Knyga paremta vertingais duomenimis iš Valstybės departamento archyvų bei kitų JAV vyriausybinių šaltinių. Visur, kur tik buvo galima, autorius rėmėsi ir prieinama informacija iš sovietų pusės. 15min dalinasi šios knygos ištrauka (vertė Edmundas Juškevičius).
Per karą ir netgi po karo lendlizo Rusijai vaizdas niekada aiškiai neatsiskleidė Jungtinių Valstijų visuomenei, nors šios šalies piliečiai apie jį žinojo kur kas daugiau negu Sovietų Sąjungos gyventojai. 1942 metais dienraštis The New York Times pranešė apie Roosevelto pasirašytą 26 494 265 474 dolerių Karinio jūrų laivyno asignavimų sąskaitą ir valstybines lėšas, skirtas lendlizui. Taip pat buvo pateikta daugiau informacijos, susijusios su lendlizu:
1. Lendlizo pagalba artėjo prie 30 000 000 000* dolerių.
2. Buvo tikėtina nauja „paskola“ sovietams, nors Jungtinės Valstijos ir nespėjo vykdyti mėnesinių tiekimo kvotų.
3. Perl Harboro užpuolimas sujaukė išteklių tiekimo Rusijai grafiką, bet Rooseveltas tikėjosi, kad Jungtinės Valstijos jį pasivys iki kovo 1 d.
4. Britanija į visus karo veiksmų teatrus, įskaitant Rusiją, išsiuntė per 9 000 lėktuvų ir 3 000 tankų.
5. Rooseveltas pasirašė didžiausią istorijoje 32 762 737 900 dolerių asignavimo sąskaitą; tai buvo papildomos lėšos kariuomenei, lendlizui ir jūrų reikalų administracijai.
6. Naudodamasis savo kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimais Rooseveltas nurodė Karo ir Karinio jūrų laivyno departamentams vykdyti grafikus, numatytus Protokole.
7. Į naują Lendlizo sutartį [Generalinę sutartį] buvo įtrauktas skyrius apie pokario tarptautinės prekybos laisvę.
8. Kai Jungtinės Valstijos ir Rusija pasirašė Generalinę sutartį, jos sutarė 1942 metais sudaryti antrąjį frontą ir po karo kurti naują, geresnį pasaulį.
9. Jungtinės Valstijos, Britanija ir Rusija pasirašė naują protokolą, kuriuo numatė į Rusiją išsiųsti išteklių už 3 000 000 000 dolerių.
10. Jungtinių Valstijų prašymu kompanija „Ford Motor“ pardavė Rusijai visą padangų fabriką.
11. Jungtinės Valstijos netoli Los Andželo nupirko esantį naftos perdirbimo fabriką „Douglas Oil Refinery“ tam, kad išsiųstų į Rusiją pagal lendlizo programą.
Taigi paaiškėjo, kad Jungtinės Valstijos skiria ir išleidžia milžiniškas sumas pinigų, kad sudarė sutartis su Rusija dėl didelių kiekių išteklių pristatymo, kad tas išteklių pristatymas gerokai atsilieka nuo grafiko ir kad tai privertė Rooseveltą įsakyti Karo ir Karinio jūrų laivyno departamentams pasivyti grafiką. 1942 m. spalį žurnalas Fortune pažymėjo, jog „oficialūs JAV asmenys iš esmės sutinka, kad mes pristatome mažiau negu planavome“.
Žurnalas pridūrė, jog JAV pagalba Rusijai yra „mažesnė nei nežymi“ ir kad (Fortune remiasi The New York Times) „atrodo, jog, nepaisant Rusijos prašymų, <...> Britanija ir JAV negali padaryti daugiau negu dalelės to, ką norėtų padaryti dėl sovietų“. Tapo akivaizdu, kad lendlizo pinigus yra lengviau skirti negu paversti amunicija, o šią pristatyti.
Iš pradžių šiek tiek laivų be kliūčių pasiekė tikslą plaukdami sovietams labiausiai patinkančiu pristatymo maršrutu, vedančiu į Murmanską Rusijos šiaure, tačiau tada kelionę apsunkino Hitleris, stiprus laivų apledėjimas ir ilga blyški arktinė diena. Vokiečių diktatorius, bijodamas britų atakų Norvegijoje ir pasiryžęs užtverti maršrutą į Rusiją, savo karinio jūrų laivyno galią nukreipė į Norvegijos fiordus. Sausio mėnesį į Trondheimo uostą atplaukė įžymusis karo laivas „Tirpitz“, vasari mėnesį prie jo prisijungė „kišeninis“ šarvuotlaivis** „Admiral Scheer“, kovo mėnesį – sunkusis kreiseris „Hipper“, o gegužę pasirodė „kišeninis“ šarvuotlaivis „Lützow“ (ankstesnis pavadinimas – „Deutschland“). Visus šiuos karo laivus atlydėjo eskadriniai minininkai. Linijiniai kreiseriai „Scharnhorst“, „Gneisenau“ ir kreiseris „Prinz Eugen“ nukentėjo verždamiesi iš Bresto Lamanšo sąsiauriu. „Scharnhorst“ ir „Gneisenau“, apgadinti minų („Gneisenau“, remontuojamas Kylyje, buvo išvestas iš rikiuotės iki karo pabaigos per oro antskrydį), taip niekada ir nepasiekė Norvegijos. Torpeduotas britų povandeninio laivo „Trident“, kreiseris „Prinz Eugen“ šiaip taip nusigavo iki Trondheimo. Iš čia paspruko į Vokietiją remontui. Dalis vokiečių povandeninių laivų iš Atlanto bazių buvo pasiųsti į Norvegiją sustiprinti kitų Vokietijos karinio jūrų laivyno elementų. Liuftvafė savo eskadrilėms įrengė aviacijos bazes Norvegijos šiaurėje ir Suomijoje. Vokiečių karinės jūrų ir oro pajėgos suvokė turinčios nuostabią galimybę ne tik puldinėti vilkstines, bet ir labai palankiomis sąlygomis kautis su britų ir amerikiečių pajėgomis, ginančiomis vilkstines. Tačiau, išskyrus povandeninius laivus, Vokietijos karinis jūrų laivynas „retai veikdavo sėkmingai“.
