Istorikė Violeta Davoliūtė: partizanų įvaizdis aiškus, o kokia buvo stribų motyvacija?

Istorikai pasigenda tyrinėjimų ir grožinės literatūros, kurioje būtų analizuojami ne vien partizanų, bet ir vadinamųjų stribų motyvacija, bandoma perprasti jų veiksmus. Pokario rezistencija yra dėkinga ir Vakarams dar menkai pažįstama tema, todėl knygos apie ją šluojamos iš lentynų. Laikui bėgant vis daugiau tų laikų dalyvių ir liudininkų iškeliauja Anapilin, todėl mokslininkai, autoriai ir ypač dokumentikos kūrėjai raginami nedelsti.
Partizanai Griškabūdyje
Partizanai Griškabūdyje / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Visas Vilniaus knygų mugės naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

Tokios mintys skambėjo ketvirtadienį Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje „Pokalbis su pokariu“. Į ją buvo pakviesti lietuvių kilmės  Kanados rašytojas Antanas Šileika, kurio knyga „Pogrindis“ ką tik išleista lietuviškai, Lietuvoje daugelį metų gyvenantis vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas švedas Jonas Öhmanas ir Violeta Davoliūtė, Toronto universitete apsigynusi disertaciją apie gulagą ir holokausto atmintį, o šiuo metu vadovaujanti projektui „Atminties žemėlapis“.

Būtent V.Davoliūtė užsiminė, kad tyrinėjimuose ir literatūroje trūksta analizės, kodėl stribai elgėsi vienaip, o ne kitaip, bandymų suprasti – nebūtinai pateisinti – jų veiksmus.

Antanas Šileika
Antanas Šileika

„Kalbinau nemažai liudininkų – ne vien partizanų, bet ir tremtinių. Partizanų įvaizdis aiškesnis, o kokia buvo stribų motyvacija? – diskusijoje retoriškai klausė mokslininkė. – Kartais jie buvo iš tos pačios klasės, to paties kaimo, kaip ir partizanai. Jų pasirinkimo paaiškinimo trūksta.“

Anot V.Davoliūtės, iki šiol egzistuoja priešprieša tarp partizanų ir stribų, buvusi prieš 20 metų, vos atkūrus Nepriklausomybę: „Sovietmečiu viena pusė buvo didvyriai, kiti – niekšai, po to viskas apsivertė. Stereotipai ir modeliai, kurie buvo taikomi niekšams, dabar taikomi kitiems. Tai yra trauminės patirties pasekmės.“

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais Sovietų Sąjungoje buvo sukurti naikintojų batalionai – sukarinti, paprastai vietos komunistų ir komjaunuolių būriai, sudaryti kovoti su antisovietiniais partizanais.

Pokariu besidomintis J.Öhmanas yra išvertęs į švedų kalbą Juozo Lukšos-Daumanto knygą, kuri Švedijoje sulaukė didžiausio tiražo iš visų lietuviškų vertimų, sukūręs dokumentinį filmą apie sovietų smogikus. Jo žodžiais, šis metas yra „tirštas ir dėkingas“, pilnas įvykių. Daugelis jų iki šiol vertinami prieštaringai – ne vien dėl savo turinio, bet ir dėl to, kad kai kurie dalyviai dar gyvi.

Nors J.Öhmanas pripažino, kad turi praeiti daugiau laiko, kad būtų galima apie šiuos įvykius kalbėti nebe taip emocingai, kartu pabrėžė, kad laikas bėga, ypač dokumentikai svarbūs žmonės – dalyviai ir liudininkai – po truputį išmiršta, todėl reikia skubėti fiksuoti.

Pristatyti tikrais įvykiais paremtą romaną „Pogrindis“ apie Lietuvos partizanų pasipriešinimą sovietinei okupacijai ir jų išgyventas asmenines dramas atvykęs A.Šileika teigė norėjęs rašyti apie XX a. ir karą. Nors, atrodo, jau nebėra ką naujo pasakyti šiomis temomis, Vakarai jo kūrinį priėmė su didžiuliu susidomėjimu: „Visos recenzijos mano naudai, sakė: mes apie tai nieko nežinojome.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos