Ištrauka iš knygos „Vysla per Lenkiją“: Lietuviški pėdsakai Plocke ir stebuklai iš paprasto molio

Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.

Žemiau – ištrauka iš knygos.

Lietuviški pėdsakai Plocke ir stebuklai iš paprasto molio

Šiandien po visų dienos ieškojimų keliautojai renkasi į stovyklavietę netoli Plocko. Tiesa, istorikai su profesoriumi priešaky jau buvo priimti Plocke ir netgi šoko kartu su vietinio folkloro ansamblio atlikėjais. Laivų komandos pakeliui į Plocką išbandė ekstremalią nakvynę be laužo ir šilto maisto, todėl dabar į naujus namus skuba labiausiai. Tiesa, net ir nauji namai, rūpestingos ekspedicijos „kranto komandos“ dėka išdygę pakrantėje, netampa jaukūs – kylanti audra ir lietus visus sugrąžina į šios vasaros realybę. Gerai, kad čia pat plieskia ugnis ir jusles kutena rūkomo A. Darasevičiaus atkuriamo kulinarinio paveldo patiekalo – „pusžąsio“ – aromatas.m Tokį audringą vakarą stovykloje lankosi garbi Vyslos mylėtojų draugijos komanda. Su dovanomis ir noru smagiai pabendrauti su lietuviais, pasiryžusiais keliauti „jų upe“ ir apie ją pasakoti Lietuvai. Tačiau susitikimas, į kurį atvyko dailininkų, režisierių ir kitų kultūros žmonių, staiga virto visai kitokiu. Vakare buvo kalbama ne apie Vyslą, o apie mus – Lietuvą ir Lenkiją, ir ypač – apie Lietuvą. Kodėl?

– O! Ponas režisierius. Kokia staigmena! – prof. A.Bumblauskas švytėdamas sutinka vieną iš vakaro svečių ir atsigręžęs į keliautojus pristato: – Rekomenduoju: kino režisierius grafas Tadeušas Bistramas.

Ar žinote prie Panevėžio esantį Bistrampolį? Tai – grafo T.Bistramo giminės dvaras. Režisieriaus tėvo linija – iš Lietuvos, motinos – iš Lenkijos, Plocko. Beje, su režisieriumi prof. A.Bumblauskas jau pažįstamas, nes teko bendrauti, kai jis kūrė filmą apie rašytoją Henryką Sienkiewiczių ir jo garsiąją trilogiją („Ponas Volodyjevskis“, „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“). Romaną „Tvanas“ rašytojas rašė Lietuvoje, viešėdamas Bistramų dvare.

Už savo kūrybą H.Sienkiewiczius 1905 m. pelnė Nobelio premiją. Beje, tarp vakaro svečių artimais ryšiais su Lietuva susijusi ir dailininkė Maja Vojnovska – jos močiutė kilusi iš Vilniaus. Ši tema – dviejų tautų bendrystė – sklandė visą vakarą. Siautė audra, plaikstėsi laužas, o visi pripažino – vienijančių dalykų yra daugiau nei skiriančių. Tik reikia įsigilinti ir pajausti. Kitą dieną lietuviškų ženklų keliautojai toliau ieško Plocke. Čia jų – kiek nori. Štai pirmoji žinoma garsios giminės nuotaka Gaudemunda, Traidenio dukra iš Kernavės, ištekinta į Plocką. Jai nebuvo lengva, 1279 m. už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II ištekėjusi Gaudemunda po krikšto tapo Sofija. Tačiau sūnų ji pavadino Traideniu, savo tėvo vardu.

Su Lietuva ir lietuviais Plocke siejamas dar vienas reikalas. Aiškintis, kas gi čia įvyko, keliautojai sustoja prie Plocko katedros durų. „Meno viršūnė!“ – nutaria visi kaip vienas. Originalios katedros durys, manoma, buvo pagamintos Magdeburge. Dabar Plocko katedros durys – kopija, o tikrosios kažkokiu būdu atsidūrė tolimajame Naugarde. Viena iš versijų, kad jas 1262 m. pagrobė čia buvę lietuviai. „Gerą skonį turėjo, – tarsteli kažkas ir priduria: – Tokia dovana karaliui Mindaugui turėjo patikti.“ Tiesa, yra ir kitų galimų durų originalo „dingimo“ versijų, taip pat „lietuviškų“, – Jogailos brolis Simonas Lengvenis rezidavo Naugarde (Novgorode), taigi – durys galėjo būti padovanotos.

