Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Iššifruojant J.Baltušio asmenybę. Rašytojo dukra Rita: „Pasijutau lyg būčiau žiūrėjusi filmą panoraminiame ekrane“ (IV dalis)

Juozo Baltušio dienoraščiai, kuriuos, pagal jo testamentinę valią buvo galima peržiūrėti praėjus 25 metams po rašytojo mirties, išleisti trimis tomais, Lietuvoje sulaukė didžiulio susidomėjimo. 1970–1990 metų laikotarpį apimantys jo užrašai ne tik padeda geriau suprasti prieštaringą jo asmenybę, bet ir atveria langą į to laiko gyvenimą bei sovietinės epochos mentalitetą. Ką J.Baltušio dienoraščiai sako apie tą laikmetį bei apie jį patį? Tai bandome išsiaiškinti šiame penkių publikacijų cikle, kuriame 15min kalbina „Vietoj dienoraščio“ sudarytojus, leidyklos atstovus, jo artimuosius bei daug metų su rašytoju dirbusius žmones.
Su Pulikų šeima. Iš dešinės: Juozas Baltušis, dukra Violeta, anūkės Julija ir Simona, žentas Antanas. 1988 m.
Su Pulikų šeima. Iš dešinės: Juozas Baltušis, dukra Violeta, anūkės Julija ir Simona, žentas Antanas. / Šeimos archyvo nuotr.

Rengiant šiuos dienoraščius prisidėjo ir J.Baltušio dukra Rita. Ji – rašytojo dukra iš pirmosios santuokos su Vanda Petrauskaite, su kuria J.Baltušis susilaukė dviejų dukrų – Ritos ir Violetos (Violeta mirė 2001 metais).

Rita Vilniaus universitete mokėsi žurnalistikos, o 1981 metais išvyko gyventi į Australiją. Po kurio laiko ten išvyko gyventi ir jos dukra Akvilė (mirė 1991 metais). Aštuonerius metus R.Baltušytė gyveno JAV, dirbo „Amerikos balso“ radijo stotyje, šiuo metu ji gyvena Australijoje, turi šios šalies pilietybę. Pokalbis apie „Vietoj dienoraščio“ vyko su ja elektroniniu paštu.

– Šie dienoraščiai Lietuvoje sulaukė didelio susidomėjimo. Ar nustebino tai ir kodėl, jūsų nuomone, žmonės, net ir tie, kurie negyveno tais laikais, o gal ir J.Baltušio kūrybos gerai nežino, taip noriai skaito šias knygas?

– Skaitytojų susidomėjimas paskiausia, jeigu galima taip pasakyti, J.Baltušio knyga manęs visai nenustebino. Juk Jo visos knygos, kurių bendras tiražas, įskaitant leidimus kitomis kalbomis, milijoninis (tikslius skaičius pats pateikia dienoraštyje), turėjo pasisekimą. Joms pasirodžius, prie knygynų stovėdavo eilės. Tik labai maža dalis tuometinių skaitytojų buvo gyvenusi „Parduotų vasarų“, „Su kuo valgyta druska“, „Sakmės apie Juzą“ ir kt. laikais. Tai yra nuo caro laikų iki II pasaulinio karo, na, užgriebiant ir ankstyvąjį pokarį. Suprantama, kad tarp anų skaitytojų irgi buvo iš anksto ir gerai nepažįstamų su Jo kūryba.

– Jūs perskaitėte šiuos dienoraščius tik prieš kelerius metus. Ar žinojote, kad tėvas rašo dienoraščius ir kokios buvo pirmos mintys skaitant šiuos liudijimus? Ar atradote kažkokių naujų bruožų, tai, kas jums pačiai pasirodė visiškai naujo?

– Apie Tėvo dienoraščių egzistavimą sužinojau tik iš Jo testamento, kuriame nurodyta jų neatidaryti 25 metus po Jo mirties. To nurodymo ir laikiausi. Išskyrus paskutiniųjų metų užrašus, kurie buvo pasklidę anksčiau (tai ilga istorija). Visus dienoraščius perskaičiau tik paraginta poeto, „Metų“ redaktoriaus Antano Šimkaus, kai jis sumanė dalį jų paskelbti savo redaguojamame žurnale.

