– Kada supratote, kad norite būti rašytoja?
– Niekada nemaniau, kad tapsiu profesionalia rašytoja. Rašymas man visada buvo savaime suprantamas dalykas. Nuo mokyklos laikų tai teikė man malonumą, darė mane laimingą, bet niekada nemaniau, kad tai galėtų būti mano darbu ar karjera. Visi rašytojai, apie kuriuos sužinojome vidurinėje mokykloje, buvo vyrai, dauguma jų mirę. Norėjau turėti „tikrą darbą“, kad galėčiau apmokėti sąskaitas ir būti nepriklausoma moteris.
Bet vis tiek rašiau, o universitete baigiau keletą mokslinės fantastikos apsakymų ir išsiunčiau juos į fanziną. Šie jiems patiko ir buvo paskelbti (žinoma, nemokamai). Tada parašiau romaną, daugiau istorijų ir vieną dieną, būdama trisdešimties, supratau, kad jau išleidau tris knygas, gavau labai svarbų literatūrinį apdovanojimą ir galiu laikyti save (ir būti laikoma) rašytoja. Nuo tada per metus parašau knygą; kartais ir daugiau.
– Ar turite kokių nors ritualų, susijusių su rašymu?
– Nieko, ką būtų verta paminėti. Man patinka būti ramybėje, kai rašau, bet taip pat galiu susikaupti oro uostuose, traukiniuose, kavinėse... bet kur. Man nereikia nieko ypatingo. Kartais pasileidžiu muziką ir dažniausiai šalia turiu gėlių ir žvakių, bet man jų nereikia, kad galėčiau dirbti. Kai dirbu namuose, mėgstu galvodama iš vienos rankos į kitą dėlioti plokščią obsidiano akmenį. Taip pat patinka žiūrėti į drakono galvą, kurią gavau kaip apdovanojimą už indėlį į fantastinius žanrus. Jis skeptiškai žiūri atgal ir visada priverčia mane šypsotis.
– Apie ką yra jūsų knyga „Frankenšteino efektas“?
– Knygoje pasakojama apie jauną mūsų laikų medicinos studentę Norą, kuri žiemos naktį sutinka paslaptingą jaunuolį Maksą, kai abu išgelbsti skęstančią mažą mergaitę. Jie susižavi vienas kitu, bet jis išeina ir Nora seka jį. Sužinojusi, kad Maksas kilęs iš kito laikmečio, XVIII amžiaus, ji nusprendžia peržengti slenkstį ir netrukus sužino, kad kelio atgal į dabartį nebėra.
Nora sužino, kad gyvendama praeityje kaip moteris ji neturi jokių teisių. Tačiau Maksas jai padės ir jie kartu bandys išspręsti problemą, kai privalės rūpintis jauno Frankenšteino sukurta ir apleista pabaisa. Tai istorija apie laiką, meilę, nuotykius ir apmąstymus.
– Kokią žinią šia knyga norėjote perduoti skaitytojams?
– Tai istorija, sukurta išreiškiant pagarbą Mary Shelley Frankenšteinui, kurioje norėjau akcentuoti atsakomybę ne tik už savo kūrybą, bet ir už viską, ką nusprendi daryti savo gyvenime bei šių sprendimų pasekmes. Pasirinkimo laisvę. Meilės ir empatijos svarbą norint gyventi gerą gyvenimą...
Ir taip pat porą temų, kurias, manau, būtina apgalvoti: moterų vaidmuo pasaulyje praeityje ir dabartyje, heteroseksualumo vaidmuo, vyrai ir jų elgesys su moterimis, demokratijos gimimas XVIII amžiuje, revoliucinė „laimės siekimo“ idėja (XVIII amžiaus naujovė)... ir daug kitų dalykų.
– Esate laikoma viena geriausių fantastikos žanro rašytojų savo šalyje. Iš kur semiatės įkvėpimo savo istorijomis?
– Įkvėpimas yra visur. Jis ateina iš gyvenimo, draugų, pokalbių, iš romanų, filmų, muziejų, pasivaikščiojimų po miškus ar prie jūros, iš muzikos... Pamatai, išgirsti ką nors, kas tave nustebina ar kaip nors sujaudina, tada su kuo nors derini. Prisideda dar kas nors, kas net nesusiję su pirmąja idėja... Ir staiga atsiranda kibirkštis, ji kažką pakursto galvoje, ir turi istorijos pradžią. Arba klausi savęs: „O kas būtų, jei...?“, „Kas gali atsitikti, jei...?“
– Jei galėtumėte keliauti laiku kaip šios knygos herojai, kur vyktumėte? Kodėl?
