„Paviljono knygų savaitgalio“ metu pristatyta Aelitos Ambrulevičiūtės, Gintės Konstantinavičiūtės ir Giedrės Polkaitės-Petkevičienės knyga, kurią išleido leidykla „Aukso žuvys“, yra tarsi gidas po sostinėje esančią Žydų gatvę: čia XIX-XX stovėjo sinagoga, Strašiūno biblioteka, Gaonas, veikė turgus ir restoranai. Tai buvo vieta, kurioje vyravo ne tik begalinis skurdas, tačiau spinduliavo ir intelektualumas.
Kaip knygos pristatyme pabrėžė istorikas A.Gieda, į leidinį sugulė miesto archeologija, kurią papildo 166 iliustracijos, kalbančios apie virusį gyvenimą keturiolikoje namų – penki iš jų yra išlikę. Čia galima rasti ir pavardžių rodyklę ir išsamių šaltinių sąrašą.
Knyga – tarsi serialas
Kūrinio autorės – trys grupiokės, susibūrusios bendram darbui. Tiesa, pati knyga yra tarsi tęsinys – prieš kelerius metus A.Ambrulevičiūtė pristatė knygą „Prabilę namai: XIX a. Vokiečių gatvės eskizai“, o tuomet ją rašydama konsultavosi su G.Konstanavičiūte. Rašant knygą apie Žydų gatvę prie jų prisijungė ir G.Polkaitė-Petkevičienė.
Istorikas A.Gieda juokavo, kad jei šią knygą galėtume lyginti su serialais, kurie dabar yra labai populiarūs, pati knyga taptų antru serialo sezonu.
„Dažniausiai tokios medžiagos, kuri sugulė į knygą, istorikai turi pilnus stalčius, tačiau jos niekur nepublikuoja. Ji susikaupė atliekant kitus tyrimus“, – knygos pristatyme kalbėjo jos sumanytoja A.Ambrulevičiūtė.
Didžiausias darbas rašant knygą, kaip sakė pačios knygos autorės, vyko archyvuose. O šiose informacijos paieškose nesunku buvo pasiekti ir tašką, kai nebežinai, ką į knygą reikia sudėti, o ko ne.
„Atrodė, kad viskas įdomu“, – šypsojosi viena iš knygos „Prabilę namai. Žydų gatvės kasdienybė XIX-XX a. (iki 1940 m.)“ autorių A.Ambrulevičiūtė.
Ją papildydama G.Polkaitė-Petkevičienė pasakojo, kad renkant informaciją knygai, vienas įdomiausių momentų buvo suvokimas, kad nors tai buvo labai nedidelė gatve, bet ji turėjo labai daug spalvų.
„Išties jei šią knygą pavadintume serialu, tai čia yra galybė siužetinių linijų – maldos, tikėjimas, ne tik žydų, bet ir stačiatikių ar krikščionių bendruomenėms priklausę pastatai, modernus mokslo centras, turgus. Ir piligrimystė, kai pas Gaoną atvažiuodavo piligrimai, ir katastrofa, kai pastatas griuvo. Kartu tai ir vagystės, kriminalai. Vienintelis dalykas, ko mes nepadarėme, tai į knygą neįjungėme meilės istorijos“, – pasakojo ji.
Kad būtų lengviau suvokti gyventojų tankį šioje vienoje gatvių, neapsieisime be akcentų, kad štai žydų gatvėje buvo namas, kurį sudarė 50 butų, o, kaip sako knygos autorė, šiame name buvo apsigyvenę 500 žmonių.
Pasak G.Konstantinavičiūtės, jai žvelgiant į Žydų gatvę labiausiai į akis krito priešybių sankirta: „Tai tankiai apgyvendintas kvartalas, ir kartu didžiulis skurdas – jis buvo akivaizdus. Kita vertus, čia pat veikia ir religinis centras, būrėsi intelektualai.“
Kokia buvo Žydų gatvė?
Knyga apima žydų gyvenimą XIX-XX a. Vilniuje, Žydų gatvėje. Tačiau, pasak G.Konstantinavičiūtės, kad suprastume žydų gyvenimą ir jų situaciją aprašomą knygoje, neišvengiamai turėtume suprasti, kaip jie gyveno anksčiau.
Į leidinį sugulė miesto archeologija, kurią papildo 166 iliustracijos, kalbančios apie virusį gyvenimą keturiolikoje namų.
Kaip akcentavo viena iš knygos autorių, žydai Vilniuje apsigyveno nuo kunigaikščio Gedimino laikų, bet tai daugiau buvo pavieniai prekiautojai, o didesnė bendruomenė atsirado tuomet, kai buvo atidaryta sinagoga.
„Tuomet buvo bendruomenė su rimtesne organizacija. Svarbu yra tai, kad žydai jau nuo tų laikų buvo apsaugoti įvairiomis privilegijomis. Bet viskas XIX amžiuje pasikeitė – jiems buvo nustatyta sėslumo zona. Tai paradoksalu“, – dėstė ji.
Pasak jos, su laiku žydus įstatymai vis labiau varžė. Pavyzdžiui, jie buvo skirstomi į naudingų ir nenaudingų visuomenei kategorijas – naudingiesiems būdavo priskiriami tie, kurie turėjo turto, nenaudingieji – beturčiai.
„Beturčiams žydams tekdavo įvairios prievolės. Pavyzdžiui, jie turėjo tarnauti kariuomenėje“, – pasakojo G.Konstantinavičiūtė.
O, kaip ją papildė A.Ambrulevičiūtė, XIX amžiaus pabaigoje bendruomenė pradėjo modernėti. Patys žydai pradėjo nebevaikščioti su tradiciniais žydų drabužiais, o turtingoji žydų bendruomenės dalis kėlėsi iš Žydų gatvės į Naugarduko gatvę, kur buvo modernesnis būstas.
Optimizmas kasdienybės skurde
Kaip pastebėjo pristatymą moderavęs istorikas A.Gieda, ši knyga yra tarsi adresų rinkinys – gidas, kurį patogu laikyti rankoje ir taip leistis į pažintį su viena iš Vilniaus gatvių. O kas yra šios knygos adresatas?
Kaip sakė A.Ambrulevičiūtė, dabar kuriant knygą nereikia ir negalima apsiriboti vienu adresatu, tad ir šiuo atveju ši knyga yra skirta bent keliems skirtingiems adresatams.
„Pirma – tai skirta geneologams. Antra, sakyčiau, architektams, nes knygoje yra daug namų aprašymų, kalbama apie jų struktūrą. O trečia – tau linksmesniems skaitytojams, kuriems patiks namo kasdienybių aprašymai, nes stengėmės atrinkti humoristines istorijas, kurios parodytų šviesiąją šios gatvės pusę tame skurde“, – pasakojo A.Ambrulevičiūtė.
Jai antrino ir G.Polkaitė-Petkevičienė, kuri sakė, kad tai laisvesnio formato knyga, kadji būtų įdomi platesniam skaitytojų ratui, kurie domisi gatvės istorija, o tai, pasak jos, dabar ir yra „ant bangos“.
