Atostogaudamas gimtojoje Šilutėje žurnalistas D.Pancerovas sulaukia netikėto pasiūlymo skristi į revoliucijos krečiamą Ukrainos sostinę Kijevą. Jau kitą dieną jis atsiduria tarp barikadų ir svylančių padangų, patenka į tikrą smurto ir neapykantos uraganą.
Ši kelionė sukrečia žurnalistą, bet jis dar ne kartą sugrįžta į karo siaubiamą šalį.
15min savo skaitytojams siūlo kelias ištraukas iš knygos „Kiborgų žemė“ pasakojimo apie keliones į karo zoną rytinėje Ukrainoje.
Karo luošiai ir turgaus vaikinai
Dniepro ligoninė man priminė Santariškių polikliniką Vilniuje – didžiulė, su siaura aikštele automobiliams. Įvažiavęs Sakalas pamatė dvi laisvas vietas. Mikroautobusą pasuko ton pusėn, bet netikėtai prieš nosį išdygo prabangus „Audi“ ir užstojo kelią.
– Pasikalbėsiu, – ramiai pasakė šventikas Aristarchas ir išlipo.
Sakalas niršo ir keikėsi. Įtarėme, kas vyksta. Matyt, nepažįstamasis ant mikroautobuso pamatė Ukrainos karių skiriamuosius ženklus ir specialiai užkišo automobilį.
Aristarchas priėjo prie „Audi“ ir palinko prie vairuotojo lango, bet anas nepravėrė stiklo. Šventikas bandė aiškinti atvažiavęs aplankyti sužeistų draugų, bet nepažįstamasis parodė vidurinį pirštą. Neapsikentęs Sakalas iššoko iš mikroautobuso ir pasileido prie „Audi“. Aš, Vidmantas ir Arvydas skubiai išlipome ir nuėjome paskui. Aristarchas mus pamatė, atsitraukė nuo „Audi“ ir išskėtė rankas, stabdydamas įsiaudrinusį Sakalą.
Aristarchas priėjo prie „Audi“ ir palinko prie vairuotojo lango, bet anas nepravėrė stiklo. Šventikas bandė aiškinti atvažiavęs aplankyti sužeistų draugų, bet nepažįstamasis parodė vidurinį pirštą. Neapsikentęs Sakalas iššoko iš mikroautobuso ir pasileido prie „Audi“.
– Eime į ligoninę, – tarė ramiai .
„Audi“ vairuotojas pravėrė langą, bet ir dabar nieko nesakė.
– Reikėtų su lomu praeiti per tavo mašiną, vatnike! – išpyškino Sakalas, pirštu besdamas į nepažįstamąjį.
– Pabandyk, pydare! – suriko vairuotojas ir it įgeltas šoko iš automobilio.
– Einam! – jau įsakmiai pasakė Aristarchas, čiupo draugą už rankos ir nutempė nuo vairuotojo.
Sakalas nesipriešino. Keikdamasis grįžo į mikroautobusą, užvedė variklį ir pastatė mašiną prie garažo, skirto greitosios pagalbos automobiliams, draudžiamoje zonoje. Tada prisidėjo prie mūsų, einančių į ligoninę.
Įžengėme į erdvų fojė. Tipiška sovietinė ligoninė: vaistų tvaikas, maisto ir senatvės kvapas, minia sergančiųjų ir ligonius lankančiųjų, gėlės, spaudos kioskas. Stumdydamiesi tarp kosinčių ir čiaudinčių žmonių nusigavome iki lifto.
Išlipome penktame aukšte. Koridoriuje prie rašomojo stalo sėdėjo dvi slaugės ir čiauškėjo tarpusavyje, tarsi nematydamos mūsų. Sakalas palinkęs prie stalo paklausė, kur sužeistųjų palatos. Viena slaugė nužvelgė jį ir nedraugiškai bedė pirštu į koridorių kairėje. Patraukėme tenai. Mums įkandin slaugė sušuko: „Ligoninėje nerūkoma!“
Koridorius buvo akinamai baltas, jo gale pro langą matėsi miestas. Sakalas įkišo galvą į vieną palatą, pasisveikino ir paklausė, kur guli sužeistieji iš Donecko oro uosto rajono. Anie nežinojo, bet galiausiai suradome patys.