Tačiau įsigilinusi – knygas leidžiant kiekvieną tomą teko perskaityti po kelis kartus – pasijutau lyg būčiau žiūrėjusi filmą panoraminiame ekrane.

Skaičiau nenoromis. Pirma mintis – kad bus nuobodu, tas pats per tą patį. Tačiau įsigilinusi – knygas leidžiant kiekvieną tomą teko perskaityti po kelis kartus – pasijutau lyg būčiau žiūrėjusi filmą panoraminiame ekrane. Labai įdomų filmą apie šalį ir jos žmones, kultūrą, mokslą, pramonę ir žemės ūkį. Einant į pabaigą – ir apie tai, kas vyko kitoje dabartinės ideologijos barikadų pusėje (vėlgi, jei galima taip pasakyti). Naujų bruožų, jei turite omenyje mano Tėvą, neatradau. „Vietoj dienoraščio“, kad ir didelės apimties tomuose, telpa tik 20 Jo gyvenimo metų. Mes buvom pažįstami daugiau nei dvigubai ilgiau...

Šeimos archyvo nuotr./Dainavos naktiniame bare, iš kairės: Juozas Baltušis, dainininkas Antanas Šabaniauskas, chirugė iš JAV Alvina Šabanienė, Rita Baltušytė. Vilnius, 1979
Šeimos archyvo nuotr./Dainavos naktiniame bare, iš kairės: Juozas Baltušis, dainininkas Antanas Šabaniauskas, chirugė iš JAV Alvina Šabanienė, Rita Baltušytė. Vilnius, 1979

– Jūs minėjote, kad kai ką dienoraščių leidimuose būtumėte pakeitusi. Ko, jūsų nuomone, galbūt ten galėjo ir nelikti? Ir tai, ką rašo apie jus pačią savo dienoraščiuose, bei tai, kaip bendravo su jumis gyvai, – ar įžvelgiate ten naujų atspalvių? Kokie buvo jūsų santykiai – ar tokie pat audringi kaip ir jo santykiai su daugeliu aplinkinių?

– Taip, pirmiausia būčiau išėmusi kai kurią informaciją apie mano asabą ir kai kuriuos nelabai malonius apibūdinimus kitų šiuo metu dar gyvų asmenų; radau ir faktinių netikslumų. Tačiau, pagalvojusi, sutikau su A.Šimkaus nusistatymu, kad dienoraštis yra dokumentas ir todėl jame nieko negalima keisti. Juo labiau kad ir šviesios atminties mano suvestinė sesuo Dagnė Jakševičiūtė sutiko dienoraščius skelbti tik su sąlyga, kad niekas nebus išbraukta. Nepaisant, kad mūsų, Dagnės, mano tikros sesers a.a. Violetos Pulikienės bei mano pačios „paveikslai“ ne ištisai šviesiomis spalvomis nutapyti... Bendravimo naujų atspalvių neįžvelgiu. Taip, mūsų santykius galima pavadinti audringais, kaip ir su daugeliu aplinkinių.

Taip, mūsų santykius galima pavadinti audringais, kaip ir su daugeliu aplinkinių.

– Ar iki šių dienoraščių pasirodymo žinojote, kad poetė Dalia Saukaitytė buvo vienas didžiausių jo įkvėpimų? Tai matyti per visus dienoraščius, net ir pačioje pabaigoje jis vis tiek nori su ja susitikti, puoselėja jai labai šviesius jausmus. Ar nestebina tai? Ir kokie buvo jo santykiai su moterimis – matyt, kad tokia reikšminga asmenybė kaip jis sulaukdavo daug moterų dėmesio?

