Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.
Žemiau – ištrauka iš knygos.
Apie susitikimą su Dariumi Zimnicku
…Darius Zimnickas, į kurio vadovaujamą Technologijos universiteto choro repeticiją įsiprašė ekspedicijos keliautojai, visada su muzika. Jis – profesorius, muzikas, Varšuvos arkikatedros choro vadovas. Jis – lietuvis iš Punsko. Ir tik čia, Varšuvoje, vadinamas Darjušu...
– Aš baigiau lietuvišką mokyklą ir licėjų. O paskui – studijavau Vilniaus konservatorijoje...
Vilnius pasirinktas dėl meilės lietuvių kalbai ir muzikai, taip pat ir dėl dar vienos priežasties: tik čia priėmė studijuoti jaunuolį, nebaigusį muzikos mokyklos. Iš kur jis galėjo ją baigti, jei tokios Punske nebuvo. Tačiau Darius turėjo tikrai nemenką praktiką, nes chore dainavo jo tėvai, o jis pats mokykloje įkūrė vokalinį ansamblį, aranžavo liaudies dainas, rinko visas girdėtas savo krašto dainas.
– Aš suprantu, kad šiame pasaulyje populiaru tai, kas tik pusėtina... – savo patirtimi dalijasi D. Zimnickas. – O tavo muzika gali patraukti gal du procentus visuomenės. Bet žinau, kad be tokių žmonių pasaulis neegzistuoja.
Ant repeticijų salės sienų kabo nuotraukos su įamžintomis choro kelionių akimirkomis, taip pat – padėkos, diplomai. Ne vienas jų – lietuvių kalba. Brangiausia dirigentui ši, gauta gimtajame Punske. Darius save vadina dviejų kultūrų sąlyčio žmogumi. Jo chorai – lenkiški, tačiau atlieka ir lietuviškus kūrinius. Kompozitorius Vaclovas Augustinas keletą dainų yra parašęs jo chorui, jie atlieka jas lietuviškai.
– Lenkų dainos kitokios, ir dainuoja jie kitaip, – sako prof. D.Zimnickas. – Jie dainuoja daug, bet jų dainos vienbalsės, o folkloras nebalsingas, čia daugiau dėmesio skiriama ritmui. Nėra balsų derėjimo sistemos ar ji neišvystyta. Lietuvoje kitaip...
Na, kaip su garsiu muziku atsisveikinsi, jei ne dainuodamas. E.Mildažytė užveda dainą apie klevo lapelius, o kulminacija tampa lietuviškos sutartinės pamoka. Gera sutikti lietuvį toli nuo Lietuvos ir žinoti, kad jo batutai paklūsta garsūs Lenkijos chorai. Tuo pažintis su muzikos pasauliu nesibaigia. Keliautojai suka į Juliševo kaimą, esantį prie Vyslos. Kaimelis kaip kaimelis – prie kelio pabirusios tvarkingos sodybos, gėlės. Sako, kad kai kada didžiosios upės potvynis priartėja prie pat kaimo. Juliševe gyvena visame pasaulyje žinomas gitarų ir kitų elektrinių instrumentų meistras Marekas Dombekas.
- Dombekas?
– Taip, čia nuo ąžuolo (lenkiškai „dąb“ – ąžuolas), – juokiasi sodybos šeimininkas. – Turint tokią pavardę būtų keista nedirbti su medžiu. O jei atvirai...
Kažkada jis labai norėjo gaminti smuiką ar gitarą. Tačiau tai pradedančiajam meistreliui buvo nelengva, todėl jis nusprendė gaminti elektrinę gitarą. Mokytis nebuvo iš ko, daug padėjo „visagalis internetas“. Dabar jis didžiuojasi savo sudėtingais, prabangiais instrumentais.
– Visi jie iš vietinio medžio, – pasakoja M.Dombekas. – Žinoma, aš pats neinu į mišką ir jų nepjaunu. Tačiau renkuosi raštą, faktūrą, imu į rankas.
Tai – ne masinės gamybos instrumentai, jie skirti ne visiems. Meistro gitaros, elektriniai smuikai, violončelės ir kontrabosai keliauja į visą pasaulį, dažnai – į JAV ir Naująją Zelandiją. O čia jis dirba... Keliautojai tikrai nesitikėjo, kad tokie kūriniai gimsta paprastoje dirbtuvėlėje. Čia kvepia medžiu, skraido pjuvenos. Tiesa, įrankius valdo kompiuteris, nes viskas turi būti tikslu, preciziška. Medį reikia glostyti rankomis, jį jausti. Bet tą gali tik meistro rankos... M.Dombekas namuose turi nemažai savo sukurtų instrumentų. Nacionalinės ekspedicijos dalyviai negali nepasigirti, kad ir lietuviai kuria gitaras. Ar Marekas girdėjęs Antaną Žemaitį (kitaip Tony Zemaitis), kuris garsėjo išskirtinėmis metalu dengtomis gitaromis?
– O taip, buvau įkvėptas jo darbų. Tačiau iki Tonio Žemaičio man toli... – kuklinasi Marekas. Tačiau jis taip pat turi kuo didžiuotis.
