Nauji dramatiškų meditacijų eilėraščiai išsiskiria dvasinių įtampų būsenomis. Poetiniai vaizdiniai asociatyviai siejasi su Biblijos motyvais. Santykis su dieviškumu panašus į poezijos suvokimą – ji esanti didi galia, apglėbusi rašantįjį ir turinti veikti skaitantįjį. Gražinos Cieškaitės kūrybai būdingos temos – meilė ir mirtis, laikinumas ir amžinybė, ilgesys ir grožis – atrandamos ir naujame rinkinyje. Poetės kūryboje žmogaus būtis vaizduojama tragiškų pasaulio prieštaravimų kontekste, iškeliama Visatą tvarkanti ir prarastą santarvę grąžinanti kūrybos galia, gausu metaforų, simbolinių įvaizdžių.
Gražina Cieškaitė (g. 1951) – viena savičiausių lietuvių poečių, 1990 metų Poezijos pavasario laureatė. 1970 m. studijavo VU lietuvių kalbą ir literatūrą, eilėraščius pradėjo spausdinti 1967 m. Poetės kūrybą galima laikyti „grynąja metafizika“, ją galėtų analizuoti ne tik literatūros kritikai, bet ir psichoanalitikai. Eilėraščiuose nėra nei buities, nei dažnai populiarių buities estetikos paieškų. Nėra jokių konkretaus laiko, kasdienybės ar joje gyvenančių žmonių pėdsakų, daugelyje eilėraščių vyrauja itin abstraktūs, kosmoso platybėse plevenantys simboliai.
