„Balandžio 23-iosios vakarą nutariau pasivaikščioti po Laisvės alėją ir paminėti sukaktį – 1933 metais tądien ir prasidėjo boikotas, – pasakoja istorikas Gediminas Kulikauskas, neseniai pasirodžiusios knygos „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ autorius. – Pakviečiau prisijungti draugų, sėdėjome lauko kavinėj prie Muzikinio teatro, žiūrėdami į šurmuliuojančią alėją. Artėjant aštuntai valandai, pagalvojau, kad dar būtų per šviesu įjungti elektrą. Paskui susiprotėjau, kad tarpukario Lietuvos aštunta valanda vakaro dabar būtų devinta, nes 1940 metais laikrodžių rodyklės du kartus buvo pasuktos po valandą į priekį (iki tol gyvenom Berlyno ir Varšuvos laiku). Taigi, sovietmečiu mūsų laikas nuo smetoninio skyrėsi dviem valandomis, o dabartinis – viena.“
Atnaujintame knygos „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ (išleido BALTO leidybos namai) leidime autorius skaitytojus nukelia į ilgiau nei savaitei užtemusį Kauną. Panardina į smetoninio turgaus šurmulį su visais jo pavojais: išgertuvėmis, muštynėmis, sukčiais ir pakelės plėšikais. Veda kontrabandininkų, per sieną tempiančių raudonųjų svogūnų maišus, mieles, sviestą ar dešras, keliais. Suskaičiuoja, kokių automobilių daugiausia važinėjo tarpukario Lietuvos keliais. Ir atsako į įvairius klausimus: kam ateities Kaunui būtinai reikės keturių didžiulių malūnų, ar iš tiesų Ukmergės turguje buvo galima nusipirkti gabalą... meteorito ir kodėl dažnas Tilžės gyventojas, apsilankęs Lietuvoje, namo grįždavo su prakąsta dešra rankoje.
Pokalbyje su Gediminu Kulikausku – apie nematomą tarpukario gyvenimo pusę ir istoriko pastangas suprasti, kaip gyveno mūsų proseneliai.
– Ar prieš devyniasdešimt metų įvykęs elektros boikotas neprimena praėjusių metų elektros kainų pasiutpolkės?
– Išties būta stebėtinų panašumų, pavyzdžiui, kaip ir šiais laikais, to meto bažnyčios liūdnai skelbė nebeišgalinčios šviestis elektra. Būta raginimų, užuot pirkus brangią, elektrą gamintis patiems progresyviomis, moderniomis priemonėmis: tik dabar kalbama apie saulės ir vėjo energijos panaudojimą, o tada manyta, kad elektrą atpigins valstybinės hidroelektrinės.
Būta ir skirtumų: tarpukario elektra „auksinė“ tapo dėl savivaldybių pasirašytų nenaudingų sutarčių su elektros gamintojais, dažnai – užsieniečiais. Tarkim, Kaune iš elektros lobo belgai. Be to, ir pačią elektrą to meto žmonės suprato daugiausia tik kaip apšvietimo priemonę, nes kitokių elektros prietaisų turėta mažai. Susidaro įspūdis, kad to meto žmonės buvo iniciatyvesni, savarankiškesni ir vieningesni, kaudamiesi dėl kainų sumažinimo jie nelaukė valdžios malonių, taikė visuomeninio spaudimo ir boikoto taktiką.
– Kaip manote, ar dabar įmanoma kas nors panašaus? Juk mūsų gyvenimas dar labiau priklausomas nuo elektros?
– Elektra dabar išties tapusi kur kas didesne būtinybe nei anais laikais. Bet mes nesame blogesni lietuviai už savo senelius. Gal tik protestas gali įgauti kitų formų – kad ir emigracijos į pigesnio pragyvenimo ar dosnesnio uždarbio šalis pavidalu. Turint omeny apverktiną profsąjungų būklę Lietuvoje, kiek abejočiau, ar ekonominis nepriteklius priverstų susiburti ir pademonstruoti tokio masto vienybę ir atkaklumą, kuris buvo būdingas mūsų seneliams. Tie keli ekonominių boikotų bandymai kai kurių įmonių (kurioms buvo akivaizdžiai nusispjaut į visuomenės interesus) atžvilgiu buvo vangūs ir nerezultatyvūs.
