Ištrauka iš knygos „Vysla per Lenkiją“: Popierinės rožės ir skanioji Dobrynė

Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.

Žemiau – ištrauka iš knygos.

Popierinės rožės ir skanioji Dobrynė

Ką ir bekalbėti – kiekviena tauta turi ne tik savo augalus, gėles, bet ir jas visur vaizduoja, apdainuoja. Lietuviui tai – rūta, beje, nuo Viduržemio jūros pakraščių įvežtas augalas, o lenkams – aguona. Raudonos aguonos puikiai dera prie valstybės vėliavos spalvų, ko gero, liudija ir visai kitokį, ne tokį „žalią“ charakterį bei temperamentą. Žinoma, toks vertinimas labai subjektyvus, nes ir patys augalai, šiandien priskiriami tautai kaip nacionaliniai, tokie tapo visai neseniai, be to, juos „įteisinti“ padėjo poetai, dainiai ir tautosakos kūrėjai.

Tautinį augalą visi savaip gerbia – jo tikrai nepamatysi pamerkto vazoje „šiaip sau“, jis skinamas, įpinamas vainikan, dovanojamas ypatinga proga. Daug dažniau pamatysi rūtos ar purpurinės aguonos atvaizdą ar paties augalo motyvą audinyje, mezginyje, nėrinyje. Gali būti, kad toks augalo ar jo formų, motyvų perkėlimas į puošybą radosi dėl paprasto reikalo – nebuvo kitos galimybės išsaugoti, turėti ir dovanoti. Augalų džiovinimas, vainikų pynimas nėra senas reiškinys. Maža to, daugelis šių surištų, surinktų puokščių ar pynių turėdavo simbolinę reikšmę, taigi – gyvendavo (būdavo saugoma) labai neilgai. Štai verbų puokštelė būdavo sudeginama palydint Užgavėnių ganiavon išgenamus gyvulius, panašiai savo misiją atlikdavo ir derliaus vainikas.

Vilniaus krašte, labai ribotame regione, kurio epicentru prof. A.Bumblauskas įvardija Pilaitės dvarą, buvo ir tebėra rišamos džiovintų ir dažytų augalų verbos, be kurių šiandien neįsivaizduojame pavasarinės Kaziuko šventės. Kodėl tik čia, kodėl ne visoje Lietuvoje? Viskas priklausė nuo kultūros nešėjų, o jie Pilaitėje buvo vienuoliai jėzuitai. Štai ir šioje ekspedicijoje Kurpių skansene prie Novogrudo keliautojai stebėjosi puikiais karpiniais, o nuplaukę šimtus kilometrų Narevu ir Vysla prieš pat Vloclaveką atrado nuostabaus grožio popierines gėles.

Klobkos kaime, vietiniame skansene, pristatoma Kujavijos ir Dobrynės regionų etnografija. O keliautojus pasitikusi Aleksandra Zavacka surengia popierinių gėlių, būdingų šiam kraštui, karpymo, rinkimo ir surišimo pamoką. Šis amatas gana senas – tiesa, pasikeitė medžiagos, meistrui nereikia pačiam nieko išradinėti – tik imk ir gamink. Skanseno sodybos lyg iš seno paveikslo – viskas čia lyg gyvenama, lyg gyva. Žiūrėk, ir rugių laukas, ir šienas džiūsta, arkliai ganosi, gaidžiai gieda, antys šmirinėja, karveliai lizduose ūksi. O kiemo vidury ant stalų išdėlioti popieriaus lapai, siūlai, vieliniai „kotai“ gėlių žiedams.

– Dabar imame keturias baltas servetėles ir vieną mėlyną! – rodo ir vikriai pirštais lanksto ponia Aleksandra. – Dabar nuplėškime, dabar...

Lietuviai dirba įsitempę, nes niekam iki šiol to daryti neteko. Ypač visus pranokti nori prof. A.Bumblauskas, nes penktoje klasėje iš siuvinėjimo yra gavęs penketą... „Nenoriu pasirodyti atgrubnagis... – atsidūsta jis. – Net nežinau, kas čia išeis!..“ O išėjo rugiagėlių žiedai – vieniems dailesni, kitiems – ne tokie vykę. O paskui buvo rišamos aguonos, net papurę bijūnų žiedai. Lyg akimirka prabėgo valanda, o gal – net visos dvi. Surinkę savo sukurtus žiedus į bendrą puokštę keliautojai vardija: čia rugiagėlė, aguona, čia – pienė... bijūnas... Kol visi pynė ir puokštėmis džiaugėsi, Selemonas iššniukštinėjo tvartus, apžiūrėjo vietines šiurkščiavilnes (sakytum, visai kaip Lietuvoje) avis ir balandžius – lenkiškas lūšis. O štai viena veislė lygiai tokia pati kaip Sūduvos spalvotagalviai. Ech, būtų čia garsusis Lenkijos balandininkas Z.Boravskis!

– Palaukite... – atėjus metui atsisveikinti su puokščių meno mokytoja, kyla klausimų. – O kodėl iš popieriaus?

– Štai čia ir yra svarbiausia! – rankomis suploja prof. A.Bumblauskas. – Kujavijos regionas turtingiausias, popierius buvo brangus! O džiovinti gėlytes – „ubagų“ užsiėmimas. Beje, atrodo, kad Kujavijos žmonės, jei ne pinigų, tai bent dvasiškai buvo patys turtingiausi.

