Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.
Žemiau – ištrauka iš knygos.
Žymūs Lietuvos žmonės ir Varšuva
Nuo XVI a., kai Varšuva tapo ir LDK sostine, lietuviai čia buvodavo dažnai. Daugelį jų darbų įamžino istorija. Tačiau žinoma ne viskas – bent jau plačiajai auditorijai Lietuvoje. Lietuvos Respublikos ambasadorius Lenkijoje Š. Adomavičius pasiryžęs ekspedicijai parodyti tas su lietuviais siejamas vietas, kurios mažai kam žinomos. Štai čia, Gražiojoje gatvėje esančioje mokykloje, XX a. pradžioje savo įsteigtoje mergaičių gimnazijoje 1905 m. pedagogė ir visuomenės veikėja Cecilija Pliaterytė apgyvendino sunkiai sergantį kunigą Jurgį Matulaitį. Pasveikęs jis tapo šios gimnazijos kapelionu ir čia praleido pustrečių metų. Šv. Kryžiaus bažnyčioje, į kurią toliau keliauja ekspedicijos dalyviai, J.Matulaitis 1909 m. davė Marijonų ordino įžadus ir taip išgelbėjo ordiną nuo išnykimo. Apeigos vyko šioje bažnyčioje, privačioje vyskupo Kazimiero Ruškio koplyčioje, paskutinio gyvo likusio marijono Vincento Senkaus arkivyskupijoje. V.Senkui mirus, J.Matulaitis tapo vienuolijos generolu. Šv. Kryžiaus bažnyčia Varšuvoje labai svarbi savo istorine atmintimi. Čia palaidotos kompozitoriaus Frederiko Šopeno ir Nobelio literatūros premijos laureato Vladislovo Reimonto širdys. O koplyčioje Katynės aukoms pagerbiama ne tik tūkstančiai prie Smolensko komunistų nužudytų lenkų karininkų, bet ir visų Stalino bei Hitlerio aukų atminimas. Paminklinė lenta skirta nukankintų žmonių – lenkų, lietuvių – aukoms, visai nesvarbu tautybė. Tačiau vienoje lentoje nurodoma lietuviškai skambanti Marijono Jonkaičio pavardė sukelia įvairių minčių – tai himno „Sibiriakas“ autorius.
– Kalbant apie lietuviškąją Lenkiją... Būtų didelė klaida neužsukti pas Stefaną Wierzbickį! – sako prof. A.Bumblauskas ir pabeldžia į žinomo menininko, skulptoriaus duris. Profesorius jį vadina geriausiu Lenkijos ir didžiausiu Lietuvos mylėtoju.
Gimęs prieš karą Vilniuje lenkų šeimoje, S.Wierzbickis vaikystėje nė žodžio nemokėjo lietuviškai, su lietuviais galėjo bendrauti tik po karo. Ir tas bendravimas buvo ypatingas, mat „dar Berlyne mušėsi...“, o už Valakupių, Laurų gatvėje, lietuviai pabėgėliai įkūrė mokyklėlę ir „vaidino mokytojus“.
– Mano matematikos mokytojas buvo karininkas. Taigi, draugo Stalino pakalikai apsupo mokyklą ir mano mokytojui neliko nieko kito, kaip su „triusikais“ kovo mėnesį pulti į Nerį. Perplaukė ir pasileido pakrante... Kaimo bobos žegnojosi, manė, kad Liuciferis lekia, bus pasaulio pabaiga...
Keliautojai netveria juoku, o šeimininkas tęsia savo pasakojimą:
– Mano brolis netoli Nemenčinės dirbo pas ūkininkus. Pamatęs bėglį jis tik pasijuokė: koks čia Liuciferis, čia – Antanas! Taigi – pagavo tą „Liuciferį“, sušalusį ištrynė spiritu ir davė jo išgerti. O mane pasiuntė pažiūrėti, ar jau išvažiavo „draugas Stalinas“...
Tokios gražios lietuvių kalbos tik klausykis ir klausykis. Iš Vilniaus su savo lietuvių kalbos pradmenimis išvažiavęs aštuoniolikos, S.Wierzbickis pradėjo mokytis Varšuvos dailės akademijoje. Tačiau sakosi, kad menininku jis tapo daug anksčiau, dar Lietuvoje...
– Aš stebiuosi, kad ne visi lietuviai yra menininkai. Juk pas jus tokie gražūs debesėliai, taip gražiai lekia gervės. Manau, kad lietuviui nėra kitos išeities, tik tapti menininku...
Šmaikščiai pasakojamos Vilniaus laikų istorijos sužavėjo visus ekspedicijos dalyvius. Tik B.Stankevič susigraudino:
– Žiūrėjau į S.Wierzbickį ir prof. A.Bumblauską, klausiausi jų bendraujančių ir manau, kad tai nebuvo paprastas susitikimas. Aš nemoku visko paaiškinti, tačiau šių žmonių kuklumas ir paprastumas neatspindi viso to, ką jie daro Lietuvos ir Lenkijos santykiams gerinti. Jie tikri talentai...
– O mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis – muzika. Ypač Čiurlionis... – atsisveikindamas prisipažįsta S.Wierzbickis ir linki ekspedicijai gero kelio. O keliautojai pasuka į Pustelniką, esantį prie Varšuvos, ir čia bandys suprasti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paskutinių metų ir dienų istoriją.
Varšuva Čiurlioniui buvo svarbi. Jis čia mokėsi dailės, vadovavo vietos lietuvių chorui. Likus metams iki mirties, vienas geriausių psichiatrų diagnozavo poilsio poreikį – kūrėjas buvo pavargęs, užsikankinęs, nemiegojęs, per daug dirbęs... Po gydytojo išvados iš Peterburgo Čiurlionis buvo atvežtas į tėviškę, o netrukus – į Varšuvą, Pustelniką. Čia veikė Raudonojo dvaro sanatorija psichikos ligomis sergantiems žmonėms.Paskutiniai genijaus gyvenimo metai – po nežinomybės uždanga. Neabejotinai jį gydė to meto vaistų dozėmis, apie kitokią slaugą negalėjo būti kalbos. Toli nuo Tėvynės, artimųjų... Paskutinis taškas – naktis, praleista miške, kur ligotas, pavargęs peršalo ir mirė. Būta visokių išvedžiojimų ir kaltinimų, tačiau... Praėjo daugiau kaip 100 metų, ar mes turime tam teisę, ar mes žinome ką nors daugiau? Buvusi ligoninė, kurioje mirė Čiurlionis, griūva. Ar ją kas nors atstatys? Ar tam pakanka Čiurlionio vardo?
– Man čia graudu, bet ir gera. Kad nepamirštas, kad yra lentelė, nors ir lenkiška, bet joje Čiurlionio pavardė parašyta lietuviškai. Ir dar pažymėta, kad tai buvo didis kūrėjas. Smagu, kad plazda trispalvė – nepravažiuoja, užsuka lietuvių...
Iš tikro – taip paprasta nepravažiuoti pro šalį, nes važiuojant Balstogės keliu į Varšuvą tektų į šoną pasukti tik porą šimtų metrų...