Pirmas į akis kritęs knygos ypatumas – vientisumas ir organiškas konceptualumas. Susidaro įspūdis, lyg ji būtų parašyta vienu atsikvėpimu – ryškios esminės vyraujančios temos, pasikartojantys motyvai, puslapis po puslapio kuriama sodri, haliucinuojanti, įtaigi atmosfera. Žinoma, kitu atveju nuolat iš teksto į tekstą keliaujantys įvaizdžiai (vienatvės oazė, autistiška būtis, neurozė) dalį skaitytojų galėtų varginti, tačiau šioje knygoje jie sudaro tvirtą poetinį karkasą, stiprina ribinių būsenų bei trauminių patirčių akcentus ir jau minėtą vientisumo pajautą.
Aptarti knygos turinį norisi pradėti nuo įžangoje paminėto „žaizdoto, marginalinio vyriškumo“ koncepcijos. Būtent vyro susidūrimo su psichikos sutrikimais, šešėlinės, paribio žmogaus būties, trauminių patirčių ir jų išveikimo, nuolat kabančios vidinės (suicido) ir išorinės (pasaulio ir Kito) agresijos grėsmės išrašymo šiuolaikinėje lietuvių poezijoje itin trūko. Vertinant dabartinę vyrų kūrybą, mėginimų tai padaryti aptinkama Mariaus Povilo Elijo Martynenko, Nojaus Saulyčio tekstuose. Vis dėlto gausiai „įkalbindamas“ intertekstus, pasitelkęs asmenines patirtis, Liutkevičius randa savo kalbėjimo nišą ir „žaizdotą vyriškumą“ artikuliuoja atsispirdamas nuo Antano Škėmos Baltos drobulės protagonisto istorijos, „litanijos neurozei“, ir Samuelio Becketto Belaukiant Godo personažų. Šokis įsuka šviesą parodo kitokią vyro galimybę būti ir reprezentuotis gyvenamajame pasaulyje – be „kapitalistinės svajonės“, „būtinosios“ namo-darbo-šeimos triados, be menamai sėkmingo žmogaus formulės, be mačo, „tikro vyro“ tapatybės, be kaukių, apnuoginant žaizdas, įvardijant atskirtį, atmetimą, nepritapimą. Taip pat akcentuojamas pažeidžiamumas, „moliusko be kiauto“ būtis, kuri kontrastuoja su vis dar visuomenėje egzistuojančiu ir konstruojamu „vyrai neverkia“ mitu. Tokia tematika ir poetinio vaizdavimo būdas didžiąja dalimi lemia knygos išskirtinumą ir vertingumą.
Subjektas sąžiningai akcentuoja panacėjos nebuvimą, neigiamą vaistų poveikį mąstymui, pilnaverčiam funkcionavimui.
Toliau recenzijoje norėtųsi išsamiau aptarti, kaip Liutkevičiaus poezijoje įtekstinamas įvardytasis „žaizdotas, marginalinis vyriškumas“. Pirmiausia deromantizuojamas psichikos sutrikimų vaizdas: „prabundi neišmigęs, norisi klykti, šaukti, dingsta koncentracija, orientacija, reiškiasi haliucinuojantys vaizdiniai, plėšo širdies sritį, tampi neveiksnus ir neadekvatus. pasitaiko ir dabar šitaip“ (eil. be pavadinimo, p. 35). Taip pat eilėraščių subjektas sąžiningai akcentuoja panacėjos nebuvimą, neigiamą vaistų poveikį mąstymui, pilnaverčiam funkcionavimui – tai labai ryšku eilėraštyje „asmeninė absoliuto teorija“. „Sutraiškytas autistinis mąstymas“, trūkčiojantis tikrovės vaizdas – tai nepagražinta autoriaus eilėraščių realybė. Poetinis subjektas gyvena nuolat lydimas suicidinių minčių, nerimo, o psichikos labilumas, jautrumas, pažeidžiamumas lemia ir socialinę atskirtį, nesupratimą, atmetimą: „– turiu laikytis miego režimo, jei nesilaikau, kitą dieną sergu, ištinka lomkės. / – man atrodo, kad tiesiog būtum mažiau pamiegojęs, ir tiek. grįžk, sakau“ (eil. be pavadinimo, p. 29).
Beveik visi tekstai alsuoja neuroze, liga, tačiau kartu tarp eilučių užklausiama, kas yra visiškas sveikumas, ar jis apskritai įmanomas su kasdienybės absurdu, pasaulio svetimumu susiduriančiam žmogui. Kita su psichikos sutrikimais koreliuojanti knygos tema – būties hermetiškumas, solipsizmas – subjektas jaučiasi „pasmerktas liguistai vienatvei ir atskirčiai“ (eil. be pavadinimo, p. 9). Nepritapimą, svetimumo su kitais jausmą lemia ir smerkiantis, supratimo stokojantis Kito žvilgsnis, kuriame nėra atjautos ir empatijos: „nudelbę mane bedugniu žvilgsniu kalbate / apie susireikšminimą kad mažiau reikia gerti / kad visa tai tėra vaistų ir bedarbystės poveikis“ (eil. be pavadinimo, p. 20).
Kito gyvenimas dažnai regimas kaip „darnus, sustyguotas, svetimas“ (eil. be pavadinimo, p. 46), taip pat jaučiamas negatyvus matymas: „ir kodėl jūs visi nuolat mane kažkuo taip kaltinate“ (eil. be pavadinimo, p. 55). Vis dėlto apčiuopiamas ir bendrystės siekinys, kartais desperatiškas ir keliantis nejaukumą (eil. „baltosios gulbės vaikai“), kartais suteikiantis šiek tiek vilties (susitikimai su kūrėjais „vėjuose“ ir kt.).
Dar viena subjekto vienatvės dimensija – artima egzistencializmui ir Albert‘o Camus absurdui. Pavyzdžiui, skaitant eilėraščio be pavadinimo eilutes „pasaulis man nieko nereiškia, aš – pasauliui, sukuosi vienumoje kaip vilkelis“ (p. 31) į atmintį prasiskverbė Merso ir Svetimo pabaigoje vaizduojamas jo priešmirtinis atsivėrimas švelniam pasaulio abejingumui. Su egzistencializmu Šokis įsuka šviesą poeziją sieja ir autentiškumo paieškos, autentiško buvimo svarba: „suplėšau visas turėtas knygas iš / skiaučių suklijuoju savąją“ („kūnas atsimena viską“, p. 39).
Liutkevičiaus poezijoje išryškėja kafkiškasis biurokratijos, protokolų, sistemų absurdas.
Kalbant apie traumas, knygos subjektas per „žaizdoto, marginalaus vyriškumo“ leitmotyvą paliečia ir jautrią seksualumo temą. Skaitydama eilėraštį be pavadinimo (p. 27–29) prisiminiau didelį įspūdį sukėlusį ir daugelį skaitytojų paveikusį Hanya Yanagihara romaną Mažas gyvenimas. Liutkevičiaus knygos subjektas prisimena traumuojančią, „persekiojančią lolitišką praeitį“ (p. 28), kuri veikia jo dabartinį santykį su savo seksualumu: „manasis seksualumas buvo nepažinus ir tamsus, gąsdinantis patį mane. Tai visada apsunkina bendravimą su moterimis, labiau patinka būti jų draugu, geriausiu draugu“ (p. 28). Knygos pasaulyje praeitis, traumuojantys prisiminimai yra labai svarbūs, didžiąja dalimi lemiantys dabartį, nes „kūnas atsimena viską“. Neatsitiktinai šalia vienas kito knygoje eina eilėraščiai, atskleidžiantys subjekto santykį su būtuoju kartiniu laiku – praeitis yra ir agresyvus, įnirtingai besivejantis šuo, ir oda, iš kurios trokštama išsinerti (eil. be pavadinimo, p. 22, ir „kaip išsinerti iš praeities“, p. 23).