– Išoriškai tuos santykius būtų galima pavadinti vieša paslaptimi. Tokių „paslapčių“ tais, ir ne tik tais, laikais sklandė ne viena. Galėčiau įvardinti daugiau jaunų poečių, kūrybinio kelio pradžioje artimai susidraugavusių su vedusiais vyresnio amžiaus rašytojais ir poetais. Taip, paskaičiusi dienoraščius, nustebau, kad iš Tėvo pusės jausmai buvo tokie stiprūs. Apskritai dukrai viešai narstyti Tėvo meiles nepritinka. Juolab kad šiais laikais mano kolegos žurnalistai linkę į antraštes iškelti muilo operoms prilygstančius sakinius. Norėčiau tik pridurti, kad dėmesio J.Baltušis sulaukdavo ne tik iš visų amžiaus grupių moterų, bet ir visų žmonių, įskaitant senius ir vaikus. Kalbant apie įkvėpimą, Tėvas pabrėždavo, kad moterys ne tik įkvepia, bet ir iškvepia…

Kalbant apie įkvėpimą, Tėvas pabrėždavo, kad moterys ne tik įkvepia, bet ir iškvepia…

– Su tuo susijęs klausimas – apie šeimą. Bent jau iš dienoraščių panašu, kad jo santykiuose su Monika Mironaite buvo nemažai įtampos, kita vertus, būtent ji buvo didelė jo atrama. Kaip apibūdintumėte jų santykius?

– Santykiai su Monika ir be mano komentarų gerai atsispindi dienoraščiuose. Jų santykius, vėlgi nors nelabai man dera, apibūdinčiau kaip sudėtingus. Abu buvo asmenybės, staigaus būdo, greit įsižeisdavo. Dienoraščiuose, gaila, neatsispindi, kad abu mokėjo į konfliktus pažvelgti su humoru, pasijuokti iš savęs. Ypač Monika. Tai atsispindėjo ir namų sienlaikraštyje „Anksti rytelį“. Taip, Monika buvo didelė atrama Jam tais baisiais paskutiniais metais ir jai buvo sunku baigti gyvenimą be Jo.

Šeimos archyvo nuotr./Juozas Baltušis prie savo tėvo kapo su motina ir dukra Rita. Svėdasai, 1959
Šeimos archyvo nuotr./Juozas Baltušis prie savo tėvo kapo su motina ir dukra Rita. Svėdasai, 1959

– Kiek J.Baltušiui buvo svarbus bendravimas, kompanija, ar namuose tai dažnai vykdavo (vienoje vietoje jis rašo, kad nemėgsta, kai į privačią erdvę kažkas ateina svetimas, o jei kas atsisėstų ant kėdės, jis pats negalėtų daugiau ant jos sėdėdamas rašyti)?

– Taip, žmonės, bendravimas J.Baltušiui buvo svarbu, bet nepavadinčiau to kompanijomis. Švenčių proga būdavo pakviečiama svečių, kartais artimi žmonės kartu vakarieniaudavo. Namai mūsų buvo labai tvarkingi, laikomasi gana griežtos tvarkos. Toji tvarka ir visas namų ūkis praktiškai buvo Tėvo rankose. Labai dažnai kartu gyvendavo kas nors iš giminių. Apie jo kėdę tokio fakto neatsimenu ir dienoraštyje nepastebėjau.

(Trečiajame tome, 1126 puslapyje J.Baltušis rašo: „Gal aš ir klystu, gal čia suveikė ir mano instinktyvus saugojimasis įsileidinėti į savo butą pašalinius žmones, leisti jiems apžiūrėti viską, net liesti rankomis, ko gero, dar atsisėsti į mano kėdę prie rašomojo stalo (po tokio „atsisėdimo“ nedelsiant išmesčiau tą savo kėdę lauk, nebegalėdamas ant jos sėdęs rašyti!), gali būti “, – aut. past.)

– Dabar neretas vertina J.Baltušio portretą kaip to laikotarpio žmonių mentaliteto veidrodį. Ar sutinkate su tuo? Visgi J.Baltušis turėjo išskirtinių sąlygų, tad nebuvo visiškai „įprastinis“ žmogus. Ir dar yra kaltinimų prisitaikėliškumu, tačiau matome, kad J.Baltušis pats smarkiai kritikavo sovietinę sistemą, o ir jo pasisakymas prieš Sąjūdį rodė, kad jis nevengė eiti prieš srovę, išsakyti, ką mano.

