Daugiau profesionalių rekomendacijų
Paklaustas, kaip jis pats atsirenka, kokias knygas iš tos gausybės istorinių šaltinių, monografijų bei tyrimų skaityti, A.Bumblauskas teigė, kad „pavyzdinės arba paradigminės knygos nėra atsirenkamos, jos nukrinta iš debesų“, o pagrindiniai kriterijai yra trys: knyga turi būti teisinga, naudinga ir graži.
1
Edvardas Gudavičius „Lietuvos europėjimo keliais“ ir „Istorijos inžinierius“
Savo knygų sąrašą pradedu nuo Edvardo Gudavičiaus. Tačiau ne nuo jo stambiųjų veikalų, tokių kaip „Lietuvos istorija“ ar „Mindaugas“, bet dviejų šiek tiek panašių straipsnių rinkinių. E.Gudavičius apvertė Lietuvos istoriją ir pastatė ją ant kojų įdėdamas ją į pasaulio istorijos modelį. To niekas iki jo nebuvo padaręs ir, deja, šiandien taip pat nedaro.
Savo darbuose istorikas padarė tikrą revoliuciją, metaforiškai kalbant, paraginęs Vytautą iš dangaus nuleisti ant žemės, o Jogailą iš pragaro pakelti ant žemės. Įsiminė ir jo teiginys, kad net ir visų LDK kunigaikščių kartu sudėtų nemainytų į vieną 1920 metų savanorį.
Būtent nuo E.Gudavičiaus aš ir pats pradėjau savo istoriografinį tyrimą, tad jis yra atskiras kontinentas mūsų istorijos moksle, todėl man asmeniškai ir yra svarbiausias.
2
Algirdas Julius Greimas „Tautos atminties beieškant: apie dievus ir žmones“ ir „Lietuva Pabaltijy“
A.J.Greimas yra autorius, kurio paskaitos klausantis 1978 metais iš netikėtumo ir nuostabos man pradėjo varvėti seilės. Buvau labai nustebintas, kaip iš pasakų galima padaryti mokslą. Lietuvių mitologija man visą laiką atrodė tokia, kaip kad Jonas Basanavičius rašė savo knygoje „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“ – nuo neatmenamų laikų iki pat šių dienų tiek vėlės, tiek ir velniai makaluojasi aplink mus gyvendami savo gyvenimus.
A.J.Greimas į mūsų mitologiją atnešė skaidrumo ir aiškumo, pastatydamas ją ant griežto semiotinio varstoto. Jo knyga „Tautos atminties beieškant“ man padarė tokį įspūdį, kad turėdamas kopijavimo galimybę, per kelerius metus padariau 1000 jos kopijų, nors pati knyga Čikagoje 1978 metais buvo išleista tik 800 vnt. tiražu. Mano žavėjimasis šiuo autoriumi neblėsta ir iki šių dienų.
Lygiai tai pat labai vertinu ir jo drauge su Sauliumi Žuku Prancūzijos leidyklos iniciatyva parašytą knygą „Lietuva Pabaltijy“ – tai trumpiausia ir geriausia Lietuvos istorija, kokią tik teko man skaityti.
3
Tomas Venclova „Vilties formos“
Šis autorius yra visiškai kito plauko revoliucionierius. E.Gudavičius sukūrė istorijos viziją, o T.Venclova savo darbais padarė Vilniaus atradimą. Jo susirašinėjimas laiškais su poetu Czeslovu Miloszu neatsitiktinai vėliau buvo pavadintas „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Iki to savo istorijoje Vilnių mes bandėme atrasti empiriškai, o T.Venclova su Cz.Miloszu pasiūlė konceptualią Vilniaus formulę. Galima sakyti, kad Ričardas Gavelis savo romane „Vilniaus pokeris“ toliau bandė šią idėją nagrinėti.
T.Venclovos publicistikos knygoje „Vilties formos“ yra nemažai puikių tekstų. Tačiau esminiai čia yra trys, padarę vėlgi savotišką revoliuciją mūsų mąstyme bei santykyje su kitais. Čia kalbu apie tokius tekstus kaip „Lietuviai ir rusai“, „Lietuviai ir lenkai“, „Lietuviai ir žydai“.
Vis jie tebėra aktualūs ir šiandien, nors, kaip teigia pats T.Venclova, dauguma lietuvių gal ir nesutinka su tokiomis jo įžvalgomis. Nepaisant to, autorius sako tai, kas, jo manymu, turi būti pasakyta, ir šis jo bruožas mane ypač žavi.