Kita svarbi knygos tema – žmogaus ir sistemos susidūrimas. Tai labai ryškiai atsiskleidžia eilėraštyje be pavadinimo (p. 17), kuriame subjektas varomas iš parduotuvės, nes nedėvi kaukės, taip pat tekstuose, kuriuose kalbama apie santykį su medicinos biurokratija. Čia susiduriama su stereotipiniu, niveliuojančiu elgesiu (eil. be pavadinimo, p. 32–35) ir maloniomis išimtimis: „ir žalias lapas jai nerūpi, sistema jai nerūpi, niekada turbūt nerūpėjo, ar didysis brolis ją stebi“ (eil. be pavadinimo, p. 75). Liutkevičiaus poezijoje išryškėja kafkiškasis biurokratijos, protokolų, sistemų absurdas, jam priešinama kūno ir dvasios laisvė, marginalinė būtis, šokis, „kuris įsuka šviesą“.
Dar vienas ryškus knygos aspektas – nepagražintas, tamsus, itin gyvastingas Vilniaus vaizdas. Skaitytojas klajoja po vidines ne tik eilėraščių subjekto, bet ir miesto erdves: „krasnūchą“, Naujamiestį, Lazdynus, Senamiestį, barus ir ribinį, šokiruojantį „baltosios gulbės“ bendrabutį. Labiausiai sukrečia pastarasis – sovietinės „dedovščinos“ dvasia alsuojančiame pastate verdantis gyvenimas, kuris skatina kvestionuoti išlaižyto, atvirukinio Vilniaus veidą ir daugiau mąstyti apie paribines, šešėlines ne tik žmogaus, bet ir jo kuriamo miesto erdves.
Recenzijos pabaigoje maga pasvarstyti apie kelis kitus Liutkevičiaus poezijos aspektus. Vienas jų – žanras: greta grynųjų eilėraščių, čia daug poetinės prozos, „dienoraštinių“ poetinių intarpų, visa tai papildo trieiliai (labiausiai vykę – apie Donelaičio hegzametrą ir šokį, įsukantį šviesą). Taip pat recenzentei rūpi autobiografiškumas ir išpažintinės poezijos etiketės. Susidaro įspūdis, kad knygos eilėraščio sėkmę sudaro radikalus apsinuoginimas, tačiau kartu per gausius intertekstus ir kitus eilėraščių kodus ateina universalizacija, svarbus žingsnis nuo savęs prie Kito.
Kaip rašo Marius Burokas: „Šokis įsuka šviesą“ – vienas tų retų atvejų, kai visos ribinės, užribinės, autistiškos lyrinio subjekto būsenos neatrodo demonstratyvus ir isteriškas žaizdų draskymas, nes itin nuogą autentiką atsveria autoriaus saviironija ir gyvenimo absurdiškumo pojūtis.“
Pats autorius interviu teigia: „Aš pasitelkiu patirtį, nors literatūrinis tekstas nėra faktų lektūra ar dokumentinis aprašymas. [...] Išpažintinės lektūros sąvoka yra teologinė arba nurodanti į feministinę amerikiečių literatūrą. Arba tai reiškia tiesiog autobiografinę lektūrą.“ Burokas apmąstydamas jo poezijos pobūdį, rašo: „Intensyvią, pasikartojimais pulsuojančią Liutkevičiaus poeziją galima būtų laikyti klasikine išpažintine poezija, tik Ramūnas labiau linkęs žaisti forma, negana to, jis užkabina keletą neminėtų ar menkai lietuvių poezijoje plėtotų temų.“ (Marius Burokas, op. cit.).
Apibendrinant šias įžvalgas galima teigti, kad autoriaus išpažintinė poezija rašoma radikaliai apsinuoginant, tačiau neužsidarant mazochistiniame aš patirčių burbule, o fiksuojant (ir) bendras būties absurdiškumo, tamsos, savinaikos paradigmas. „Žaizdotas marginalus vyriškumas“ čia artikuliuojamas drąsiai, autentiškai ir paveikiai. Belieka autoriui už tai padėkoti. Beje, knygą vykusiai papildo Dominyko Niauros garso takelis ir gyvi paties auoriaus pasirodymų vaizdiniai. Recenzijos autorė rekomenduoja nors kartą gyvai išvysti vaizdo ir teksto šokį.