Įžengėme į didelę palatą, išvėdintą, kvepiančią rudeniu. Ant sienų – vaikų piešiniai su kareiviais ir tankais, laiškai, didžiulė Ukrainos dvispalvė ir raudonos bei juodos spalvų istorinė vėliava. Šešios lovos, ant spintelių sultys, vaisiai, knygos, žurnalai. Regis, viskas kaip įprastai, tik pacientai į mus dėbčiojo atšiauriai, slėpdamiesi po patalais.
Sakalas garsiai pasakė, kad atsivedė žurnalistus iš Lietuvos, keliaujančius į Donecko oro uosto rajoną.
– Nori pasikalbėti su jumis ir parašyti apie karą, – paaiškino.
Palatoje kilo sujudimas, frontininkai pakilo iš lovų ir sužiuro į mus.
– Iš pačios Lietuvos! – nusijuokė vienas sužeistasis.
Ligoninės kasdienybė jiems buvo įgrisusi, todėl žurnalistai iš užsienio – savotiška pramoga. Vidmantas mikliai pastatė trikojį ir prisuko fotoaparatą. Paklausė, kuris pirmasis sutiktų pakalbėti prieš kamerą. Kariai pradėjo laidyti juokelius.
Mano dėmesį patraukė vyrukas, tįsojęs lovoje prie lango. Veidas išblyškęs, paakiai juodi, vyzdžiai stikliniai. Kairė koja nuo pėdos iki kelio sutvarstyta. Nusisukęs žiūrėjo pro langą ir mumis nesidomėjo.
Pakalbinęs sužinojau, kad jo vardas Aleksandras. Sužeistas prieš kelias dienas. Peskų miestelyje su fronto draugais išėjo į lauką parūkyti. Stovėjo apleisto namo kieme, kai danguje sukaukė minos. Akimirksniu viena tėškėsi netoliese, sprogimo banga nubloškė Aleksandrą, skeveldros suplėšė koją ir pilvą. Patyrė sunkią kontūziją. Sąmonės netekęs buvo atvežtas į Dniepro ligoninę, skubiai operuotas. Jis išgyveno, bet per apšaudymą žuvo geriausias draugas, rūkęs šalia.
– Jis buvo tankistas, – tyliai pasakojo Aleksandras.
Būdavo dienų, kai Peskuose nuo sprogimų drebėdavo žemė, griūdavo pastatai, karo medikai nespėdavo gelbėti sužeistųjų. Tačiau tąsyk apšaudymas buvo palyginti menkas – priešai kasdien paerzindavo Ukrainos karius, į miestelį numesdami vieną kitą miną. Atsitiktinės skeveldros apkartino Aleksandrui gyvenimą.
– Jeigu būtų per mūšį sužeidę, dar ne taip apmaudu, – pro sukąstus dantis iškošė jis, suraukė apanglėjusią kaktą. – Dabar aš kovosiu ne tik už savo šalį. Aš kovosiu už savo draugą.
Aleksandrui buvo gal dvidešimt penkeri, bet atrodė lyg miręs. Mums pasikalbėjus, apsivertė ant šono atsukdamas nugarą ir vėl įsispoksojo į langą. Jis man priminė narkomanus, kurių istorijų klausydavausi Vilniaus areštinėse ir skersgatviuose. Tik Aleksandras buvo apkvaitęs nuo karo. Karas – stiprus kvaišalas.
Kelionė į frontą
2014-ųjų spalio 23-ioji, tamsi brėkšma. Blykstelėjo lemputė ir akimirksniu išbaidė miegą. Tarpduryje stovėjo karo medikų vadė Jana, pirštą laikantį ant šviesos jungiklio. Aš, Vidmantas ir Arvydas raukėmės išbudinti. Metas ruoštis.
Su daiktais išėjome į mėlynąjį koridorių. Čia jau stovėjo gal dešimt karo medikų: šarvinės liemenės, šalmai, kelių apsaugos, plastikiniai akiniai, ant pečių – kuprinės su medikamentais ir rusiški automatai. Kartu keliausime į Peskų miestelį šalia Donecko oro uosto. Jie pakeis medikų grupę, dirbančią fronte, o mes ruošime reportažą.
Tarp nepažįstamų veidų pamačiau garbanių, sutiktą prie Dniepro ligoninės. Dabar gėrė arbatą ir šnekučiavosi su kitais karo medikais.
Su daiktais išėjome į mėlynąjį koridorių. Čia jau stovėjo gal dešimt karo medikų: šarvinės liemenės, šalmai, kelių apsaugos, plastikiniai akiniai, ant pečių – kuprinės su medikamentais ir rusiški automatai. Kartu keliausime į Peskų miestelį šalia Donecko oro uosto. Jie pakeis medikų grupę, dirbančią fronte, o mes ruošime reportažą.
