Ištrauka iš knygos „Vysla per Lenkiją“: Kelionė į kopas

Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.

Žemiau – ištrauka iš knygos.

Kelionė į kopas

Plaukti tokia upe kaip Vysla labai įdomu. Vis dėlto tik sėdėti laive ir pasakoti apie Lenkiją – nei šis, nei tas. Todėl S.Paltanavičius su savo grupe leidžiasi tolyn nuo upės – keliaus į šiaurės vakarus Baltijos jūros link ir ieškos žemyninių kopų. Jos yra kašubų krašte, Tucholios šiluose, kurie paskelbti nacionaliniu parku. Vokiečiai juos vadino „Tucheler Heide“, o patys kašubai savo tarme ištaria taip, kad ir užrašyti sunku: „Techolscze Bore“. Tucholios šilai – pušynai, didžiausias masyvas visoje Lenkijoje – yra apie 3 kv. km ploto. Tai gamtinis kompleksas tarp Brda ir Vda upių, tarp Tucholios ir Chažykovų lygumų. Kokios tolumos!

Visi džiaugiasi regėdami dirbamų laukų mozaiką, miškelius, kurie greitai virsta miškais ir ištisa giria. Pušys... pušys... „Voveraitėms augti...“ – sako kažkas ir visi keliautojai pritaria, kad vietos labai panašios į pietinę Dzūkiją. Neabejotinai čia yra grybų kraštas. Miško aikštelėje prie kelio radę grybų pardavėją visi nudžiunga – štai pasikalbės, apie grybus sužinos, galbūt net kažką savo laidai nufilmuos. Deja, grybautoja nebuvo kalbi ir atsisakė filmuotis. Tiek to, visi numojo rankom – kitą pakalbinsime... O kito antro tokio grybų pardavėjo per visą dieną taip ir nesutiko. Užbėgdami už akių pasakysime, kad patys keliautojai kur besustodami surasdavo šiek tiek voveraičių, raudonikių. Tačiau ne grybų jie čia atvažiavo! Beje, apie nacionalinio parko ir už jo ribų esančius miškus: dabar čia pušys sudaro 99 procentus visų medynų. Sakome „dabar“, nes tokia miško struktūra nėra natūrali. Senovėje čia vyravo bukai ir pušys, augo daug ąžuolų, uosių, drebulių ir liepų – lapuočių medžių. Tačiau jau XVII a. buvo nuspręsta, kad toks miškas nėra naudingas, todėl lapuočius iškirto ir sodino tik pušis.

– Iš tikro, dirvožemiai čia prasti, pušims tinkamas priesmėlis ir smėlis, – sako Selemonas.

– Vokiečiai galvojo labai toli į ateitį, sėjo pušis, kurios paskui jau pačios sėjo naujus pušynus.

– O man čia lyg Kuršių nerijoje... – svajingai atsidūsta E.Mildažytė. – Tos pušys, tos kopos...

– Hmm... – Selemonas negali pripažinti, kad yra lygiai taip. – Kopos iš tikrųjų žemyninės, tikriausiai netgi ne vėjo supustytos, o didžiąja dalimi ledynų suformuotos. Į akis krinta ir tai, kad aukštų kopų grandinės ribojamos ežerų, upių ir duburiuose esančių pelkių. O tie pušynai... Jūs jau žinote.

Nacionaliniame parke pirmiausia reikia apsilankyti direkcijoje ir lankytojų centre. Čia galima sužinoti, kur yra vaizdingiausi, vertingiausi, reprezentaciniai objektai. Juos reikia pamatyti, nufilmuoti... „Ne! Negalima!“ – atsako nacionalinio parko darbuotojai. Ir pirštu parodo į asfaltą, kuriuo galima važiuoti pro ežerą, seną malūną (kam mums tas malūnas?), o paskui – namo. Selemonui toks bendravimas nepatinka: kur tai regėta! Tačiau ką darysi, jei pačiam nacionaliniam parkui nereikia, reikia jiems!