Dar vienas dalykas – kone visa žiniasklaida tuomet buvo eilinių gyventojų, paprastų žmonių pusėje. Jei tokia akcija vyktų šiomis dienomis, beveik neabejoju, kad gera dalis viešųjų ryšininkų, nuomonės įtakotojų ir žiniasklaidos juoktųsi iš boikoto ir mėgintų jį kompromituoti.
– Esate populiarių knygų autorius, nagrinėjantis dažno istoriko apeinamą sritį – kasdienybės istoriją. Kaip ja susidomėjote?
– Visada buvau smalsus, ypač smulkmenoms. Didieji įvykiai, garsūs asmenys, reikšmingi mūšiai ar sutartys paprastai būna daugelio nučiupinėti ir šimtus kartų aprašyti. Neretai oficioziškai ir nuobodžiai. Paradoksalu, kad eilinė paprasto praeities žmogaus diena skendi kur kas didesnėje migloje. Ką jis galvojo apie futbolą, kaip žiūrėjo į pomidorus ar svogūnus, ar mokėjo tepti sumuštinius, ką būtinai nešiojosi kišenėse (jei tik jų turėjo)... Ko bijojo, apie ką svajojo, kuo piktinosi ir iš ko juokėsi – man taip pat įdomu, o kartais net įdomiau, nei aiškintis kurios nors sutarties vingrybes.
– Tad kodėl Tilžės gyventojai rankoje nešdavosi prakąstas dešras?
– Tarpukariu per Karalienės Luizės tiltą vyko labai aktyvi maisto kontrabanda, nes vokiečių požiūriu Lietuvoje mėsos kainos buvo pasakiškai mažos. Vienu metu beveik visiškai uždrausta gabenti per sieną maisto produktus, leista tik savo reikmėms – tad į Lietuvą eidavo visa šeima, su mažais vaikais, ir kiekvienas rankose laikydavo po prakąstą dešrą – užkandį. Ar atsipjovę kumpio. Toks metodas leisdavo šeimai apsirūpinti mėsa visai savaitei. Dar į kojines prisikišdavo sviesto, skrybėlėse slėpdavo lašinių gabalą. Ir tada, kaip ir dabar, visi siekė sutaupyti.
– Išmanote ne tik tarpukario kontrabandos reikalus – jau dvidešimt metų dirbate Lietuvos muitinėje. Ar keičiasi kontrabandos mados?
– Kai 2003-iaisiais pradėjau dirbti muitinėje, įvežti iš Lenkijos cukrų ar mėsą buvo kontrabanda, dabar – toli gražu. Tarpukariu kontrabanda tapdavo tos prekės, kurioms Lietuva, norėdama apsaugoti savo rinką, taikė didelius muitus. Tarkim, mielėms arba raudoniesiems svogūnams. Jei kas šiandien susiraukia salotose pamatę šiuos svogūnus, galima priminti, kad tarpukariu žmonės dėl tokių „violetinukų“ net rizikuodavo gyvybe – tempdami per sieną jų maišus ir palydimi pasieniečių šūvių. Tai buvo elitinė daržovė, toli gražu įkandama ne visiems.
Visais laikais tarp kontrabandinių prekių populiarus buvo spiritas, o cigarečių tarpukariu per sieną slapta beveik negabendavo – tuomet ūkininkai patys daržuose auginosi tabaką. Tad šių ir anų laikų kontrabandos mados skiriasi, bet sutampa vienas dalykas – nemaža tolerancija šešėliui. Ir tuomet manyta, ir dabar manoma, kad mokesčiai plėšikiški, o valdžia linkusi žmogų skriausti, tad jokia moralinė problema nusipirkti tokių prekių. Vaizdžiai kalbant – laikant kišenėje špygą valdžios pusėn.
