Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.
Žemiau – ištrauka iš knygos.
Kelias iš Dievų miško
Ekspedicijos dalyviai gerokai po pusiaunakčio pasiekia stovyklą, bet tik ryte gali įvertinti šios vietos grožį. Aistmarių kampe esančioje Konty Rybackie gyvenvietėje verda gyvenimas, mariose žaidžia bangelės, o čia pat, už miško, tyliai ošia Baltija. Sakytum, nuostabiausias kampelis, tiesiog – Dievo dovana žmogui. Tačiau pirmoji ekskursija verčia susikaupti ir į šią Dievo dovaną pažvelgti kitaip. Už šešeto kilometrų nuo čia yra vieta, kurią aplankyti būtina. Ten keliautojai vyksta su ypatingomis mintimis. Štutovas – taip ši vieta vadinama dabar. Tačiau vokiečiai ją pavadino kitaip – Štuthofu („Kumelių kiemu“). Ko gero, daug kas jo būtų net nežinojęs, nes iki 1939 m. čia buvo kaimas, kurio niekas nelankė. Kaip rašė rašytojas Balys Sruoga „...mažai kam žinomas užkemsys“. Vokiečių įsteigta Štuthofo koncentracijos stovykla buvo viena iš daugelio, joje žmonės buvo „surūšiuojami“ ir siunčiami į kitas stovyklas arba... Pro stovyklos vartus įėjo apie 120 000 žmonių, apie 65 000 – 85 000 čia mirė arba buvo nužudyti. Mes Štuthofą su visu jo vidiniu gyvenimu „pažįstame“ iš rašytojo, čia kalėjusio „nežinia už ką“, knygos „Dievų miškas“ – ypatingo stiliaus kūrinio, kurį perskaityti verta kiekvienam. Išgyvenus visą koncentracijos stovyklos siaubą, sugrįžusio rašytojo niekas nelaukė. Ir jo „Dievų miškas“ – teisinga, akis atverti turinti knyga, – buvo užpulta, braukoma, redaguojama, galiausiai – nukišta į stalčių. Rašytojas mirė 1947 m., taip ir neišvydęs išspausdinto „Dievų miško“. O sako, kad savo stiliumi, menine raiška ir turiniu ji tada, po karo, buvo verta tapti bent jau pretendente Nobelio premijai.
Štuthofe prof. A.Bumblauskas pirmiausia keliauja į archyvą – kaip ir dera istorikui. Čia ekspedicijai svarbiausias – lietuvių pėdsakas. Pirmieji lietuviai į koncentracijos stovyklą buvo atvežti 1942 m. liepą: 102 žmonės „perauklėti“ atsiųsti iš Gdansko, Tilžės, Bydgoščiaus, Grudziondzo, kur jau kalėjo ir dirbo priverstinius darbus. Čia jie turėjo praleisti 28 dienas ir baigę bausmę galėjo būti paleisti – tereikėjo pasirašyti, kad su jais buvo gerai elgiamasi. Tiesa, pasirašę jie keliaudavo ne į namus, o buvo siunčiami atgal į darbo stovyklas. Iš tų 102 žmonių trys ketvirtadaliai laisvės taip ir neišvydo, mirė stovyklose. Lietuvai labiausiai žinomas 1943 m. kovo 25 d. „transportas“, kai buvo atvežta lietuvių inteligentų iš Kauno – universiteto profesorių, žurnalistų, rašytojų, parlamento narių, kunigų. Prof. A.Bumblauskas verčia sąrašus: pirmasis iš lietuvių juose – Kazys Kuprėnas, po jo Balys Sruoga, Stasys Yla, Rapolas Mackonis, Stanislovas Lipniūnas. Paskui buvo dar vienas, vėlesnis „transportas“. Koncentracijos stovykloje žmogaus ir jo gyvybės niekas nevertino – iki gegužės devyni lietuviai, neatlaikę žiaurių sąlygų, mirė. Apie be kaltės kalinamus lietuvius sužinota ir Lietuvoje.