– Taip, sutinku: labai daug žmonių panašiai jautė ir gyveno. Be abejo, kad jis buvo nevisiškai „įprastinis“ žmogus, tačiau, nepasakyčiau, kad gyveno labai išskirtinėmis sąlygomis. Mano nuomone, „Vietoj dienoraščių“ nuopelnas yra ir tas, kad tos sąlygos labai tiksliai atspindėtos. Juoko dėlei paminėsiu, jog ne kartą tėvą esu nustebinusi deficitinėmis gėrybėmis, kurias gaudavau per Akvilės klasės draugę, nes jos mama dirbo vienos gamyklos bufete. Kaltinti prisitaikėliškumu visus tuomet gyvenusius gali kas tik netingi. Dalis žmonių, kaip ir mano Tėvas, dėl to griaužėsi. Džiaugiuosi, kad „Vietoj dienoraščio“ skaitytojai tuometines visų gyventojų sluoksnių gyvenimo sąlygas gali palyginti su dabartinėmis.

Dėl ėjimo prieš srovę, kaip jūs pasakėte, jis ir buvo žmonių mylimas ir gerbiamas. Šimtai susirinkdavo jo pasiklausyti.

manokrastas.lt nuotr./Rita Baltušytė dienoraščių knygos pristatyme Anykščiuose 2019 m. Ekrane – kadras iš dokumentinės juostos „Filme Juozas Baltušis“: J.Baltušis ir jo sesuo Marytė Juzėnaitė
manokrastas.lt nuotr./Rita Baltušytė dienoraščių knygos pristatyme Anykščiuose 2019 m. Ekrane – kadras iš dokumentinės juostos „Filme Juozas Baltušis“: J.Baltušis ir jo sesuo Marytė Juzėnaitė

– Jūsų tėtis visgi matė ir Vakarų gyvenimo, bendravo ir su jumis, gyvenančiais kitoje santvarkoje. Visgi galiausiai manė, kad Lietuva be Rusijos sunkiai gali išgyventi. Kuo paremta, jūsų nuomone, tai buvo?

– Vakarų gyvenimo Tėvas matė ne tik keliose turistinėse išvykose – vaikystę praleido caro laikais, jaunystę – Nepriklausomoje („buržuazinėje“?) Lietuvoje ir tik subrendęs atsidūrė tarybinėje sistemoje. Po II pasaulinio karo su grupe rašytojų pakeliavęs po Vakarų Europą, ne kartą sakė: „Kaip gražiai pūva tas kapitalizmas.“ Kelionėje po Suomiją ir Švediją, kurios įspūdžiai aprašyti ir „Vietoj dienoraščio“, jis gėrėjosi skandinavišku socializmu. 1964 metais dvi savaites praleidęs JAV, knygoje „Tėvų ir brolių takais“ žavėjosi amerikiečių darbštumu, gyvenimo būdu, žmonių tarpusavio santykiais. Knyga buvo neoficialiai uždrausta, bet pasirodė dviguba kaina Kauno turguje.

Kad Lietuva negalės išgyventi be Rusijos, manė ne Jis vienas. Svarbiausia priežastis, kad taip išsilaikytų lietuvybė. Ta tema gerai atsispindi Tėvo 100-ųjų gimimo metinių proga išleistoje knygoje „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ Atleiskite, kad reklamuoju, mat, leidinys praėjo beveik nepastebėtas. Leidėjas „Kultūros barai“ dar gali turėti egzempliorių.

Esu viešai prisipažinusi, kad vaikystėje išeidama į mokyklą patikrindavau tėvo palto kišenes. Ieškodavau kapeikų. Dažniau rasdavau tik tablečių.

– Dienoraščiuose labai aiškiai matyti ir jo susirūpinimas sveikata. Ar tai labai akivaizdu buvo ir kasdienybėje?

– Taip, buvo akivaizdu. Esu viešai prisipažinusi, kad vaikystėje išeidama į mokyklą patikrindavau tėvo palto kišenes. Ieškodavau kapeikų. Dažniau rasdavau tik tablečių. Labai sirgo šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jam padėjusi sena gydytoja homeopatė Serapinienė įkvėpė parašyti novelę „Paskutinis tyras džiaugsmas“.