– Knygoje gausu tarpukario nuotraukų – kodėl norėjosi kiekvieną pasakojimą iliustruoti?
– Apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikus galima kalbėti valandą, bet viena nuotrauka kartais padaro didesnį įspūdį nei penkiasdešimt puslapių teksto. Pavyzdžiui, pamatęs, kaip prezidentą Antaną Smetoną žmonės pasitinka su išpuoštais dviračiais, iškart supranti, kad šie nebuvo tik įprasta transporto priemonė. Beje, tais laikais prieš objektyvą atsistojęs žmogus pasitempdavo, nes fotografuodavosi ne taip jau ir dažnai, gal kartą kitą per metus. Viena man įspūdingiausių rastų nuotraukų – vaikinas, įsiamžinęs cukrinių runkelių lauke. Tuo metu tai buvo toks pat pažangos ženklas kaip dabar saulės elektrinės. Nes ilgai svajota apie lietuvišką cukrų, tačiau manyta, kad dėl klimatinių sąlygų Lietuvoje neįmanoma užauginti cukrinių runkelių. Tarytum dabar kalbėtume, kad negalime užsiauginti lietuviškų vynuogių prekybiniais kiekiais.
Aš pats kolekcionuoju Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvoje nuotraukas, taip pat kaupiu tarpukario kasdienybės ir buities fotografijas. Žinoma, stengiuosi nepraleisti savo gimtinės – Seredžiaus miestelio, panemunių ir padubysių miestelių, Raseinių, Skaudvilės, Batakių apylinkių atvaizdų. Neretai žmonėms suskaitmeninu jų turimus nuotraukų albumus – šitaip savo kolekcijai gaunu skaitmeninius atvaizdus, o jie taip pat išlošia – gaisro ar kitos nelaimės atveju prarastas fotografijas galima atgaminti.
– Kaip įmanoma sužinoti, apie ką svajojo mūsų protėviai? Jūs daug cituojate to meto spaudą, ar tai jūsų pagrindinis šaltinis?
– Tai tik pirmas įspūdis. Nebūna pagrindinių ir šalutinių šaltinių. Ne paminėjimų ir citatų tekste gausa lemia kurių nors šaltinių svorį, o jų balansas ir įvairovė. Žinoma, viena sausa statistinio rinkinio eilutė specialistui gali būti reikšmingesnė už dešimt spaudos citatų. Tačiau kitam žmogui tą patį faktą galima perteikti emocinga spaudos žinute, ir tai bus kur kas paveikiau ir įsimintiniau. Man norisi aprėpti ir vienus, ir kitus skaitytojus. Tik svarbu, kad vienas šaltinis kitam neprieštarautų.
Ieškau informacijos to meto žmonių atsiminimuose, dienoraščiuose, naršau po statistinių duomenų rinkinius, skaitau etnografų darbus, nors suprantu, kad labiausiai į akis krenta būtent laikraščių citatos, nes jos labiau įsimena dėl emocinio turinio. Kita vertus, kai kurios temos yra tokios nerimtos, smulkios ar specifinės, kad didžiausia tikimybė jas rasti tik spaudos puslapiuose. Tačiau pasikliaudamas tik kuria viena šaltinių grupe rizikuoji atsidurti kreivų veidrodžių karalystėje, nes spauda ir tuomet mėgo dramatizuoti, perdėti, sureikšminti.
Spaudos puslapių istorijos traukia tuo, kad per jas gali iš arčiau pažinto to meto gyvenimo sultis, kasdienybės kvėpavimą. Pavyzdžiui, skaitydamas to meto spaudos satyrinius eilėraštukus pastebi, kad žmonės daugelį žodžių kirčiuodavo visai kitaip, nei įsivaizduotum. Ir bent pirmaisiais nepriklausomybės metais nekompleksuodavo eilėraštį sudėlioti iš lietuviškų, vokiškų, rusiškų ir lenkiškų žodžių.