Ir niekas tuo negali suabejoti. Kiekvienos šių metų ekspedicijos dienos programoje – ir ypatingi, „istoriniai“ patiekalai. Jie gali būti visai paprasti, tačiau juos galima apibūdinti taip: šiek tiek lietuviški... O gal net ne tik šiek tiek. Štai vieną vakarą visi mėgaujasi lenkišku (bet gerai žinomu ir Lietuvoje) „žureku“, kitą – lietuviškais balandėliais, trečią – ypatingai paruoštu „pusžąsiu“. O dar vėliau... Ką ten kuklintis: ekspedicijos dalyviai niekada nebadauja, nes virtuvės virtuozas Mantas lauko sąlygomis sugeba paruošti pačius skaniausius patiekalus.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Popierinių gėlių karpymo, surinkimo ir rišimo pamokos pas Aleksandrą Zavadską

O kur dar vaišingi šeimininkai, sutinkančios bendruomenės! Kur jų sūriai, pyragai ir grikinės „babkos“! Dobrynės regionas garsus daug aukštesniu pragyvenimo lygiu, taigi – viskas čia buvę kitaip. Virtuvė – neabejotinai kitokia. Tik ar čia reikia ieškoti stebuklo ir paslapties? Ramų pavakarį ekspedicijos dalyviai pasuka į nedidelį, jaukų Velgio miestuką ir čia be vargo suranda visoje Lenkijoje garsios tradicinės virtuvės šeimininkės Miroslavos Vilk namus.

Iš tikrųjų juos surasti nesunku, nes jų vietą išduoda ore tvyrantis skanus kvapas ir čia pat, už vartelių, stūksanti lauko krosnis duonai, pyragams ir kitiems gardėsiams kepti. O štai ir pati ponia Miroslava – išpuola pro duris švytinti, judri, su raudonais karoliais. Jeigu kam nors tądien trūko geros nuotaikos, ji pasitaisė iš karto. Žinoma, sunku buvo patikėti tik jos kvietimu „Prašau į mano kuklius namus...“, nes ši sodyba tiesiog lūžta nuo įrangos, daiktų ir turtų, kutenančių gomurį. Neabejokite šiais žodžiais. Štai kieme, pavėsinėje, padengtas stalas, o greta ant besiplaikstančios ugnies kunkuliuoja aprūkęs puodas.

– Čia „smalčius“! Kiaulienos taukai... – blyksėdama dantimis sako Miroslava Vilk.

Ir visi supranta, kad atvėsęs šis viralas taps skaniu patiekalu iš spirgų, svogūnų ir taukų. Tokį imi, tepi ant čia pat keptos naminės duonos ir... Šalia – dar viena lauko krosnis... Oi, čia ne krosnis, o rūkykla, kurioje „bręsta“ reto skanumo dešros. Jos – ne parodai, čia viskas ragaujama, skanaujama.

– Dieve, kaip skanu! – smakrą šluostosi prof. A.Bumblauskas. – Aš kai ką pradedu suprasti.

– Po tokios dešros gali kilti tikrai gerų minčių, – jam pritaria kiti keliautojai, o šeimininkė visus kviečia į rūsį.

Čia tiek visko priruošta – prisūdyta, primarinuota. Metams kitiems pakaktų. O kad maistas būtų ir skanus, ir kvapus, prašom į palėpę, kurioje ryšuliai išdžiūvusių prieskonių ir vaistažolių. Selemonas su Edita vardija, ką čia radę, o kiti keliautojai skuba nusipešti po lapelį, sutrinti tarp pirštų ir pauostyti: ar tikrai čia yra viso aromato pradžia?

– Metas ruošti vakarienę, – šaukia visus virtuvėn ponia Miroslava.

Andriaus Lygnugario nuotr./Smagus susitikimas su garsia tradicinės lenkų virtuvės šeimininke ponia Miroslava Vilk

Dabar ruošiami lenkiški virtiniai, vadinami „pierogais“. Čia blyksteli Lukos talentas – ji vikriai lanksto virtinių kraštelius. Net ponia Miroslava nustemba: „Še tau... Aš taip nemoku...“ Taigi – virtiniai verda ir kepa, su jais ragaujami krienai ir kitokie pagardai. O profesorius vis siekia taukų su spirgučiais...

– Jaučiuosi kaip pas mamą ar „babą“... – prisipažįsta jis. – Ten prie Sedos – Renavas, dvaras, kuriame užaugo Narutavičiai, iš jo turėjo ateiti ir spirgų mada... O virtiniai... Jų nemėgstu, bet čia! Kuo daugiau valgau, tuo skaniau.

Lyg „smalčiaus“ ir virtinių būtų maža, ponia Miroslava visus kviečia ragauti dar vieno patiekalo – kraujinės sriubos. Selemonas sako, kad „užaugo su tokia sriuba“ ir kad ji jam – skanumynas. A.Darasevičius, patyręs ragautojas, valgo sriubą ir tyrinėja prieskonius. O Luka šiaip taip įveikia vieną šaukštą... Daugiausia kalbų – apie savo vaikystės kraujinę „juką“, ko ten dėdavo, ko ne.

– Aš jos niekada nesu valgęs – šio Selemono Tėvynės patiekalo, – linksmai prisipažįsta profesorius, o Selemonas negali neatsakyti visų ekspedicijų temų tema virtusia mintimi:

– Ko gero, tai ir yra įrodymas, kad Suvalkijoje Žemaitijos niekada nebuvo...

Būtų gera čia būti ir būti – kalbėti, ragauti. Ir namų šeimininkė Miroslava tam neprieštarauja. Bet išsibučiavę, apdovanoti pyragais keliautojai pasuka Vloclaveko link. Tiesa, o ką ten suprato profesorius?

– Man vis labiau aišku, kuo Lenkija skiriasi nuo Lietuvos. Pas mus buvo komunizmas ir „kolchozai“, čia išliko ūkininkai, ūkininkavimo tradicijos, žmonės čia didesni optimistai, žino, ką daro. Man tai imponuoja. O kai viskas taip skanu...