– Labas, – pasisveikinu. – Pameni mane? Susitikome prie Dniepro ligoninės.
– A taip! Privet, – šyptelėjo ukrainietis ir paspaudė ranką.
Jo išraiška išdavė: nė velnio jis manęs neprisimena. Nenuostabu, kario kelyje būna daug nepažįstamųjų ir jie visi nereikšmingi kaip pakelės akmenėliai.
– Tu manęs neprisimeni, – nusijuokiau.
– Tiesą sakant, nelabai, – šypsodamasis atsakė ir siurbtelėjo arbatos.
– Vakar buvome susitikę prie Dniepro ligoninės. Tu atvežei sužeistuosius, aš buvau su Sakalu ir Aristarchu. Pavaišinau lietuviškomis cigaretėmis.
– A! Dabar tikrai prisimenu! – nusijuokė. – Man rebiata sakė, kad su mumis važiuos lietuviai. Dabar viskas aišku. Tai jūs į Peskus, taip?
– Taip, – atsakiau.
– Gal kartu važiuosime. Kuriame automobilyje sėdėsi?
Sutrikęs gūžtelėjau pečiais. Į pokalbį įsiterpė Jana, stovėjusi šalia:
– Žurnalistai važiuos su manimi.
Sužinojau, kad aš ir Vidmantas sėdėsime pikape kartu su Jana, Režisieriumi ir nepažįstamu vaikinu Desiatka. Arvydas bus kitoje mašinoje, mat kelionėje turės paaiškinti to ekipažo kariams, kaip valdyti jo atvežtą bepilotį.
Brėkštant išėjome į sanatorijos kiemą ir susėdome į automobilius. Pasileidome į frontą.
Važiuodami pikape visi tylėjome: Desiatka vairavo, Jana ir Režisierius miegojo, o mudu su Vidmantu galvojome apie Peskus. Bandžiau nusnūsti, bet neišėjo. Jaučiausi lyg išgėręs velniško energinio kokteilio – baimės, susimaišiusios su ryžtu gerai atlikti savo darbą. Mintys skaidrios kaip krištolas, kūnas įsitempęs, akys išsipūtusios, įsmeigtos į vaizdą už automobilio lango. Tarsi išbandymai tykotų jau dabar.
Dundėjome Donecko srities keliais, duobėtais lyg senvagės dugnas. Abipus – laukai, lygumos, molynės, karjerai, sugriuvę kaimai. Tuščia, žmonių nematyti, pralenkėme du ar tris sovietinius automobilius. Kuo giliau į Donecko kraštą, tuo labiau palinkusios trobos, juodesni laukai, tuštesnės gatvės. Įriedėjome į išmirusį miestelį: tuščioje aikštėje – Lenino skulptūra, gatvėse – dujų vamzdžiai, ant šaligatvio – dvi žmogystos, atšiauriais žvilgsniais palydinčios mūsų pikapą.
Jaučiausi lyg išgėręs velniško energinio kokteilio – baimės, susimaišiusios su ryžtu gerai atlikti savo darbą. Mintys skaidrios kaip krištolas, kūnas įsitempęs, akys išsipūtusios, įsmeigtos į vaizdą už automobilio lango. Tarsi išbandymai tykotų jau dabar.
Po valandos sustojome degalinėje: kainų švieslentė išjungta, langai dulkėti, purvini, aikštelėje duobės, darbo valandos šratinuku surašytos ant kartono. Prie įvažiavimo – du milicininkai, atsirėmę į „žiguliuką“.
– Kartais užsukame čia prieš frontą, – pasakė Jana, atsisukusi į mudu su Vidmantu. – Nuo čia jau nebetoli.
– Visiškas šūdas ta degalinė, net cigarečių nėra. O vietiniams – tikra Amerika, – nusižvengė vairuotojas Desiatka. – Va, net musorai atvažiavo čia pastovėti.
Desiatka buvo tikras smarkuolis: devyniolikmetis išstypėlis, juodų plaukų, įžūlaus žvilgsnio, užrietęs nosį, skersgatvių akiplėša. Apie tokius burdavosi klasės vaikėzai, atiminėjantys centus iš silpnesnių. Savo akimis mačiau, kaip smarkuolis, ištiesęs automatą tuščiame Donecko srities kelyje, sustabdė vietinių „žiguliuką“ ir ilgai tikrino keleivių dokumentus, nors to visai nereikėjo – tiesiog dėl smagumo.