– Skaitant jūsų istorijas sukosi viena mintis: niekas nesikeičia, žmonės ir anuomet, ir dabar sukasi tų pačių problemų sūkuryje – aukštos kainos, kontrabanda, korupcija... Taigi ar mes keičiamės?
– Technologijos keičiasi keleriopai sparčiau, žmonės su savo senais įpročiais tik stengiasi prisivyti.
Kuo ilgiau kvėpuojame laisvės oru ir savo šalyje tvarkomės patys, tuo labiau keičiamės. Tarpukario Lietuva iš esmės teturėjo vos daugiau nei du dešimtmečius savarankiško gyvenimo. Ir per juos pasiekė tikrai daug.
Mums buvo atriekta daugiau ir pasiekėme daugiau (gal ne visada tik savo dėka). Smetoninė Lietuva savo dienų pabaigoje katastrofą pasitiko vienui viena, be vilties apsiginti ir sulaukti pagalbos, o mums ir kaimynams iš Rytų kilusi grėsmė bent kol kas užspringo dar ties slenksčiu.
– Ar apie Kušeliškės tilto per Dubysą katastrofą – jis neatlaikė į Šiluvos atlaidus traukiančių maldininkų ir sugriuvo – išgirdote dar iš senelių?
– Man neteko pabendrauti su seneliu Antanu Kulikausku, perėmusiu mano prosenelio Dubysos keltininko Jono Jakšto amatą. O babytė Stanislova Kulikauskienė labiau pasakodavo karo laikų atsiminimus, bet piligrimus ir šiaip keliautojus minėdavo – prie Dubysos, šalia kelio Raseiniai–Šiluva esančiame (nesyk perstatytas jis tebestovi ir šiandien) mano senelių name nuolat nakvynės prašydavosi daugybė keliauninkų, nutikdavo įvairiausių spalvingų istorijų. Tilto katastrofa, matyt, nebuvo įspūdingiausia iš jų, tad daugiau apie šį įvykį sužinojau iš tarpukario spaudos.
Kiek nuostabu, kad pastarąjį pusmetį, atrodo, istorija vėl pasisuko ratu – sprendžianti iš spaudos pranešimų, Raseinių kraštas vėl liūdnai garsėja prastos būklės tiltais...
– Kaip pradėjote rašyti – pirmoji jūsų knyga pasirodė prieš dešimtmetį?
– Aš senas mokslinės fantastikos mėgėjas ir esu dalyvavęs ne viename literatūriniame konkurse, žurnaluose publikavęs fantastinių ir detektyvinių apsakymų. Studijų metais tai buvo neblogas būdas prisidurti prie kuklios stipendijos. Tuo pat metu studijuodamas istoriją mačiau, kad labai dažnai ji pateikiama nuobodžiai, sausai, tad nusprendžiau, jog jei kada pats ką publikuosiu, nekankinsiu žmonių sausa kalba.
– Jei jums, fantastikos mėgėjui, pavyktų laiko mašina persikelti į jūsų tyrimų lauką – tarpukario Lietuvą, bet tik labai trumpam – valandai, ką norėtumėte pamatyti savo akimis ir pasiaiškinti, ar teisingai pavyko perteikti?
– Teisingai perteikti iš principo sunkiai įmanoma jau praėjus valandai po renginio – jo dalyviai gali dalytis visiškai skirtingais įspūdžiais, priklausomai nuo pažiūrų ir nuotaikos. Aš, ko gero, nebūčiau didele išimtimi iš kolegų istorikų ir norėčiau savo akimis pamatyti paskutinį Pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės posėdį 1940 metų birželio 15 dieną. Labai norėčiau būti Kauno Laisvės alėjoje 1933 metų balandžio 23 dieną 20 valandą vakaro, kai Laikinoji sostinė perėjo į „žvakinį-žibalinį apšvietimą“. Užsukti į smetoninį turgų Kaune ar Raseiniuose. Ech, jau įsisvajojau...
