„Kai kalbame apie skaitymą, turėtume suvokti viską plačiau – tai susiję su teksto, iliustracijų suvokimu ir gebėjimu šiuos du dalykus suvokti derinant tarpusavyje“, – sako S.Žukas.
Pasak jo, priešmokyklinėse klasėse pedagogai vis dažniau susiduria su vaikais, kurie nemoka lietuvių kalbos. S.Žukas omenyje turi kalbą plačiąja prasme.
„Daugėja šeimų, kuriose vienas iš tėvų yra užsienio pilietis. Šiose šeimose nebūtinai kalbama lietuviškai, nors vienas iš tėvų nori, kad vaikai mokytųsi lietuvių kalbos“, – kalba literatūros tyrinėtojas.
Susiduriame su problema, kad vaikai iš tokių šeimų geba kalbėti lietuviškai, tačiau sunkiai gali įvardinti daiktus ir reiškinius šia kalba. Kaip sako S.Žukas, tai nerodo, kad šie vaikai yra žemesnio lygio – galbūt jie puikiai kalba ir užduotis sprendžia, pavyzdžiui, anglų kalba, tačiau to nesugeba padaryti lietuviškai. „Tai kalbinė problema“, – įvardija literatūrologas.
Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduria pedagogai, yra vadinamoji Z karta.
„Darželiuose šios kartos vaikus moko net ne mamos, o močiutės. Šie vaikai yra kitokie ir sunkiau su jais dirbti dabartiniams pedagogams, nes juos nuo vaikų skiria karta, neretai ir dvi kartos. Kitokie kartais būna net dvylikamečiai“, – tikina S.Žukas.
Z kartos vaikai tekstą suvokia kitaip. Dažnai jie net nemoka skaityti, tačiau geba atskirti prekinius ženklus, miestų ir miestelių pavadinimus, ženkluose pateikiamas nuorodas.
„Mes viską suvokiame dėdami vieną daikto po kito į liniją. Taip gauname prasmę. Šių laikų vaikai įpratę matyti vaizdą, žodį ir garsą ir šiuos tris dalykus sujungti, o tai yra sunkiau nei vyresnės kartos teksto suvokimo skaitymo metodas“, – pasakoja literatūrologas.
Iš dalies, pasak jo, dėl šios situacijos atsakomybę turi prisiimti ne tik tėvai ir pedagogai, tačiau ir ugdymo programas rengiantys politikai.