Štai ši gitara pagaminta iš juodojo ąžuolo, aptikto Karpatuose. Medis po žeme išgulėjo 2110 metų. Prieš pradedant gaminti instrumentą mediena buvo ruošta aštuonerius metus. Čia nepaskubėsi... Atsisveikindamas M.Dombekas pasiūlo keliautojams paimti į rankas gitarą ir pagroti, bet nė vienas čia ne muzikantas. A.Darasevičius pabando – nutirpsta, užgauna stygas... Smagus jausmas... Ne visada tam, kad suprastum kūrinio vertę, reikia būti muziku ar menotyrininku. Gali būti tiesiog gatvės žmogus.
Kieme stovi iš medžio pagamintas motociklas – visai kaip tikras. Tai – atokvėpio minučių rezultatas. Kas žino, gal kada nors jis pajudės ir juo važiuos meistras iš Juliševo kaimo, iš pavyslio, Marekas Dombekas? O kaip sekasi ekspedicijos istorikams? Prie Karalių rūmų prof. A.Bumblauskas susitinka su savo senais draugais – trejetu profesorių istorikų, kurie pasiruošę kalbėti ne tik apie pačius Karalių rūmus, bet ir apie Lietuvos istoriją, Abiejų Tautų Respubliką, kuri įkūnijo bendrus Lietuvos ir Lenkijos siekius, svajones. Tie draugai – trys Varšuvos profesoriai: Andrzejus Zakrzewskis, Michałis Kopczynskis ir Leszekas Zasztowtas. Ką tik prof. A.Bumblauskas lankėsi pirmojo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus kriptoje. Kunigas Vlodzimiežas Markevičius atvedė čia lietuvius ir pats nutilo – ar jam žinoma, ar suprantama, ką turėtų jausti žemaitis A.Bumblauskas, stovėdamas prieš kito žemaičio G.Narutavičiaus kapavietę? Juk Narutavičius – net ne lenkas, Šveicarijoje statė hidroelektrines. Pakviestas į Varšuvą, 1922 m. gruodžio 9 d. Lenkijos Seimo buvo išrinktas prezidentu. Jo brolis Stanislovas 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą... Du broliai, ir du tokie likimai... Prof. A.Bumblauskas su Varšuvos kolegomis kepinant viduvasario saulei keliauja po Lenkijos sostinės istoriją. Prie jėzuitų bažnyčios prof. A.Bumblauskas sustoja – čia į LDK sesiją rinkdavosi atstovai ir tardavosi, kaip kalbėti, ko derėtis Seimo posėdžiuose. Tačiau tai – iš senosios istorijos.
– Čia norėta pastatyti sovietinės architektūros monstrą – darbininkų rūmus. Gerai, kad tam pasipriešino eiliniai lenkai ir džiaugsmo neparodė lenkų komunistai. Labai svarbu, kad Varšuvoje istoriniais laikais būrėsi ir LDK didikai, – pasakoja istorikė B. Stankevič. – Į sostinę nemažai didikų atvažiuodavo ilgiems mėnesiams, čia dalyvaudavo Seimo posėdžiuose, tad įsigijo ir nekilnojamojo turto. Taip atsirado Sapiegų rūmai, kiti... Kai ėmė menkėti Vilniaus, Gardino įtaka, čia didėjo daugelio investicijos, didėjo indėliai (ir finansiniai) į architektūrą.
Su kolegomis istorijos profesoriais senamiestį apkeliavęs prof. A.Bumblauskas prisipažįsta, kad pabaigoje – „pasigardžiuoti“ – liko vienas svarbus objektas: Onos Danutės, didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Birutės dukros, funduota bažnyčia. Ona Danutė – Vytauto Didžiojo sesuo, o bažnyčia – seniausia Varšuvoje.
– Didysis kunigaikštis Kęstutis ją ištekino už Mozūrijos kunigaikščio, – pasakoja prof. A. Bumblauskas. – Mecenavimas buvo dar neįprastas dalykas... Ir štai – mes stovime prie bažnyčios, palaimintos jos ranka...
Iš bažnyčios altoriaus atsiveria Vyslos panorama. Sakoma, kad kažkada čia baigdavosi Europa...
– Nieko keista, kad taip buvo ne tik manoma, bet ir kalbama. Rusų imperatorė Jekaterina įtikino prancūzus, kad Rusija yra europietiška šalis. Buvo sutarta, kad ji tęsiasi iki Uralo kalnų. Nuo tada riba tarp Europos ir Azijos tapo Volga, prieš tai buvo Donas.
Lietuvos ir Lenkijos istorija, dviejų valstybių santykiai grindžiami labai sena patirtimi. Tik istorikai šiandien gali atverti visas tiesas ir pasakyti, kur buvo tiesa, o kur – akivaizdžios klaidos. Tačiau joks profesorius ir net ketvertas jų, sėdinčių Varšuvos karalių rūmų pavėsyje, negalėtų atsakyti į visus istorijos klausimus. Juk istoriją rašo ne profesoriai! Daugiau kaip 400 metų sostine buvusi Varšuva susiformavo ne tik kaip svarbus miestas, Abiejų Tautų Respublikos centras. Ji kūrė ypatingą kultūrinę trauką, priviliojusią didžius architektus, dailininkus. Varšuvoje buvo kuriami reto grožio parkai. Čia gyveno žmonės, pasaulio kultūrai ir Lietuvai davę tai, ką šiandien vadiname paveldu.
