Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.
Žemiau – ištrauka iš knygos.
Į svečius pas Radvilas ir Šopeną
Didikai Radvilos Lietuvos istorijoje šimtus metų buvo labai svarbūs. Nacionalinė ekspedicija Radvilų giminės istorija domėjosi jau keliaudama Nemunu. Prie istorijos buvo prisiliesta Nesvyžiaus katedros požemių panteone, kur ilsisi ne tik Radvilos Našlaitėlio, bet ir dar 70 kitų Radvilų palaikai. O Nesvyžiaus Radvilų pilis pakerėjo savo atgimusiu grožiu. Tačiau tai – visai nedaug. Dabar Varšuvoje ekspedicijos dalyviai turi pačią unikaliausią galimybę susitikti su tikrais, gyvais Radvilomis – Nesvyžiaus linijos palikuonimis. Susitikimas vyks Neboruvo rūmuose – iki Antrojo pasaulinio karo jie priklausė šiai giminei, vėliau tapo muziejumi. Tačiau rūmuose Radvilos iki šiol priimami kaip šeimininkai, todėl durys atveriamos ir jų svečiams (turistams jos užrakintos).
– Tik negalvokite, kad tai taip paprasta... – vėliau savo jausmais dalijasi L.Lesauskaitė.
– Įėjome į kambarį su senoviniais baldais, laukiame. Man net rankos drebėti pradėjo. Radvilos yra daugiau nei kokios popžvaigždės, tokio susitikimo gali laukti visą gyvenimą...
Dar kelios akimirkos ir štai – pro duris įžengia du Radvilos – Maciejus ir Mikolajus.
Lietuviai, žinoma, jų vardus taria kitaip: Motiejus ir Mikalojus...
– Laba diena, sveiki! – Radvilos labai energingi ir žvalūs. – Kaip ten jūsų laivai?
Nuščiuvę keliautojai stebi Radvilas. Gal tik prof. A.Bumblauskui lengviau, nes jis su Radvilomis pažįstamas. O kitiems...
– Vienas iš jų – tikras Radvila Juodasis, – vėliau prisipažįsta Simonas. – Pažiūrėjau ir pagalvojau: kur jis matytas? Taigi iš vadovėlio, Radvila, gyvenęs prieš penkis šimtus metų.
– Tikrai, – jam pritaria Luka. – Jei taip juodą barzdą pridėjus... Aš kitaip įsivaizdavau, gal mus tie istoriniai paveikslai supainiojo. O čia atėjo su džinsais, polo marškinėliais. Bet viskas – ir apranga, ir elgesys spinduliuoja aristokratiškumą, kilmę. Nepaslėpsi to, oi, nepaslėpsi...
Radvilos šiuose rūmuose gyveno nuo 1773 m. Pirmojo čia gyvenusio Mykolo Jeronimo Radvilos žmona Helena buvo meno, kultūros žinovė. Ji čia pradėjo kurti Arkadijos parką. Ačiū Dievui, Neboruvo rūmai, gal vieninteliai iš visų, nebuvo paliesti, sugriauti per karus, sukilimus. Antrojo pasaulinio karo pradžioje čia susirinko visi Radvilos – Nesvyžiaus, Olykos pilys buvo atimtos bolševikų, kai kurie Radvilos represuoti, įkalinti. Atgavę laisvę jie skubėjo čia, į Neboruvą. Paskutinis dvaro savininkas Janušas Radvila nebuvo patenkintas, kai dalyje rūmų įsikūrė vokiečių štabas. Kai prasidėjo žydų genocidas, jis važiavo į Berlyną, gavo audienciją pas Hermanną Goeringą, pažįstamą iš bendrų medžioklių. Deja, Radvilos mintys naciams nebuvo įdomios. Tiesa, kai 1918 m. buvo planų atkurti Lietuvos karalystę, J. Radvila buvo siūlomas kaip potencialus Lietuvos karalius. Po karo Radvilas suėmė komunistai, ištrėmė. J.Radvilos žmona mirė lageryje, jis
grįžo gyventi į Varšuvą. Gerai, kad J.Radvila sugebėjo apsaugoti rūmus nuo išplėšimo, sunaikinimo – jie autentiški, muziejus ne toks kaip kiti, autentiškas, ne sukurtas! Beje, muziejuje yra vietos ir privačiam Radvilų giminės gyvenimui. Rūmuose didžiųjų suiručių metu išsaugoti ne tik baldai, interjeras ir meno kūriniai. Čia išliko ir Nesvyžiaus Radvilų archyvas, o jame – didelė dalis Lietuvos istorijos. Radvilos vedžioja ekspedicijos dalyvius po rūmus, rodo medžioklės trofėjų kolekcijas, savo giminės atstovų portretus. Gal tik pats prof. A.Bumblauskas gali būti jiems geras pokalbininkas, nes daug ką žino, pažįsta. Plačioje giminėje yra ir labai įdomių istorijų – štai Stanislovas Radvila, Janušo sūnus, buvo Lenkijos ir Jungtinės Karalystės visuomenės veikėjas, filosofas. 1959 m. jis vedė būsimo JAV prezidento Džono Kenedžio žmonos Žaklinos seserį. Jis agitavo balsuoti už Kenedį, ir šis gavo daug lenkų išeivijos balsų. Kas žino, gal ir jie padėjo laimėti rinkimus? Radvilos savo rūmuose yra namuose. Neseniai čia vyko Maciejaus Radvilos vestuvės, kuriose dalyvavo ir LDK šeimų – Sapiegų, Potockių ir kitų – atstovų. Istorija gyva. Susitikimas su Radvilų giminės tęsėjais tik patvirtina šiuos žodžius. Keliaujant Vyslos pakrantėmis būtų tiesiog neprotinga neužsukti į kitą – Želiazova Volios miestelį. Tai lenkų kompozitoriaus ir pianisto Frederiko Šopeno gimtinė. F.Šopeno tėvas Mikolajus buvo migrantas iš Prancūzijos. Kai būsimam kompozitoriui buvo vos pusė metų, šeima persikėlė gyventi į Varšuvą. Tačiau vasaromis čia sugrįždavo, o pats kompozitorius apsilankydavo, kai galėdavo.
Dar būdamas vaikas jis vadintas genijumi. Nieko čia keisto – septynmetis jau kūrė polonezus, šešiolikos pradėjo mokytis Varšuvos aukštojoje mokykloje. 1830 m. sukilimas jį užklupo Vienoje, ir F.Šopenas į Lenkiją nebegrįžo. Maždaug tuo metu jis aktyviai kūrė ir parašė „Lietuvišką dainelę“. Paryžiuje F.Šopenas susipažino su rašytoja Žorž Sand, su ja leisdavo žiemas Maljorkos saloje Valdemosoje, kur dabar yra jų muziejus. Paryžiuje jis sutiko kitą garsią asmenybę – Adomą Mickevičių, šių didžių vyrų pasauliai ir filosofija skyrėsi. F.Šopenas buvo „karūnos atstovas“, idealizavo karalystę, o A.Mickevičius gyveno LDK mintimis. Atsisveikindami su F.Šopeno muziejumi keliautojai juos vedžiojusiems darbuotojams užduoda klausimą: ar Šopenas yra pats garsiausias lenkas?
– Ne, – nusišypso gidė. – Garsiausi yra trys: Šopenas, Lechas Wałęsa ir popiežius. Jie visi mūsų širdyse.