Šeimos archyvo nuotr./Anūkės Akvilės Zavišaitės parodos atidaryme Lietuvos dailės muziejuje. Iš kairės: Muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Juozas Baltušis, parodos kuratorė Morta Ulpienė, Akvilė, Algis Zaviša, skulptorius Kostas Bogdanas.
Šeimos archyvo nuotr./Anūkės Akvilės Zavišaitės parodos atidaryme Lietuvos dailės muziejuje. Iš kairės: Muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Juozas Baltušis, parodos kuratorė Morta Ulpienė, Akvilė, Algis Zaviša, skulptorius Kostas Bogdanas.

– Jo santykiai su kitais menininkais. Buvo nemažai, kuriuos jis gerbė, tačiau nemažai buvo ir tokių, kuriuos įtarė intrigomis. Kiek pagrįsti buvo tie įtarinėjimai? Ar išties tas bandymas įgelti iš nugaros buvo įprastinis tuo metu?

– Mokslinių tyrimų nesu atlikusi, bet manau, kad menininkų tarpusavio santykiai buvo, yra ir bus maždaug tokie patys „tuo“ metu ir visur bei visados.

– Paskutiniame dienoraščių tome jums, kaip dukteriai, turbūt ypač skaudu skaityti tai, kokių išpuolių sulaukė J.Baltušis dėl savo pasisakymų. Ar pamenate, kaip tuo metu reagavote į tai, kas vyko Lietuvoje? Ar nebuvo minčių vykti į Lietuvą? Nesiginčijote su juo ta tema? Ir, sprendžiant iš dienoraščių, būtent tuo metu J.Baltušiui itin svarbi buvo šeimos parama, jis ne kartą aprašo, su kokiai vargais susiduria stengdamasis susisiekti su svetimose šalyse gyvenančiais šeimos nariais.

– Į išpuolius prieš Tėvą reagavau kaip būtų reagavusi kiekviena duktė į išpuolius prieš tėvą. Tuo metu dirbau „Amerikos balso“ radijuje, Tėvas ir dienoraštyje pasidžiaugė, kad dėl jo nenukentėjau. Su Tėvu ta tema nesiginčijau. Į tai, kas vyko Lietuvoje, reagavau teigiamai. Tiesa, gerokai nusivyliau vienam sąjūdistui (Baltušio terminas), apsilankiusiam mūsų redakcijoje, kaip ir pasiskundus, kad dabar jau nesusikrausi politinio kapitalo, papasakojęs anekdotą apie Baltušį. Tas asmuo iki dabar užima svarbų postą Respublikos Seime. Nuvykti į Lietuvą minčių ir pastangų buvo 1989 metais, Akvilei Vilniuje surengus tapybos darbų parodą. Deja, negavau vizos.

Šeimos archyvo nuotr./Rita Baltušytė prie tėvo kapo
Šeimos archyvo nuotr./Rita Baltušytė prie tėvo kapo

– Jūs užsiminėte, kad kartu su šiais dienoraščiais J.Baltušis buvo reabilituotas. Jau keliasdešimt metų kalbant apie jį neretai minima, kad jis pasisakė prieš Sąjūdį, kad nenorėjo nutraukti ryšių su Rusija. Kokioje šviesoje, jūsų nuomone, jūsų tėtis turėtų pasirodyti perskaičius dienoraščius? Ir kaip jūs pati tuo metu vertinote jo pažiūras?

– Žodį „reabilituotas“ tariau kiek ironiškai, lygindama su reabilitacijomis sugrįžusiems iš Sibiro tremties ir kitų bausmės vietų. Fiziškai Jis nebuvo ištremtas, tik jo knygos išimtos, taip sakant, iš apyvartos, jo vardas žeminamas. Bibliotekininkės (ačiū joms) slėpė lentynose už kitų leidinių. Na, kaip Jis turėtų pasirodyti perskaičius dienoraščius, ne man spręsti. Jo pažiūrų tuo metu niekaip nevertinau, tiesą sakant, ne viską konkrečiai ir žinojau. Paskutinio „Vietoj dienoraščio“ tomo buvau sukrėsta. Širdis plyšta pagalvojus, ką Jis turėjo išgyventi. Jo klaidų, tikrų ar tariamų, viešai nenagrinėsiu – man nepriklauso. Šiaip gyvenime dėl politikos pasiginčydavome ne kartą.

