Ištrauka iš knygos „Vysla per Lenkiją“: Punske skamba lietuviškas žodis

Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.

Žemiau – ištrauka iš knygos.

Punske skamba lietuviškas žodis

Punskas, į kurį iš skirtingų pakraščių renkasi nacionalinės ekspedicijos keliautojai, jau laukia. Sunku būtų pervertinti ekspedicijos reikšmę šio krašto žmonėms, bet jiems ji nėra nei naujovė, nei staigmena: visi žiūri Lietuvos televiziją ir matė, kaip buvo keliaujama Nemunu. Dabar ekspedicijos žmonės – jų krašte, jų namuose. O keliautojai iš Lietuvos, pusdienį bendravę lenkiškai, gali atsipalaiduoti, kalbėti ir dainuoti lietuviškai, pajausti lietuvišką Punsko dvasią. Aikštėje priešais Punsko bažnyčią griežia kapela. Ir žmonių pulkas laukia, visi šventiški ir šviesūs. Keliautojų automobiliai renkasi tai iš vienos, tai iš kitos pusės, spaudžiamos rankos, sveikinamasi. Štai vienas kitą kuo šilčiausiai sveikina prof. A.Bumblauskas ir Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas – mokytojas ir jo mokinys. Po studijų Vilniaus universitete Vytautas grįžo į namus ir jau daug metų yra svarbus šio regiono administratorius bei lietuvybės puoselėtojas. Būdamas Punske net nesuabejosi, kad esi... ne Lietuvoje. Mat didžiąją daugumą daugiau kaip 1000 gyventojų turinčiame Punske sudaro lietuviai. Valsčiuje gyvena dar 5000 gyventojų, tarp jų lietuvių – ne ką mažiau. Jiems lietuvybė ir kalba yra suprantama ir jaučiama visai kitaip nei „didžiojoje“ Lietuvoje: čia jie tikri patriotai!

– Kai jie sako „Lietuva“, tai matai, kaip lūpos suvirpa! – ne mažiau pakiliai už punskiečius nusiteikusi Z.Kelmickaitė. – Ir kai jie kalba apie Lietuvą, tu matai, kaip jie jaudinasi.

2017 m. Punsko parapija minėjo 420 metų sukaktį. Dabar čia stovi trečioji, 1887 m. pradėta statyti Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia, iškilusi sklype, kurį skyrė karalius Zigmantas Vaza. Beje, karaliaus priesakas buvo toks, kad čia kunigu gali būti tik lietuvis ar lietuviškai mokantis. Šio priesako laikomasi, nes Punsko klebonas Czeslawas Baganas į ekspedicijos keliautojus kreipiasi lietuviškai, nors tai nėra jo gimtoji kalba.

Paskui visus „į savo glėbį“ priima vikaras Marius Talutis. Jo tėviškė Molėtuose, taigi – jis iš „didžiosios“ Lietuvos, tačiau degantis meile Punskui ir jo kraštui. Čia vikarą pažįsta visi ir jis pats sveikina, klausinėja kiekvieno, nes taip pat viską apie juos žino. Punsko bažnyčios vidus – su daugybe lietuviškų elementų. Kaip sako vikaras M. Talutis, 1920 m. bažnyčia išdabinta lietuviškais raštais. Tada klebonas pas vietines audėjas, šeimininkes ieškojo audinių su ornamentais ir sukūrė tokias juostas, kad būtų matyti lietuvybė. Čia lietuviški raštai, saulytės...

– O va čia Onutės megzta! – didžiuodamasis rodo M. Talutis. – O čia seniai, dar 1962 m., išausta, išrašyta: lietuviai, būkite blaivūs! Jūs tik dabar blaivinatės, o mes čia jau tada tą darėme. Taigi – Chruščiovo laikais... Cha cha cha!

Bažnyčioje saugomos ir šio krašto relikvijos – bunkeryje rasta žemė, persunkta čia nužudytų lietuvių partizanų krauju. O vikaras visus apdovanoja, kaip jis sako, „dratos“ (spygliuotos vielos) galeliu iš buvusios sienos tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos tvoros. „Dalijame, kad spyglių neliktų...“ – nuotaikingai atsisveikina vikaras ir keliautojus perduoda jų pasiilgusiems punskiečiams. O Punsko lietuviai – šilti ir draugiški, linksmi ir balsingi. Prie ežero esančioje scenoje vakaronės koncertą pradeda ansamblis „Klumpė“, paskui vienas kolektyvas keičia kitą. Kas ką moka, čia visi daro nuoširdžiai – šoka, dainuoja, groja. Keliautojus maloniai nustebina tai, su kokiu smagumu čia šokti veržiasi jaunuoliai, kaip mielai jie tai daro. Lietuvoje to ilgai tektų laukti, gal net prašyti. Per metus Punsko lietuvių ansambliai turi 80–90 renginių, o tai jau primena profesionalųjį meną. Tik čia priekin stumia ne profesiniai, o tautiniai motyvai...

– Tai kaip jūs čia „užrubežyje“ gyvenate? – profesorius teiraujasi viršaičio V.Liškausko ir vietos teatrų režisierės Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės.

– Kaip visi... Turim ir bėdų... – atsidūsta punskiečiai. – Mums čia saugoti savo kalbą ir kultūrą daug sunkiau nei Lietuvoje. Štai iš buvusių aštuonių mokyklų liko tik dvi...

– Vytautai, – profesorius ieško „giliau“. – Jūs pats po studijų tai grįžote namo. Ar visi sugrįžta?

– Daug grįžta... bet Punske žmonių mažėja.

– O kur lietuviai važiuoja mokytis?

– Dar prieš trejetą metų važiuodavo į Lietuvą. O dabar pasiekia Balstogę, Varšuvą. Taip įvyko, kad Lenkijoje yra šešiabalė vertinimo sistema, Lietuvoje – dešimtbalė. Perskaičiuojant balus šešetas automatiškai nevirsta dešimtuku, todėl mūsų moksleiviams Lietuvos universitetuose tiesiog pritrūksta balų.

Z.Kelmickaitė tarp dainininkų ir šokėjų sukasi lyg tarp saviškių. Štai vienai merginai kužda, kaip susirasti tinkamą vyrą, o pakalbinusi vietines moteris džiūgauja, kad punskiečiai gražūs, orūs ir iškilmingi. Ir šį vakarą atėjo ne „pasistumdyti“, o „pabūti kartu“.

– O man Punsko žmonės labai artimi... – savo atradimais dalijasi istorijos mokslų daktarė Barbara Stankevič. – Čia randu daug panašumų su manim pačia. Jie jaučiasi šios žemės „autochtonais“, kaip ir aš Lietuvoje. Antra – tarp Lietuvos lietuvių jie jaučiasi taip pat kaip aš tarp Lenkijos lenkų, nes esu tikrai kitokia. Žinoma, jie lietuviškai kalba beveik taip pat kaip aš.

Plyksteli laužas, skamba dainos. Šventė nesibaigia. Tik keliautojai žvalgosi pirmosios nakvynės, o profesorius ant kalvos mąsto apie įspūdžius:

– Čia mes kaip namie... Punskas labai lietuviškas, jo žmonės mus sutiko taip kaip Lietuvoje,

kai plaukėm Nemunu, čia net Zita yra tokia pati šventoji. Sienų nebėra, į šalis nuėjo

didžiosios įtampos, niekas užantyje nelaiko pykčio. Sakytum – ta pati Lietuva...

Rytą Punsko vikaras M.Talutis pašventina ekspedicijos laivą „Vytautas Didysis“, pačiu keliautojus ir išlydėdamas pasiūlo sugiedoti „Tautišką giesmę“. Paskui priduria: „Kai pagausite žuvų, duokite ir vargšams...“ Sudie, Punsko žmonės, sudie, skardžiabalsiai dainininkai ir smagūs šokėjai. Jūs esate patys tikriausi lietuviai!