Vidmantas, Jana ir Režisierius nuėjo degalinę, o aš ir Desiatka – parūkyti prie įvažiavimo, toliau nuo cisternų. Milicininkai atkreipė į mus dėmesį ir pasisveikino. Desiatka atsakydamas pakėlė ranką.
– O jie nieko nesako dėl automatų? – paklausiau, akimis rodydamas į milicininkus. Savanoriai nepriklausė valstybės gynybos sistemai, neturėjo frontininkų pažymėjimų, todėl formaliai negalėjo nešiotis ginklų. Desiatkai ant peties kabėjo „kalašnikovas“.
– Kas? Musorai? – nusistebėjo. Linktelėjau. – Eit tu! Jie žino, kad mes debilai. Bijo net pažiūrėti į tą pusę.
Prie mudviejų prisidėjo Arvydas ir jaunas karys, išlipę iš antrojo automobilio. Lietuvis nešė bepilotį, o ukrainietis laikė valdymo pultą.
– Atiduosiu droną šitam vaikinui! – išdidžiai pareiškė Arvydas ir apkabino jaunuolį per pečius.
– Dovydas, – ištiesiau ranką.
– Džokonda.
Apvalaus veido dvidešimtmetis mokėjo programuoti, žaidė kompiuterinius žaidimus, todėl savanoriai jam patikėjo bepilotį, atvežtą Arvydo.
– Duok man pamėginti, – išsišiepė Desiatka.
– Dar ko! – nusijuokė Džokonda, traukdamas pultą šalin nuo smarkuolio.
Iš degalinės išėjo Jana, Režisierius ir Vidmantas.
– Viskas, rebiata, važiuojam, – paliepė vadė.
Po valandėlės sustojome prie nebaigto statyti viaduko, turėjusio sujungti Donecko srities greitkelius. Po gelžbetonio plokštėmis stovėjo trys statybininkų vagonėliai. Dabar juose gyveno savanoriai iš „Dniepras-1“ bataliono, budėjo po viaduku įkurtame blokposte su betono luitais ant kelio, sunkiuoju kulkosvaidžiu ant smėlio maišų ir tanku T-64, atsuktu į separatistų pusę.
Tai buvo vartai, saugantys vienintelį kelią į Peskus ir Donecko oro uostą. Per tą blokpostą riedėdavo automobiliai su Ukrainos armijos kariais, ginklais, amunicija, medikamentais, maistu, buvo išvežami sužeistieji ir žuvusieji. Po viaduku gyvenančius karius medžiojo rusų snaiperiai, diversantai, tiltą nuolat apšaudydavo rusų artilerija, minosvaidžiai.
Prie mūsų automobilio priėjo budintis karys. Gal mano tėvo amžiaus, ūsai tamsūs, susiraukęs.
Desiatka atidarė langą ir pasakė vežantis medikų grupę į Peskus. Kariškis pažvelgė į pikapo saloną. Pagavau jo žvilgsnį: rūstus, susikaupęs, lyg slegiamas didžiulės atsakomybės.
Ir staiga suvokiau: aš jau kare!
Nuožmieji kazokai
2015-ųjų kovo 1-oji. Naktis. Išjungę visureigio žibintus riedėjome vieškeliu gūdžia pamiške. Buvome prie pat separatistų tvirtovės Luhansko, tad negalėjome pasišviesti. Priešais mus mirksėjo Jurijaus ir Boriso mikroautobuso avarinės lemputės. Raudona blyksinti šviesa akimirkai išplėšdavo iš tamsos kelkraščius, bet kelias tuoj vėl prasmegdavo juodumoje.
Po valandėlės Jurijaus ir Boriso mikroautobusas sustojo. Horstas privažiavęs arčiau taip pat išjungė variklį. Pravėriau langą ir išgirdau duslų šnibždesį. Mėnesiena apšvietė trobų stogus, medžių viršūnes. Staiga už kelių šimtų metrų įsiplieskė šviesa ir mane apakino. Tai buvo priekiniai automobilio žibintai. Jie apšvietė gatvę tarp trobų ir ja besiartinančius karius. Visas įsitempiau. O Horstas ir Jonas sėdėjo ramūs.
Po valandėlės Jurijaus ir Boriso mikroautobusas sustojo. Horstas privažiavęs arčiau taip pat išjungė variklį. Pravėriau langą ir išgirdau duslų šnibždesį. Mėnesiena apšvietė trobų stogus, medžių viršūnes. Staiga už kelių šimtų metrų įsiplieskė šviesa ir mane apakino.