– Skaudi tema – 1990 metais paaiškėjo, kad jūsų dukra Akvilė serga. Ji mirė tais pačiais metais kaip ir J.Baltušis. J.Baltušis labai skaudžiai išgyveno žinią, padėjo organizuoti jos tėvo kelionę į Australiją. Dienoraščiai nutrūksta 1990 metais. Ar vėliau J.Baltušis turėjo dar galimybę atsisveikinti su anūke? Ar jie dar bendravo? Kaip jūs atsisveikinote su tėvu? Kaip suprantu, didžioji dalis šeimos negalėjo dalyvauti laidotuvėse…

– Na, formaliai niekada neatsisveikinome, tačiau kelis kartus mes su Akvile iš Australijos ir mano a.a. sesė Violeta su dukromis iš JAV skambinome Jam ir į ligoninę, Jis skambino mums iš namų. Kada paskutinį kartą kalbėjomės, dabar nepasakysiu. Jau anksčiau buvom visi susitaikę, tikras ir tariamas skriaudas pamiršę. Į laidotuves aš negalėjau nuvykti, neturėjau kam palikti sergančios dukros. Kita vertus, jau anksčiau Tėvas Violetai rašė, kad į Lietuvą jokiu būdu nevažiuotų. Atsiminkite, kad Jis mirė nė mėnesiui nepraėjus po Sausio 13-osios. Turiu laidotuvių vaizdo įrašą. Dėkinga Rašytojų sąjungai (jos pirmininkas tuomet buvo Vytautas Martinkus), kad pašarvojo Sąjungos klubo salėje, stovėjo žmonės ir garbės sargyboje. Laidotuvėse dalyvavo Monika, Dagnė, anūkas Rokas, kiti artimieji. Ir išlydinčių buvo nemažai. Sujaudinti kalbas prie kapo sakė ir asmenys, nelabai teigiamai Velionio apibūdinti...

– Bent jau man perskaičius šiuos tomus atrodo, kad visgi esminis dalykas gyvenime jam buvo literatūra ir susitikimai su skaitytojais. Tai nebuvo vien tik amatas. Ar iš tiesų taip ir buvo?

– Man toks įspūdis nei iš dienoraščio, nei iš gyvenimo nesusidaro. Sakyčiau, kad svarbiausia gyvenime Jam buvo lietuvių tauta, jos žmonių ir kalbos išsaugojimas (galimai lengvesnis Rusijos prieglobstyje), pagarba lietuvių literatūrai ir jos ugdymas. Tie dalykai nustelbdavo ir šeiminius santykius, ir širdies reikalus. Susitikimai su skaitytojais buvo Jo atgaiva, gili ir nuoširdi pažintis su visos Lietuvos žmonėmis, jų gyvenimu, tam tikra prasme – pabėgimas nuo Vilniaus kasdienybės. Apie kelionėse sutiktus nuostabius Lietuvos žmones parašė knygą „Kas dainon nesudėta“. Labai rekomenduoju, ypač jaunimui. Daug laiko ir jėgų Tėvas skyrė rūpindamasis daugybe žmonių, kiek galėjo padėjo savo rinkėjams, nekalbant apie artimuosius.

– Akivaizdu, kad ne viskas dienoraščiuose paminėta, yra ten ir ilgų nerašymo laikotarpių. Nors dienoraščiai atviri, visgi kai kas, matyt, liko neparašyta. Kas, jūsų nuomone?

– Taip, kai kas ir iš man žinomų atvejų liko neužrašyta. Manau, kad daugiausia dėl to, kad Jam atrodė neverta dėmesio. Kas, mano nuomone, liko neužrašyta, nepykite, nesakysiu. Sąrašą, nelabai ilgą, galėtumėte rasti mano atsiminimuose „Su kuo valgytas cukrus“, jeigu juos kada nors išleisčiau. Tiesa, išėjus Tėvo „Vietoj dienoraščio“, tas sumanymas prarado prasmę...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais