Ištrauka iš knygos „Vysla per Lenkiją“: Prie Osos upės ir Gnevo pilyje

Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.

Žemiau – ištrauka iš knygos.

Prie Osos upės ir Gnevo pilyje

Keliautojai savo laivus trumpam buvo prišvartavę prie smėlio salos ir juokais net svajojo čia statyti mažąją Lietuvą. Kad apie tai galima svajoti, primena dar prieš Antrąjį pasaulinį karą geografo Kazio Pakšto kurta teorija Lietuvą perkelti į Madagaskarą. Šiandien B. Stankevič uždraudžia taip svajoti ir išsaugoja keliautojų politinį neutralumą. O jei rimtai – saloje buvo smagu pietauti, o po pietų visi vėl užėmė savo vietas laivuose ir nuskubėjo pirmyn Grudziondzo link. Iki Grudziondzo nuo Kulmo tiesia linija tik 30 km, upe – toliau.

Čia laivai nestoja, bet keliautojai puola ant denio ir gėrisi vienas prie kito išrikiuotais grūdų saugyklų bokštais – „spikšais“. Šie statiniai seni – XVI ar XVII a. Gal ne visi dabar žino šį miestą, tačiau istoriniais laikais, pasak prof. A.Bumblausko, jis buvo tokio pat lygio javų prekybos centras kaip Torunė, Kulmas, Marienburgas ar Gdanskas. Beje, „spikšai“ geriausiai matomi iš upės, tad keliautojai džiaugiasi tokia galimybe – matyti, fotografuoti. Pamojavę Grudziondzui, laivai neria pirmyn, nes labiau už javų saugyklas traukia viena iš dešinės į Vyslą įtekanti upelė. Sako, ji visai nedidelė... Dubysos dydžio. Bet mums ji svarbi. Kodėl?

– Po Žalgirio mūšio, vykstant deryboms dėl kontribucijos, – pasakoja prof. A.Bumblauskas, – Ordino raštuose įrašyti Vytauto Didžiojo žodžiai: „Prūsų kraštas – taip pat mano tėvų ir protėvių žemė, ir aš jos reikalausiu iki pat Osos, nes čia yra mano tėvų palikimas!“

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Šventei paruošta didinga Gnevo pilis šviečia iš toli

Vytauto žodžiai buvo skambūs, bet jiems išsipildyti nebuvo lemta. Derybos ir konfliktai truko apie dešimtį metų, per tą laiką prasidėjo ir baigėsi ne vienas karas. Tik 1422 m. buvo pasirašyta Melno taikos sutartis. Lietuvai teko Žemaitija, Ordinui – Klaipėdos kraštas. Osos upė dabar yra už 300 km nuo Lietuvos ir 380 km iki Berlyno. Keliautojai ilgai svarsto, kodėl Vytautas paminėjo Osos, jam net nematytos upelės, vardą. Gali būti, kad taip jis formavo savo įvaizdį ir tuo grindė savo „imperinę“ svajonę. Iš karto reikia pripažinti, kad Lietuvos čia niekada nebuvo, o už Osos buvo jau kitokia – prūsiškoji Lenkija. Taigi tai buvo prūsų paribys.

Pagaliau laivai sustoja prie mažučio upeliuko žiočių. Palyginti su Vysla, ši upė labai nežymi. Tačiau ji buvo Prūsijos riba. Iš kur tą žinojo Vytautas? Vargu ar jam buvo žinoma visa prūsų, mums giminiškos tautos, istorija. Kad taip galėjo būti, liudija toks faktas: kai derybose su Ordinu Vytautas išgirdo, kad Lietuva turėjo karalių Mindaugą, negalėjo tuo patikėti. Senoji, istorinė atmintis buvo labai trumpa. Tačiau lietuvių kunigaikščiai prūsus suvokė kaip artimą tautą. Vytautas žinojo tokius jotvingius, skalvius, kurie ištisomis gentimis pasitraukė į Lietuvą ir įsiliejo į jos populiaciją. Osos upelio vardą ir reikšmę Vytautas galėjo išgirsti 1415 m., kai Konstancos bažnyčioje susirinko delegacija, kuriai vadovavo Krokuvos universiteto rektorius Pavelas Gloskovicas.

Jis apie Osą ir jos strateginę reikšmę žinojo labai daug. Taigi didžiausia tikimybė, kad žinios Vytautą Didįjį pasiekė iš Krokuvos dvaro. Apžiūrėję Osos upeliuką ir ilgai stebėjęsi jo mažumu bei didinga istorija, keliautojai vėl laivuose. Dabar prie „Vytauto Didžiojo“ vairo stoja Barbara. Trumpa kapitono S.Knapkio instrukcija, ir štai laivas nardo tarp seklumų, neria po tiltais, aplenkia salas.

– Puiki vairuotoja, aš tą žinau, – visus ramina profesorius. – Man visada smagu žiūrėti, kai damos daro tokius vyriškus darbus. Aš sužavėtas...

Andriaus Lygnugario nuotr./Ekspedicijos dalyviai klausosi prof. Alfredo Bumblausko istorinių pasakojimų

Laivas skuba toliau. Kodėl? Maža paslaptis. Kaip dažnai orai subjūra tada, kai ateina laikas šventei. Matyt, taip atsitiko ir šį vakarą, nes keliautojai pakviesti į Gnevo pilį. Tam yra ypatinga proga. Čia ekspedicijai iš Lietuvos surengtas riterių turnyras. Gnevo, vokiečių kryžiuočių vadinta „Mewe“, pilis keliautojams atima žadą. Retas kuris buvo matęs tokio dydžio raudonmūrę plytinę pilį.

– Didžioji mūsų bėda, kad mes visas čia matomas katedras ir pilis linkę lyginti su Zapyškio bažnyčia, – sako S.Teškevičius. – Iš tikrųjų visi mūsų gotikiniai statiniai, istoriniai paminklai yra miniatiūriniai. Štai ir Gneve: išlipom iš automobilių ir žiūrim – devynių aukštų namo dydžio pilis! Statyta XIV–XV a. Iš kur mums tokia prabanga?

Nors Gnevas tikrai nėra, tuo labiau niekada ir nebuvo, didmiestis, tačiau čia buvo kryžiuočių komtūrijos centras, vieno iš komtūrų rezidencija. Kairiajame Vyslos krante esanti pilis buvo savotiškas terminalas, kuriame rinkdavosi iš Europos gilumos keliaujantys svečiai ir samdiniai. Čia būdavo pirmoji puota, paskui, persikėlus į kitą krantą ir pasiekus Marienburgą, jo pilyje vykdavo antroji, po kurios buvo keliaujama į Karaliaučių, Ragainę... Gnevo pilyje gyveno šeši Ordino riteriai vienuoliai. Krantas čia ramus, daugiau ir nereikia. Tačiau šiandien stebimės pilies didybe ir saugumu – kas ją galėtų užimti? Dar vienas svarbus klausimas: kai čia jau tarpo vakarietiška kultūra ir riterystė, ar taip buvo ir Lietuvoje?

– Nebuvo! – tvirtai sako prof. A.Bumblauskas. – Tai Vytautas sukūrė riteriją, kurios svarbiausia prielaida – karių, bajorų išskyrimas iš visų. Karys (bajoras) turi gyventi, mokytis kariauti, o kiti turi viskuo aprūpinti. Šiandien sakoma – reikalingas feodalas. Pas mus feodalizmas vėlavo, jo pradžia – gal XIII a. Panašiai ir su riteryste – pas mus ji tik radosi XV a., o Vakaruose tuo metu Renesansas jau naikino jos principus.– O kas svarbiausia riteriui?

Andriaus Lygnugario nuotr./Asmenukė su riteriais

– Svarbiausia – išdidumas ir jokios apgavystės, – pasakoja profesorius. – Štai Kęstutis, kurį labai gerbė kryžiuočiai, visada pranešdavo, kur puls. Aš klausiau prof. E.Gudavičiaus: negi jis visai kvailas? Profesorius atsakė, kad visai ne: pasakydavo ir greitai puldavo. Juk riteriui svarbu laikytis žodžio. Puldamas iš už nugaros riteris nebūsi.

– Kažkas čia ne taip... – kraipo galvą atlikėjas Svaras. – Neįsivaizduoju, kad taip galėjo būti: aš ateisiu ir paimsiu tavo pilį... Aš žinau tik vieną tiesą: garbingi kariai guli kapuose. Ir man kažkodėl nesitiki, kad mūsiškiai nekirsdavo iš nugaros...

Taip Svaras pagalvojo apie mūšį. O dabar visi suguža į areną, esančią prie Gnevo pilies sienos. Čia plieskia žibintai ir naktiniam turnyrui ruošiasi raitininkai. Gnevo pilies riteriai – tai į istorinį klubą susibūrę draugai, norintys atgaivinti pilį ir pristatyti riterių tradicijas. Jie ne tik rengia pasirodymus, bet ir vaidina filmuose, dalyvauja atkuriamuose mūšiuose. Turnyras prasideda: prunkščia žirgai, žvilga šarvai, o pilies kaštelionas kviečia turnyro dalyvius. Štai lydimas vėliavnešio ant tamsaus žirgo išjoja riteris Jokūbas, iš kitos pusės – jo priešininkas. Pradžioje reikia pasipuikuoti apranga, žirgais. Vėliavnešiai demonstruoja žirgų valdymo gebėjimus, savo vikrumą – šuoliuodami ietimi persmeigia velkamą maišą.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Priešininkai pasirengę turnyrui

– Čia lyg „apšildančioji“ grupė, – juokiasi Svaras, kuriam visa tai pažįstama.

Pagaliau ateina metas susigrumti riteriams. Štai du priešininkai sustoja skirtingose arenos pusėse ir gavę signalą pasileidžia pirmyn, vienas pro kitą. Dabar svarbu ietimi pataikyti į priešininko šarvus. Ietys traška ir lūžta, ginklanešiai jas vis keičia. Žiūrovai arenoje įsiaudrinę – viskas atrodo labai tikroviškai, nes šis sportas tikrai ekstremalus. Penkių raundų kova baigiasi. Dabar profesorius turi skelbti nugalėtoją. O tai tikrai nelengva. Taigi jis pasielgia labai riteriškai – paprašo damų pagalbos (Lukos ir Barbaros, kurios buvo pačios aistringiausios stebėtojos). Išklausęs jų komentarus paskelbia:

– Damos pasirinko taip: viena už juodą, kita – už baltą. Lygiosios!

Dabar visi gali fotografuotis su žirgais ir riteriais, pasiklausyti kašteliono, pasakojančio apie riterių tradicijų atgaivinimą Gnevo pilyje. Gnevo riteriai – ne aktoriai. Vienas jų yra ginklininkas, jis kausto ir žirgus. Iš naujovių – atgaivinti sparnuotieji husarai, būtent Lietuvos ir Lenkijos regiono raitininkai, suderinę vakarietiškas ir rytietiškas karybos tradicijas. Daugelyje Europos šaltinių jie iki šiol vadinami geriausia XVI–XVII a. Europos kavalerija. Jau gili naktis. Gęsta Gnevo pilį apšvietę žibintai. Metas stovyklon. Bet ir sapnuose dar žvangės kalavijai ir švysčios ietys. Sakytum – žaidimas. Bet labai jau tikroviškas.