Nepažįstamas karys priėjo prie Jurijaus ir Boriso. Jie apsikabino, trumpai pasišnekėjo. Tada karys atėjo prie mūsų visureigio ir visų paprašė išlipti. Žengėme į automobilio apšviestą gatvės plotą. Priešais mus stovėjo Ukrainos karys, primenantis britų komandosą: nedidukas, pečiai platūs, barzda juoda, ant viršugalvio beretė, ant kaklo arabiška skarelė. Nužvelgė visus tarsi vertindamas ir paprašė sekti paskui.
Komandosas atvedė mus į tamsoje skendinčią Luhansko Stanycios ligoninę, kur buvo įsikūręs Ukrainos vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties batalionas „Tornado“.
Šio bataliono kariai – Donbaso vaikai, buvę Donecko ir Luhansko gyventojai, dauguma teisti už įvairius nusikaltimus. Karo pradžioje jie susibūrė į batalioną „Šachtioras“. Jų užduotys buvo vadinamos „specialiosiomis“. Tai reiškė patį juodžiausią darbą: nuginkluoti separatistų rėmėjus, fronte medžioti priešo snaiperius ir žvalgus, šturmuoti miestus, pulti priešakines priešo linijas. Ukrainos generolai siųsdavo tuos vaikinus į pačias baisiausias vietas. Atlikę užduotis jie plėšikaudavo. Šachtininkai taip siautėjo Donbase, kad jų mirtinai bijojo prokremliški piliečiai, privengdavo ir separatistai. Fronte sklido gandai apie tų vaikinų karo nusikaltimus.
Galiausiai Ukrainos vidaus reikalų ministras įsakė išformuoti „Šachtiorą“. Tačiau Donbaso vyrukai subūrė naują batalioną ir pavadino jį „Tornado“. Irgi specialiosios paskirties. „Tornado“ kariai buvo šalti kaip peiliai, nuožmūs kaip kazokai, negailestingi kaip separatistai. Ukrainiečiai apie tornadus taip ir sakydavo: kaip separatistai, bet žino Ukrainos istoriją.
Luhansko Stanycios ligoninės kieme nieko neįžiūrėjau, mačiau tik kelis cigarečių žiburėlius ir blankios šviesos ruoželius, krintančius pro užkaltus langus. Mus pasitiko keli vyrai, pasisveikino ir pakvietė į vidų.
Įžengėme į tamsą. Sušmėžavo ginkluoti siluetai. Užbėgome laiptais į antrą aukštą, pravėrėme duris ir atsidūrėme blausiai apšviestame ligoninės koridoriuje. Čia viskas buvo išdaužyta: langai, durys, baldai. Tornadai specialiai išlaužė, norėjo, kad po karo „valdžia padarytų naujoviškai“. Koridoriuje slampinėjo šunys ir stovėjo išsirikiavę gal dvidešimt karių. Žiūrėjo į mus atšiauriai, piktai, kaip į ramybės drumstėjus. Priešais rikiuotę stovėjo vadas.
– Pas mus atvažiavo svečių. Volontiorai iš Ukrainos ir Lietuvos. Žiūrėkit, kad viskas būtų kaip reikia, – paliepė saviškiams.
Tai buvo trisdešimt devynerių ukrainietis Naumas, vadovavęs 3-iajai kontržvalgybos grupei. Atrodė jaunai, nedidukas, judrus, juodi plaukai, pirato barzda, kazoko šukuosena. Rudos akys gręžė kiaurai, žvilgsnis budrus, juokeliai apgalvoti. Dešinė plaštaka aptvarstyta, bet tarp sužeistų pirštų smilko cigaretė.
Naumo tėvas tarnavo sovietų armijoje desantininku, senelis per Pirmąjį pasaulinį karą, 1916-aisiais, dalyvavo garsiajame generolo Aleksejaus Brusilovo vadovaujamame puolime, vadinamajame „Brusilovo prasiveržime“, ir buvo apdovanotas. Tačiau šeima nemanė, kad Naumas, Charkove sėkmingai vadovavęs statybininkų brigadai, taps kariu. Jo sprendimas išeiti į frontą buvo netikėtas.
– Sveiki, vaikinai. Malonu, kad atvažiavote, – priėjęs prie mūsų pasakė jis. Naumo balsas buvo prikimęs, kalbėjo kapotai tarsi skersgatvių plėšikas. – Einam, nuvesiu į apačią, ten šilčiau. Pasėdėsim, pakalbėsim, bus vakarienė, – ir žengė į laiptinę.
