Adomo Mickevičiaus bibliotekos pranešime apie tai kalbama su Estų literatūros metų kuratore, vertėja, dažnai vadinama estų literatūros ambasadore Danute Sirijos Giraite.
– Kaip kilo mintis surengti Estų literatūros metus?
– Mintis kilo Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) pirmininkei Daivai Daugirdienei ir sąjungos valdybai. 2023-ieji buvo Latvių literatūros metai, juos kuravo Laura Laurušaitė, surengusi nemažai įdomių konferencijų ir autorių bei jų knygų pristatymų. Deja, estai nėra artimiausi mūsų kaimynai, tad šiemet negalime veikti veidrodiniu principu – kelionė Estijon yra trigubai ilgesnė.
Tačiau Latvių literatūros metai pernai perdavė simbolinę estafetę estų gentainių lyvių žemėje, Kolkos kyšulyje. Ten buvo pristatyta latvių literatūros klasiko Imanto Zieduonio poezijos knyga dalyvaujant jo dukteriai Baibai Jansonei, gyvenančiai Kolkoje. Tai pirmasis toks bandymas plačiau supažindinti su Baltijos sesių literatūra.
– Kokia estų literatūros savybė Jus labiausiai žavi?
– Baltijos šalių literatūra nepasižymi ypatingais skirtumais, nors estų būdas ir kūryba yra kiek racionalesni, santūresni už lietuvių. Estų literatūroje labiausiai žavi taikli saviironija, humoras, išsakytas taip rimtai, kad skaitytojas kartais nesupranta, kur jis slypi.
Subtili, tarpais kelianti neviltį saviironija būdinga daugeliui šiuolaikinių autorių, tačiau jos proveržiu kritikai mano esant 1979 iškeistą Mačio Unto romaną „Rudens puota. Vaizdeliai iš miesto gyvenimo“. Labai džiaugiuosi, kad po tiek metų jį perskaityti galės ir mūsų skaitytojai.
– Nuo kokio autoriaus ar kūrinio rekomenduojate pradėti pažintį su Estijos literatūra?
– Nuoširdžiai siūlyčiau pradėti pažintį nuo estų klasiko Antono Hannseno Tammsaare‘s reikšmingiausio kūrinio – penkiatomio romano „Tiesa ir teisingumas“. Pirmoji dalis Estijoje išėjo 1926-aisias ir iškart buvo pakrikštyta „Estijos miniatiūra“, tokia yra ligi šiol.
Kritikai kūrinį vertina kaip gilią praėjusio (dabar užpraėjusio) amžiaus gyvenimo įžvalgą, kurios dėmesio centre – naujakurių sodybų kūrimo įkarštis, kai žmonės beatodairiškai buvo tam atsidėję. Be kitų romano privalumų, mano galva, meistriškai pavaizduoti veikėjų charakteriai mums padeda suprasti, kaip truputį didesnė nei milijoninė Estija, didvyriškai kaudamasi, karo sūkuryje 1918 m. sugebėjo išsikovoti laisvę ir
Estų būdas ir kūryba yra kiek racionalesni, santūresni už lietuvių.
nepriklausomybę.
– Kokius svarbiausius Estų literatūros metų renginius išskirtumėte?
– Svarbūs visi būsimi renginiai, pati esu numačiusi dar dviejų vaidybinių filmų peržiūras – tai „Rudens puota“ pagal to paties pavadinimo Mačio Unto romaną ir Leelo Tungal „Draugė mergaitė“ – pokario prisiminimai mažos mergaitės akimis, knyga yra išėjusi lietuvių kalba.
„Rudens puotą“ – juodojo humoro komediją apie neviltį ir desperaciją šiemet išleis LLVS. Reikšmingiausi man renginiai yra dviejų knygų pasirodymas ir pristatymas, tai LLVS rengiami leidybai „Trys estai“ arba mažieji estų romanai ir leidyklos „Hieronymus“ planuojamas išleisti literatūros klasiko Matso Traato poezijos rinkinys „Haralos biografijos“. Taip pat ketinama surengti vertimo dirbtuves „Vice versa“, o Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d. lankysis estų prozininkas Ilmaras Taska.
– Kuo išskirtinis bus Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vasario 21 d. 17.30 val. vyksiantis renginys „Tau dovanočiau širdį...“?
– Tai vienas pagrindinių Estų literatūros metų renginių. Poezijos ir muzikos vakarą LLVS rengia su Estijos Respublikos ambasada Vilniuje. Romantiškam vakarui parinkau penkias šiuolaikines poetes – tai Viivi Luik, Doris Kareva, Astrid Reinla, Triin Soomets ir Maarja Kangro. Poeziją skaitys puiki aktorė Dalia Michelevičiūtė, o muzikinę dalį atliks Kaisos Kuslapuu vadovaujamas trio, skambės sudžiazuotos estų folkloro dainos, Pietų Estijos liaudies poezija.