Birželio 13 dieną šešiasdešimties metų jubiliejų šventęs populiarus rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas panašiu metu į rankas paėmė ir ką tik išleistą eseistinių miniatiūrų arba „esiukių“ knygą „Lapės gaudymas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Ją sudaro žasimingi pokalbiai, dienoraščių paraštės ir miniatiūros, talpinančios daug poezijos ir filosofijos. Knygą pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“, o pagrindą sudaro „Paguodos atviršlaiškiai sau“. Įvairiomis teksto formomis skleidžiasi kūrybos ir gyvenimo metmenys. Išskirtinis rašytojo gebėjimas – pakilti virš visko, kas laikina, nereikšminga, stabdyti gyvenimo akimirkas paradoksais, žinančiojo tolerancija.
Kaip skaityti „Lapės gaudymą“, pasiūlymą galima rasti pačioje knygoje – žaidžiant. „Knygas skaityti patartina vaikiškai žaidžiant. Neįtempiant smegenų raukšlelių, nervingai neglamžant sąmonės pamušalėlių. Net pačias „rimčiausias“ (ir kabutėse, ir be). Nes tai, kas jose rašoma, niekados nebus taip rimta, kaip pats mūsų gebėjimas žaisti.“ – tai viena iš naujosios knygos eseistinių miniatiūrų-užsklandėlių.
Poetas, literatūros kritikas Arnas Ališauskas knygos pavadinimą „Lapės gaudymas“ taip pat aiškina kaip žaidimą: „Visi gyvenime kažką gaudo: kas šlovę, kas reitingus, kas pinigus, kas moterų dėmesį, kas dar ką nors, bet, amžinybės požiūriu, tai yra žaidimas. Jis nė kiek ne prasmingesnis, nei lapės gaudymas, nei tiesiog žaidimas. Donaldas Kajokas tą žaidimą pateikia kaip tikrojo žmogiškumo, prasmingo buvimo išraišką.“