Nusekėme iš paskos. Lipdamas laiptais jaučiausi ne itin smagiai.
Nusileidome į požemį ir įžengėme į siaurą koridorių. Buvo tamsu, bet palubėje sukosi diskotekos lempa. Spalvotos švieselės slampinėjo po kampus, apšviesdamos ant grindų miegančius karius.
– Oho, – nusistebėjo Jonas.
– Palaukite čia, – paliepė Naumas. Kai sustojome, jis kreipėsi į mane: – Eime į virtuvę, greičiau sušilsi.
Įžengėme į prirūkytą patalpą. Švietė blausi lemputė, stovėjo virtuvinis stalas ir buržuika, aplink ją drybsojo keli jaunuoliai. Dar vienas vaikinas palinkęs prie krosnelės skuto bulves. Pamatę mane visi pakėlė galvas.
– Pabūk čia, pasišildyk, – draugiškai paliepė Naumas ir dingo.
Atsisėdau tarp tų vyrukų.
– O kas tu toks? – abejingai paklausė vienas.
Jam buvo gal dvidešimt metų, išstypęs, kepurę nusmaukęs ant pakaušio, matyti plikai skusta galva. Jie visi atrodė panašiai: skustagalviai, veido bruožai griežti, cigaretės dantyse, uniformos per didelės.
– Aš žurnalistas, – mėginau išspausti šypseną. Buvau velniškai įsitempęs, jaučiausi nesaugus.
– Rimtai? Iš kur? – vis dar abejingai klausinėjo vaikinas.
– Iš Lietuvos, – atsakiau.
Ūmai visi nuščiuvo, net bulves skutęs jaunuolis pakėlė galvą.
– Oba! – prapliupo žvengti tornadai. – Turime užsienietį žurnalistą!
Aš irgi nusijuokiau slėpdamas sutrikimą. Mane kamantinėjęs išstypėlis mikliai prisėdo šalia.
– Tai papasakok, kas ten pas jus Lietuvoje gero, – paprašė išsišiepęs.
Visi krizendami sukluso.
– Tai pas mus viskas gerai, karo nėra, stengiamės padėti jums, – kalbėjau sutrikęs.
– O kaip pas jus žmonės į viską žiūri? – toliau klausinėjo.
– Palaiko Ukrainą. Pas mus daug žmonių seka įvykius, todėl aš ir atvažiavau.
– O ta kruta baba – ne jūsų prezidentė? – paklausė bulves skutantis vyrukas.
– Kokia baba? – apsimečiau nesupratęs klausimo. – Lietuvos prezidentė yra Dalia Grybauskaitė. Taip, tai ji kritikuoja Rusiją, palaiko Ukrainą.
Visi pritariamai sumurmėjo. Jie žinojo apie Dalią Grybauskaitę.
– Klausyk, o tu esi rūkęs žolės? – netikėtai paklausė išstypėlis.
Visi vėl prajuko.
Knygos pelnas – Lietuvos kariams
15min pradėjo paramos kariuomenei iniciatyvą ir kviečia pasirūpinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono karių gerove. Per paramos iniciatyvą surinktomis lėšomis 15min kartu su partneriais batalione įrengs dvi šiuolaikiškas erdves, skirtas karių poilsiui ir edukacijai.
Prisidėti ir paaukoti projekto tikslui galite dviem būdais.
Pirmasis – įsigyti 15min žurnalisto D.Pancerovo knygą „Kiborgų žemė“, pasakojančią apie jo keliones per revoliucijos ir karo ištiktą Ukrainą, nuotykius ir sukrėtimus karo zonose. Visas knygos pelnas bus skirtas Kęstučio mechanizuotajam pėstininkų batalionui.
Antrasis būdas – iniciatyvos puslapyje portale 15min galite tiesiogiai skirti 5, 10, 20, 30 eurų ir didesnę sumą. Skiriantiems 30 ir daugiau eurų 15min dovanoja knygą „Kiborgų žemė“.
Visi surinkti pinigai bus skirti tam, kad Sakalinės miške pilietinę pareigą garbingai atliekantys ir mūsų valstybės gynybai besiruošiantys kariai turėtų visavertį ir įdomų laisvalaikį.
PRISIDĖKITE: Prisijunkite prie 15min paramos iniciatyvos ir kartu pasirūpinkime Kęstučio bataliono karių gerove