– Nemanau, kad esu pakankamai drąsi keliauti laiku. Daug galvojau apie šį klausimą ir žinau, kad tai nebūtų malonu. Pirma, jūs nekalbate ta kalba, net jei keliaujate į savo šalį praeityje. Nežinote epochos mentaliteto. Net nežinote, kaip tinkamai rengtis. Būtumėte įkalintas kaip palaidūnas, elgeta ar ragana. Man labiau patiktų kitų laikotarpių gyvenimą stebėti per televizorių ar virtualiąją realybę.
Tokiu atveju apsilankyčiau didžiausių menininkų ateljė arba piramidžių ar vienos iš didžiųjų katedrų statybų aikštelėje. Nesirinkčiau mūšių ar karų, norėčiau pamatyti svarbias literatūros, politikos, mokslo akimirkas... Pasiklausyti savo mėgstamų rašytojų, muzikantų, mokslininkų, filosofų... Pamatyti, kaip jie gyvena ir elgiasi.
Įkvėpimas yra visur. Jis ateina iš gyvenimo, draugų, pokalbių, iš romanų, filmų, muziejų, pasivaikščiojimų po miškus ar prie jūros, iš muzikos...
– Kuris iš knygos veikėjų jums artimiausias, kodėl?
– Visi jie. Tikriausiai todėl, kad rašydama turiu būti jais visais, kad galėčiau suprasti jų motyvus, žodžius ir veiksmus. Vis dėlto, žinoma, stipriai tapatinuosi su Nora kaip moterimi, su Maksu – kaip jaunu vyru, kuriuo žaviuosi.
– Nora smalsumo vedama nusekė paskui atminties netekusį vaikiną. Kaip pasielgtumėte jūs, jei gatvėje sutiktumėte Maksą?
– Su juo mielai pasisveikinčiau ir pakviesčiau pasivaikščioti, pasikalbėti arba išgerti kavos, kad galėtume asmeniškai aptarti savo gyvenimą. Taip pat norėčiau jam pasakyti „Aš esu tavo autorė“ ir pažiūrėti, kaip jis reaguos (šypsosi).
– Išvardykite tris praeities dalykus, kurie jus žavi. Kodėl?
– Vienas dalykas, kuris mane žavi, yra tai, kad praeities negalima pakeisti, bet, pažvelgę į ją iš savo laiko, galime pamatyti, kaip viskas taip susiklostė. Galime suvokti dėsningumus, aiškiai matyti, kaip istorija būtų pakrypusi, jei to meto žmonės būtų elgęsi kitaip ar atkreipę dėmesį į kitą žmogų. Tai taip pat padeda man suprasti, kas vyksta dabar.
Antrasis dalykas yra tiesioginė pirmojo pasekmė. Kadangi niekaip negalime sužinoti visko apie tam tikrą istorijos laikotarpį, galime sugalvoti, užpildyti tuščias vietas. Taip pat galime kitaip sujungti taškus ir sugalvoti alternatyvias praeitis, kurių niekada nebuvo, bet galėjo būti. Būtent tai daro rašytojai, pradėdami rašyti uchronijas. Jie turi daug sužinoti apie pasirinktą laiką ir tada pakeisti keletą faktų. Tada jie ekstrapoliuoja. Pavyzdžiui, koks būtų mūsų pasaulis šiais laikais, jei Ameriką būtų atradusi ir kolonizavusi Kinija? Kaip Europa atrodytų dabar, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi Vokietija ir Japonija?
Trečias dalykas, kuris mane žavi praeityje, yra jos nostalgijos potencialas. Esu labai nostalgiškas žmogus kasdieniame gyvenime. Netgi jaučiu nostalgiją tiems laikams, kurie seniai praėjo dar prieš man gimstant. Bet tai yra kažkas, ką mes pridedame prie skirtingų praeities akimirkų, o ne tai, kas iš tikrųjų buvo tuo metu.
Tikriausiai po šimto metų kuris nors rašytojas sukurs romaną ar filmą apie 2023 metus ir viskas bus nepaprastai žavu: mūsų drabužiai, senamadiški mobilieji telefonai, sudėtingos ir nepraktiškos nuolatinės tatuiruotės, mūsų kvailas elgesys, mūsų mechaniniai automobiliai... Lygiai taip pat dabar žiūrime į šeštąjį dešimtmetį ir šypsomės.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Skaitau daug įvairių knygų. Taip pat mėgstu žiūrėti filmus kino teatre ir namuose. Prieš porą metų pradėjau mokytis piešti ir dabar bandau piešti akvarele. Sunku, bet naudinga. Visuose miestuose, į kuriuos keliauju, lankausi muziejuose ir botanikos soduose. Mėgstu gaminti maistą, sodininkauti, dainuoti su draugais, ilgus pasivaikščiojimus... Man patinka gyvenimas ir viskas, ką jis gali pasiūlyti.
