo kitoks nei jo ginklų draugų:
Ginklo draugai jį laikė didvyriu, Irako sukilėliai paniškai bijojo ir praminė Šėtonu, o pats K. Kailas tapo legenda karo istorijoje
„Jis nesikovė priekinėse fronto linijose, po jo kojomis nesprogo minos, veido nedegino ugnis, o aukos niekada nematė jo veido. K. Kailo karas buvo tylus, slaptas, kruopščiai suplanuotas ir reikalaujantis atidumo detalėms. Taikliausias snaiperis Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje, savo sąraše turintis 150 sėkmingų patvirtintų nužudymų (ankstesnis rekordas – 109), paaukojo asmeninę karjerą ir patogų gyvenimą, kad pasitelkęs neįprastą gebėjimą galėtų kovoti už savo šalį. Ginklo draugai jį laikė didvyriu, Irako sukilėliai paniškai bijojo ir praminė Šėtonu, o pats K. Kailas tapo legenda karo istorijoje“.
Nuo rodeo iki Irako apkasų
Krisas užaugo pastoriaus šeimoje, jaunystėje profesionaliai žaidė futbolą, beisbolą ir nors dažnai medžiodavo su tėvu, net nenutuokė, kad ginklas taps jo pragyvenimo šaltiniu ir įrašys jį į istoriją. Baigęs mokslus, Krisas pradėjo varžytis rodeo ir būtų nugyvenęs savo gyvenimą kaip dauguma Teksaso kaubojų, tačiau patyręs sunkią rankos traumą, svajones apie trofėjus, deja, turėjo pamiršti. Netrukus po to, Krisas prisijungė prie Amerikos jūrų pėstininkų pajėgų.
Ramadžio velnias
Pirmasis K. Kailo ilgo nuotolio taikinys buvo moteris, nešanti rankinę granatą. Krisas gaiduką nuspaudė antpuolio metu pastebėjęs moterį, vienoje rankoje nešančią kelių metų mažylį, o kitoje – šimtams aplinkinių mirtį nešantį ginklą. Po nužudymo įvykusioje konferencijoje, Krisas teigė, kad „moteris jau buvo negyva, aš tik pasirūpinau, kad ji nenusineštų šimtų pėstininkų gyvybių“.
Dėl nepaprasto taiklumo jo paskyrimo Ramadyje metu, sukilėliai snaiperį praminė „Ramadžio velniu“ ir paskyrė net 21 tūkst. JAV dolerių premiją bet kuriam „drąsuoliui“, kuris sugebėtų pasiųsti Krisą „atgal į pragarą“, vėliau ši premija buvo padidinta iki 80 tūkst. JAV dolerių, tačiau šios misijos sukilėliams įgyvendinti taip ir nepavyko.
„Žudikas“ ir mylintis vyras?
Atimti kitam žmogui gyvybę yra sunkiai atleistinas nusikaltimas tiek Dievo, tiek įstatymų bei visuomenės akyse. Išskyrus ypatingas aplinkybes: ginant savo gyvybę arba Kriso atveju – šalį. Vis dėlto, kaip atskleidžia pats snaiperis, atimti kitam gyvybę nėra lengva, net jeigu darai tai vedinas kilnių paskatų. Kaip ir kiekvienas patekęs į tokią situaciją, Krisas susikūrė gyvenimą už savo karjeros ribų, kur rado prieglobstį nuo patirtų išgyvenimų naštos. Jis vedė, susilaukė dviejų vaikų, tačiau, net ir pabaigęs savo karjerą Jungtinių valstijų kariuomenėje, negalėjo nusikratyti praėjusio gyvenimo šešėlių – 2013 m. Krisas buvo nušautas vieno iš Amerikos karo veteranų, kenčiančio nuo potrauminio streso sindromo.
Mirtinas talentas
„Jo talentas – mirtis“ – taip supažindinamas skaitytojas su manoknyga.lt išleista autobiografija, pasakojančia apie vyrą savo gyvenime turėjusį įveikti dilemas, neturinčias „juodų“ ar „baltų“ atspalvių. Snaiperio poelgiai galėtų būti viešai pasmerkti, tačiau Krisas Kailas savo gyvenimą baigė kaip didvyris, turėjęs vieną prieštaringiausių ir mirtiniausių talentų istorijoje.
