Knygoje, kurią išleido leidykla „Lapas“, istorikas T.Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990 m.). Kaip rašoma knygos anotacijoje, T.Vaiseta aiškinasi, kaip Vilniaus psichiatrinė ligoninė virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.
Įstaiga, apipinta mitais
Knygos pristatyme dalyvavęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus, kalbėjo, kad visuomenei psichiatrinė ligoninė asocijuojasi su baisia vieta.
„Vienas iš visuomenėje įsitvirtinusių požiūrių, kad ši vieta viena iš tų, kuria valdžia naudojosi kaip represiniu įrankiu netinkamam elgesiui tramdyti. Perskaičius knygą šis vaizdinys pasikeičia“, – kalbėjo istorikas.
„Knygoje autorius žvelgia per vienos ligoninės langą, bet atskleidžia kitokią psichiatrijos pusę. Man patiko skaitant matyti, kad į ligoninę žiūrima iš bendros perspektyvos, kaip į modernizacijos įstaigą, kaip vietą, kur psichiatrai bando įrodyti savo statusą kaip „normalių“ gydytojų“, – sakė jis.
Pasak jo, po šios knygos pasirodymo galima pažvelgti į kitas sovietmečio problemas, kurios buvo ne ką mažiau aktualios, – savižudybes, alkoholizmą, narkomaniją.
Pats knygos autorius T.Vaiseta prisipažino, kad taip pat susidūrė su išankstiniu nusistatymu – psichiatrinė ligoninė yra baisi vieta.
„Maniau, kad žmonės ten menkinami. Tačiau kai pradėjau kalbinti žmones, kurie patys buvo gydomi šioje įstaigoje, viskas pasikeitė“, – pasakojo knygos autorius.
Jis prisiminė, kaip Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje gydęsi žmonės šią įstaigą vadindavo sanatorija. „Sakydavo, kad užgerdavo, o tada turėdavo pažinčių ligoninėje, nuvykdavo ir savaitę laiko ilsėdavosi“, – dėstė T.Vaiseta.
Pasak jo, net ir kiti istorikai turėjo šį niūrios institucijos įsitikinimą ir jam rašant knygą vis sakydavo: „Atskleisti tamsiąją ligoninės pusę“.
Kaip Herkus Kunčius pats norėjo į Vasaros 5
Knygos pristatyme dalyvavęs rašytojas Herkus Kunčius pasakojo, kad sovietmečiu gydytis psichiatrinėje ligoninėje buvo įprasta.
„Kai augau visi vyresni draugai buvo gulėję ligoninėje“, – sakė jis ir papasakojo, kad ir pats savo noru buvo į šią gydymo įstaigą patekęs.
Sovietmečiu, kaip pasakojo rašytojas, jis jau anksti pradėjo imtis žingsnių, kad jam nereikėtų tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
„Pradėjau skųstis galvos skausmais, svaigimu – paguldė į neurologinį skyrių, kad išmatuotų kraujo spaudimą į stuburo smegenis“, – prisiminė H.Kunčius ir pridėjo, kad jį kiti medikai pamokė, ką reikia daryti, jog atlikto tyrimo rezultatai neleistų suabejoti jo netinkamumu kariuomenei.
Tyrimo rezultatai buvo palankūs H.Kunčiui ir jis džiaugėsi išvengęs kariuomenės. Tačiau viskas pasikeitė pradėjus studijuoti – pasimetė jo medicininis išrašas.
„Po pirmo studijų kurso į kariuomenę pradėjo kviesti mano kartos žmones, tada vėl ėmiausi veiksmų, kad patekčiau į ligoninę. Vėl sakiau, kad galva sukasi, skauda. Atsidūriau Vasaros gatvėje, antrame skyriuje, kur galėjau toliau simuliuoti“, – pasakojo rašytojas.
Jis pateko į palatą, kurioje gulėjo apie penkiolika pacientų – kai kurie jų kėlė nuostabą.
„Vieni iš jų gulėjo ir nesikėlė, nes jiems buvo suleista vaistų. Pirmą naktį vienas palatos kaimynas smaugė kitą. Mane perkėlė į kitą palatą, kur prasidėjo kitoks gyvenimas, nes ten buvo kitoks režimas“, – dėstė H.Kunčius.
Pasak jo, psichiatrinėje ligoninėje aktyviausias kultūrinis gyvenimas vykdavo tualete. Vienas pacientas turėjo magnetofoną, tad skambėdavo muzika, o į per langą nuleistą maišelį draugai pridėdavo gėrybių. Neretai – alkoholio.
„Kai kurie išgėrę pacientai matydavo haliucinacijas. Buvo vienas toks mūsų vadinamas žmogumi-šuniu, nes kai išgerdavo, pradėdavo loti“, – atviravo rašytojas.
Visgi simuliavimas ligoninėje nesibaigė taip, kaip tikėjosi H.Kunčius. Išleidus iš ligoninės jam buvo „nustatyta“ diagnozė, kuri nesukliudė jo pakviesti į kariuomenę.
Didžiausios problemos
Kaip knygos pristatyme sakė T.Vaiseta, psichiatrinės ligoninės gyvenimas buvo intensyvus, bet kartu ir apatiškas, flegmatiškas, nes pacientus nuolat lydėjo neturėjimas ką veikti.
Visgi didžiausia problema, pasak knygos autoriaus, buvo ligoninės pergrūdimas – į ją buvo guldoma daugiau žmonių, nei buvo lovų pacientams. Tokiu atveju du žmonės būdavo guldomi į vieną lovą.
Antra problema – požiūris į žmones. „Žemiausios grandies personalas pacientų netraktavo kaip žmonių“, – aiškino T.Vaiseta.
Tai lemdavo, kad dėl pramogos neretai pacientai būdavo erzinami, kol susimušdavo tarpusavyje.
Dar viena svarbi problema, kurią įvardijo T.Vaiseta, bet kartu ir prisipažino, kad jam nepavyko rasti pakankamai duomenų jai pagrįsti, buvo seksualinis pacienčių išnaudojimas.
„Sistema buvo tokia – viską reikėjo pridengti, kad niekas nesužinotų“, – pasakojo knygos autorius.
