– Kaip vertinate savigalbos knygas?
– Savo alumnams turėjau tokią paskaitą, kuri vadinosi „Nevykėlio skaitiniai“. Tvirtinu, kad žmonės, skaitantys tokias knygas, kažko neperskaitė vaikystėje, kažką praleido. Vaikystėje ir paauglystėje perskaičiusiems nuotykių knygas – Jules`į Verne`ą, „Vinetu“ serijas ir pan., savigalbos knygų tikrai nereikia. Visa tai, kas parašyta savigalbos knygose, jie būna sužinoję iš pagrindinių vaikystės knygų.
Gerų knygų perskaitymas vaikystėje ir paauglystėje vėliau leidžia ignoruoti tokias savigalbos knygas. Tai, mano manymu, labai prasta literatūra. Kartais savigalbos knygos klaidingai ir be reikalo siejamos su verslo knygomis, bet taip nėra.
Verslas, vadyba ar ekonomika – sritys, apie kurias parašyta daug gerų, vertų skaityti knygų. Pavyzdžiui, Danielio Kahnemano „Mąstymas, greitas ir lėtas“ – puiki, gero mąstytojo knyga. Arba Lawrence`o Freedmano „Strategija“, kurioje nagrinėjamas strategavimas pasaulio istorijos, civilizacijos eigoje.
Knygos, kurių paantraštėse yra terminų, neva susijusių su vadyba, verslu ar pan. gali būti apgaulingos. Tokie leidiniai kaip „Jėga, stipri kaip dinamitas“, „Įpročiai, verti milijono“ ir t. t. skirti šiek tiek nuskriaustiems žmonėms.
– Kodėl žmonėms sunku atskirti, kuri knyga rimta, o kuri – tik nevykėlio skaitiniai?
– Hermannas Hesse sakė, kad telefono atradimas yra baisus dalykas – kaip galima kalbėti su žmogumi, jo nematant? Dėl to, kad atsiranda naujų kelių, senieji keliai neišnyksta. Knyga, kaip geros literatūros kūrinys, niekur nedingo. Čia jau padeda vidinis kompasas.
– Kokiais veiksniais vadovaujantis galima žinoti, kad rankose – dėmesio verta knyga?
– Skaitydamas knygas niekada nebūsi ramus. Man atrodo, aš niekada neskaičiau atsitiktinių knygų. Kalbant apie orientavimąsi knygų pasaulyje, jaunam žmogui sunku pradėti nuo nulio. Gerai, kai namuose kas nors atverčia, paskaito, po ranka padeda pirmas knygas. Tuomet kyla mažiau klausimų.
Man sunku įsivaizduoti tokius patarimus, kaip, pavyzdžiui, dešimt knygų, kurias reikėtų perskaityti. Skaitymas pirmiausia yra nuotykis. Įprotis skaityti būdingas žmonėms, kuriuos masina atrasti ir praverti tas slaptas duris, vedančias į nepažįstamą pasaulį.
Jei mėgsti skaityti, tai mėgsti bibliotekas ir knygynus, o ten sutinki žmonių, kurie tau kažką pasako. Mano mėgstamas knygynas visada buvo centrinis knygynas Kaune, esantis prieš kitą svarbų objektą – „Spurginę“, kurios interjeras nepakeistas nuo 1972 m.
Londone visad stengiuosi nueiti į „Foyles“ knygyną – mėgstu išgerti ten kavos, paskaityti, pasėdėti. Tai nereiškia, kad visą laiką ten leidi tik skaitydamas. Kiekvienas tau patinkantis dalykas susijęs su gerokai platesne aplinka.
Kalbant apie tuos skaitymo patarimus, yra puikių vietų, kur knygos analizuojamos. Mėgstu pasižiūrėti, kas apie naujai išleistas knygas rašoma žurnale „The New Yorker“, man patinka jų skonis. Yra įdomi svetainė „Brain Pickings“, kurią tvarko vienas žmogus – Niujorke gyvenanti bulgarų kilmės autorė Maria Popova. Atrodo, kad ji nieko daugiau ir neveikia, tik skaito knygas ir jas aprašinėja. Bet ji tai daro puikiai.
– Dabar visi kalba, kad mokiniai neskaito, bibliotekos neriasi iš kailio. Ar reikia daryti spaudimą? Ar turėtume skaityti daugiau?
– Man patinka, kad bibliotekos Lietuvoje vizualiai išgražėjo. Tai gražios erdvės, jos atsinaujina. Kalbant apie tai, ar jaunimas skaito, ar ne, manau, kad skaito daug. Tik galbūt skaito kiek kitaip ir renkasi kiek kitaip. Kažkaip evoliucionuoja ir kalba.
Pavyzdžiui, knygų mugės, vykstančios Lietuvoje, surenka tūkstančius žmonių. Tai reiškia, kad knyga, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, žmogui reikalinga. Geros literatūros prieinamumas nemažas. Vos spėju kokią nors knygą perskaityti angliškai – ji jau išversta į lietuvių kalbą.
Žinoma, skaitymo pamatai, pasakysiu banaliai, padedami vaikystėje. Tėvai, skaitantys vaikams, teisingai su jais leidžia laiką. Juk norisi ir vaikams suteikti galimybę praversti slaptas duris į kitą pasaulį. Skaitymas sau, kitiems, vaikams vis dar turi svarbų vaidmenį.
Prisimenu tai iš savo vaikystės – matydavau, kaip tėvai garsiai skaito vienas kitam žurnalus, įdomesnius straipsnius, knygas. Man patikdavo skaitymo procesas. Supratau, kad jis taip pat ir riša žmones.
– Ar pasaulyje egzistuoja knyga, kurią perskaitęs žmogus užsidirbtų pirmąjį milijoną?
– Ne, nemanau. Manau priešingai – reikia perskaityti daug knygų. Netikiu viena knyga, reikia tiesiog skaityti nuolat. Nėra nei vienos knygos, nei trumpo kelio į sėkmę. Juolab, kad ir sėkmė turi labai daug atspalvių, kiekvienam skirtingų.
Negalėčiau ir nurodyti, pavyzdžiui, kokia vieną knygą pasiimčiau į negyvenamą salą. Kai vaikystėje sirgdavau, skaitydavau „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, tai man labai padėdavo. Bet nerizikuočiau imti kokios nors vienos knygos į salą.
Kita vertus, nenorėčiau atmesti patarimo reikšmės. Vaikystėje turėjau galimybę skaityti knygas iš ilgus dešimtmečius kauptos privačios bibliotekos. Jos šeimininkai mane, paauglį, vedžiodavo už rankos, patardavo, ką skaityti. Vertinu patarimo reikšmę.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie sako, kad nėra laiko skaityti?
– Derėtų rasti laiko skaityti. Kitaip pasmerksi save neigimui to, kas yra. Laiko yra visada. Aš nesu iš tų žmonių, kurie neturi laiko, svarbu, kaip tu jį paskirstai knygų skaitymui ir kitiems dalykams. Brandus ar bręstantis žmogus turi galvoti apie tai, kaip naudoja savo laiką. Tie, kas mėgsta skaityti, tam visada atranda laiko. Taip kaip ir tie, kurie mėgsta mankštintis, randa laiko pabėgioti rytais ir t. t.