Gali būti, kad atgarsis apie tai lėmė svarbų sprendimą: 1943 m. gegužės pabaigoje jiems buvo suteiktas garbės kalinių statusas. Ką tai davė šiems žmonėms? B. Sruoga apie tai rašo: „Po to mus nuvarė į atskirą blokelį ir apgyvendino visus kartu. Kambariukas nedidukas, tos pat medinės trijų aukštų lovos, bet kiekvienas jau turi savo atskirą guolį, miega vienas, turi dvi antklodes ir visiškai neturi palštųjų pono Dievo gyvūnėlių (taip B. Sruoga vadino utėles). Viename kambaryje gyvename mes vieni, ne tik nėra jokio svetimo kalinio, bet ir jokio pareigūno, jokio viršininko!“
Tokia „laisvė“ buvo be galo svarbi, tačiau išgyventi buvo ypatinga misija: gyvybei palaikyti skiriamo davinio nepakako. Koks jis buvo? Savaitei vienam kaliniui turėjo būti skirta 200 g mėsos, tiek pat margarino, dar sūrio, uogienės, duonos, cukraus. Deja, dalis produktų būdavo paprasčiausiai pavagiama. Nusilpę žmonės neatsispirdavo ligoms, o iš jų „kapstytis“ tekdavo patiems. Sunkiausi ligoniai savo gyvenimą baigdavo ant ligoninės stalo, kur jiems į širdį būdavo suleidžiama nuodų.
Koncentracijos kaliniai buvo „surūšiuoti“. Pradžioje lietuviai nešiojo raudonus trikampius – taip žymėti politiniai kaliniai. Savo spalvas ir ženklus „turėjo“ žydai, kriminaliniai nusikaltėliai, Jehovos liudytojai, homoseksualai... Garbės kaliniai, kokiais buvo paskelbti lietuviai, nešiojo specialius raiščius. B. Sruoga, rašytojas, kalbantis keletu kalbų, rašantis spausdinimo mašinėle, buvo paskirtas į stovyklos raštinę. Čia sąlygos buvo kiek geresnės, o tai, ką teko pamatyti ir sužinoti dar esant koncentracijos stovykloje, pagimdė būsimos knygos idėją. Stovyklos gale – dujų kamera, greta – krematoriumas. O už jų – kartuvės. Jos toliau nuo visų akių, jose nuosprendis būdavo įvykdomas kitų kalinių gerbiamiems žmonėms – kad nematytų, kad neramumų nekiltų.
O štai laisva erdvė – vieta orkestrui. Jis grodavo „išlydėdamas“ į darbą ir „sutikdamas“ iš jo, jis skambėdavo per viešas egzekucijas, o tokios būdavo skiriamos už bet kokius prasižengimus. 1944 m. birželį į Štuthofą atvežti žydai, tarp jų – paskutiniai Šiaulių geto gyventojai, moterys iš Kauno geto. Tuo metu visu pajėgumu jau veikė dujų kamera. Pradžioje ją išbandė dezinfekuodami kalinių drabužius, o patobulinę „technologijas“ pakeldavo patalpos temperatūrą iki 27 laipsnių ir uždarę duris paleisdavo dujas. Iš dujų kameros kūnai keliaudavo į krematoriumą, tiesa, 1944 m. žuvusiųjų buvo daugiau, nei galėjo „įveikti“ krematoriumas, todėl jie buvo deginami duobėse. Šį darbą atlikdavo atrinkti kaliniai, kurie gyveno atskirai nuo visų, – kad žinia apie šiuos baisumus nepasklistų teritorijoje. Štuthofas – ilgiausiai veikusi nacių koncentracijos stovykla. Sovietų kariuomenė į ją įžengė 1945 m. gegužės 9 d., jau paskelbus apie Vokietijos kapituliaciją. Stovykloje rasta apie 100 kalinių, kurie buvo pasislėpę vykdant didžiąją evakuaciją.
– Sunku čia būti... – sako E.Jakilaitis. – Mano dešimtmetis sūnus Bernardas pabuvo, išėjo ir sėdi lauke vienas. Aš jį suprantu...
– Dar sunkiau suprasti žmogiškumo ribą: vakar stebėjomės vokiečių inžinerijos stebuklu – keltuvu. O čia... – S.Knapkis taip pat nekalbus.
Net už stovyklos vartų keliautojai nekalbūs.
– Matau, kad į tokius muziejus eiti privaloma, – teigia S.Teškevičius. – Kad niekada tai nepasikartotų...
Ar viskas, kas parašyta B.Sruogos knygoje „Dievų miškas“, yra taip pat, ką jautė čia apsilankę ekspedicijos dalyviai? Kiekvienas šios vietos atmosferą pajautė skirtingai. O daugelis keliautojų grįžę tikrai dar kartą atsivers šią knygą. Ją perskaityti būtina ir tam, kad daugiau tokių knygų nereikėtų rašyti.