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Chažykovų ežero laivų prieplauka

– Ten dabar reti paukščiai peri, – savo bendrakeleivius dėl tokio atsakymo guodžia Selemonas ir nori, kad jie tuo patikėtų. – Bet mes tikrai rasime viską, kas vertinga...

Keliautojai kopia į pušimis apaugusias kopas, šnekina meškeriotojus ir žavisi Chažykovų ežere baltuojančiomis jachtų burėmis. Banguojantis tarpumiškiuose išsidriekusių kaimų peizažas čia nuostabus – su baltai žydinčiais grikių laukais, raudonomis aguonomis, avių bandomis. O kur paukščiai? Teigiama, kad čia peri juodieji gandrai, ereliai žuvininkai, gervės. Kažkur turėtų būti žalvarnių ir kukučių, tačiau per dieną jų ekspedicijos dalyviai taip ir neaptinka. O žvėrys – čia gyvena elnių, šernų, stirnų, net vilkų, o prie upelių – bebrų.

Tarp banguojančių kopų vienur linguoja aukštapelkės – siauros, atkartojančios senovinių ežerų formas, kitur liūliuoja žemapelkės, maitinamos užburbėjusių upeliukų. Žemapelkė – tai pelkė, susidariusi žemesnėse vietose: prie ežerų, upių, drėgnuose žemės plotuose. Jos paviršius lygus arba įgaubtas. Maitinama gruntiniu ir paviršiniu vandeniu, kuriame yra daug mineralinių druskų. Pelkėje daugiausia auga eutrofiniai (reikalaujantys daug maisto medžiagų) augalai, pavyzdžiui, alksniai, kai kurios viksvų rūšys, nendrės, asiūkliai, švendrai. Gyvena tilvikai, griežlės, vandeniniai pelėnai ir bebrai. Vieną tokią žemapelkę keliautojai nutaria ištyrinėti – nusiauna batus ir linguojančiu pelkės paviršiumi brenda iki atviros klampynės. Aplinkui baltuoja švyliai, kojos jaučia malonią kiminų saugomą drėgmę. O gyvatės...

– Negi čia jų yra?! – sustoja išblyškusi Luka. – Jei taip...

– Luka, – ramina ją Selemonas. – Jei jų čia yra, jos nelaukė mūsų, kuo skubiau pasislėpė. Ir dar – noriu priminti, kad žmonės neįeina į angies racioną. Taigi...

– Bet vis tiek baisu, – atsidūsta Luka ir nurimsta tik pasiekusi tvirtą žemę – pelkės krantą.

O čia nauji potyriai – visi prisimena pačią tvirčiausią lietuvišką tradiciją ir pasklinda grybauti.

– Selemonai, o čia kas? – šaukia E.Mildažytė. – Kažkas kelmą sudraskė... Gal meška.

Tikrai, kelmas išplėšytas, žemė aplinkui išrausta. Tai barsukas vabalų lervų ieškojo. Nelengvas darbas jam teko. O čia... Visi palinksta prie voro piltuvininko gaudyklės – lyg kilimo ištiesto tankiai supinto tinklo. Jo viduryje yra savotiškas „piltuvas“, o gale, ten giliai, tūno šio statinio architektas. Tokius vorus Selemonas kartu su Z.Kelmickaite ir E.Jakilaičiu jau studijavo 2015 m. ekspedicijoje, kitame Nemuno krante priešais Zapyškį.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Žemapelkės gyventojas

Čia jis lygiai toks pats. Tegul sau medžioja – toks jo gyvenimas... Diena vakarop, automobilis visus veža Vyslos link, o pro jo langus atbuline tvarka keičiasi kraštovaizdis: pušynai, miškeliai, dirbami laukai. Tokiam dideliam miškui gal ir mažoka vienos dienos. Tačiau jeigu ką, visi galės čia sugrįžti. Tereikia prisiminti: Tucholios šilai. Arba kašubiškai – „Techolscze Bore“...