– Man atrodo, kad taip istorijos interpretuoti negalima. Arba – neatsargu. Istorijai reikia faktų. Čia – tik spėliojimai. O man patiktų, kad mes neakcentuotume lietuviškos versijos, kad nebūtume plėšikai, – sako jaunasis istorikas Simonas ir įninka studijuoti katedros durų turinio.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Ekspedicijos dalyvės žavisi įspūdigomis Plocko katedros durimis

Beje, ši kopija jau sovietiniais laikais pagaminta Naugarde ir padovanota Plockui. Įdomi istorinė kelionė laiku... Plocke apie Lietuvą galima kalbėti ir toliau. Į šį kraštą po Gaudemundos atitekėjo Gedimino duktė Elžbieta, Algirdo duktė Aleksandra, Kęstučio duktė Rimgailė. Dėl Rimgailės Plocko vyskupas net metė vyskupystę, tiesa, tai jam geruoju nesibaigė, sako, kad lyg buvęs paskandintas, lyg nunuodytas. Keliautojai žingsniuoja į dominikonų bažnyčią, kurioje, sakoma, yra palaidota Algirdo dukra Aleksandra, jaunesnioji ir mylimiausia Jogailos sesuo. Aleksandros dukra

Cymbarka jau po Žalgirio mūšio krito akin našliui Habsburgui. Ši santuoka buvo labai vaisinga – Cymbarka pagimdė 13 vaikų ir davė pradžią Habsburgų dinastijai. Čia, dominikonų bažnyčioje, buvo Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas I, Aleksandros proanūkis ir Cymbarkos, jos dukters, anūkas. Taigi lietuviški pėdsakai iš Plocko veda ir toliau – į Europą. Gera prie jų prisiliesti ir apie tai papasakoti visiems. Iš Plocko plaukti Vysla lengviau – patvenkta upė tampa platesnė, tad laivų kapitonai nusprendžia išjungti variklius, iškelti bures ir, kaip toj dainoj, „vėjeli, pūsk, laivelį nešk...“ Vėjo pakanka, vanduo šiltas, tad paskelbiamos maudynės – į upę per bortą šokama rankoje laikant virvę; to reikia nes Vyslos srovė stipri, daug sūkurių. Beje, tos srovės gali iškrėsti ir kai ką linksmo.

Štai profesorius norėjo pakartoti savo mėgstamą dalyką – skaityti paskaitą apie Kulmo ir Mozūrijos žemių ribas mirkdamas vandenyje. Tačiau Vysla susuko sūkurį ir nusinešė garbiojo profesoriaus maudymosi kelnaites. Taigi kai kam buvo linksma, kai kas į laivą virvinėmis kopėčiomis ropštėsi nedrąsiai, „tylint“ kameroms. Šis įvykis visai kelionei suteikė savotiško žavesio. Selemonas su savo grupe išvyko ieškoti kitų žavių dalykų – į Vloclaveko mieste esantį fajanso fabriką. Lauke pliaupė lietus, todėl pačiose keramikos dirbtuvėse (kažkaip sunku jas vadinti tiesiog fabriku) buvo jauku ir gera – kvepėjo džiūstantis molis, tyliai dūzgė agregatai ir darbavosi savo reikalus puikiai išmanantys žmonės.

Štai čia gimsta grožis. Suplaktas baltasis molis – lyg skysta grietinėlė. Negi iš jos ką nulipdysi? Bet lipdyti ir nereikia – į skystą molį panardinamos indų formos, ant kurių džiūstantis molio sluoksnis tampa tokios pat formos indu. Ištraukti šie „indai“ džiovinami, lyginami, paskui puošiami (dažomi) ir degami krosnyse. Atrodytų – viskas taip greitai. Tačiau iš tikro tam reikia daug laiko ir ypatingo kruopštumo.

– Man baisu... – sako E.Mildažytė – Čia tarp lentynų negali sukiotis – o jeigu imsi ir sudaužysi?

Andriaus Lygnugario nuotr./Susidomėjusi dirbinių gamyba atidžiai klausosi žurnalistė Edita Mildažytė

Keliautojai, žinoma, nieko nesudaužė, patys bandė į skystą molį nardinti formas, paskui jas nuimti ir... triaukšt! Sulūžo. Ką daryti? Ogi nieko – visos lūženos metamos atgal į skystą molio ruošinį ir beregint jame ištirpsta.

– Man gražūs šie, nedažyti... – apglėbęs dailų molinį skruzdėliuką džiaugiasi Selemonas.

– Čia dar radau natūralaus dydžio balandžius – apželtkojus, su „šukomis“. Matyt, tinkamai išdegti, nuspalvinti, jie taps kokios nors balandžių parodos prizais.

Pats svarbiausias dalykas dirbtuvėse – fajanso spalvinimas. Perkantys indus ir dailius mažmožius vargu ar žino, kad jie visi nuspalvinti rankomis: pagal vieną pavyzdį, bet kiekvienas šiek tiek kitaip. Štai ketvertas moterų voverių plaukų teptukais vedžioja gėles, ornamentus – vienas, du ir viskas. Gal norite pabandyti? Prie stalo sėdasi Barbara ir Edita, susikaupusios piešia, tačiau jų darbus pabaigia meistrės: tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Lietus baigėsi. O keliautojų išmarginti fajansiniai indai lieka fabrike. Dabar bent jau mes visi žinosime, kur gimsta šie ypatingi, puošnūs dalykai: Vloclaveke, fajanso fabrike.