PQ*** vilkstinės (tai laivų vilkstinės, kurios nuo 1941 m. spalio iki 1942-ųjų spalio imtinai rinkdavosi Hvalio fiorde prie Reikjaviko Islandijoje arba Loch Ju įlankoje Škotijoje) labiau baiminosi vokiečių povandeninių laivų, žvalgybinių lėktuvų, torpednešių ir kaukiančių pikiruojamųjų bombonešių negu antvandeninių laivų. Be jų keliamo pavojaus, įgulas taip pat vargino niūrios, šaltos ir audringos šiaurės jūros, plaukiojančios lytys, siaučiančios pūgos ir tiršti rūkai. Nepuldinėjama maršruto dalis buvo nemaloni, o puldinėjama – tikras pragaras. Net ir sėkmingai prasmukusiems į Murmansko uostą jis netapdavo saugiu prieglobsčiu, nes vokiečių aviacija bazavosi vos už kelių minučių skrydžio. Keliais šimtais mylių toliau buvęs Archangelsko uostas teikė didesnį saugumą, tačiau jį nuo lapkričio iki vasaros pradžios kaustė ledas.
Sąjungininkai negalėjo tikėtis paramos iš sovietų karinių jūrų ir oro pajėgų, nes jų karinis laivynas savo lėktuvų neturėjo, o sausumos pajėgų aviacija vengė skraidyti virš jūrų. Sovietų povandeniniai laivai reguliariai patruliavo prie Norvegijos krantų, tačiau jų nepakako tam, kad Hitlerio laivynui keltų daug rūpesčių. Sunkiausia vilkstinių apsaugos našta teko Didžiosios Britanijos karališkajam jūrų laivynui – kol 1942 m. balandžio 3 d. į Skapą Flou atvyko amerikiečių specialiosios paskirties grupė, kurią sudarė naujas linijinis laivas „Washington“, sunkieji kreiseriai „Wichita“ ir „Tuscaloosa“, lėktuvnešis „Wasp“ ir 8-oji minininkų eskadra. Išskyrus „Wasp“, balandžio 28 d. jie visi prisijungė prie vilkstinių konvojavimo.
Pradedant vilkstine PQ 12, kuri 1942 m. kovo 1 d. išplaukė iš Islandijos, vokiečiai užsimojo užkirsti kelią bet kokiam gyvybiškai svarbių išteklių gabentojų judesiui. Vokiečių viceadmirolas Ottas Ciliaxas, „Tirpitz“ smogiamosios grupės vadas, nepasinaudojo proga ir leido PQ 12 iš šešiolikos prekybos laivų saugiai pasiekti Murmansko uostą. Vokiečiai sunaudojo tiek daug kuro, jog kitai „medžioklei“ jo pildėsi iki liepos 1 d. Atgalinėje kelionėje „Tirpitz“ išvengė daugybės britų torpednešių atakų.
Kovo 20 d. PQ 13 iš devyniolikos prekybos laivų paliko Reikjaviką ir išplaukė ten, kur laukė bjaurus oras ir vokiečių persekiojimas. Siaučiant štormams, kaukiant pūgoms ir šėlstant jūroms, PQ 13 lydintis konvojus kovėsi su vokiečių povandeniniais laivais, eskadriniais minininkais ir Liuftvafės bombonešiais bei naikintuvais. Buvo paskandintas Jungtinių Valstijų prekybos laivas „Effingham“, taip pat vienas britų ir du Panamoje registruoti laivai. Nors Britanijos kreiseris „Trinidad“ buvo apgadintas, jis paskandino vokiečių eskadrinį minininką Z-26. Šiaip ne taip pasprukusi nuo persekiojančių povandeninių laivų, apmažėjusi vilkstinė su konvojumi pasiekė Murmanską, kur ją pasitiko Liuftvafės bombos.
Vilkstinė PQ 14, kurią sudarė dvidešimt keturi laivai, balandžio 8 d. išplaukė iš Islandijos, bet į Murmansko uostą balandžio 19 d. teatplaukė septyni prekybos laivai – du registruoti Jungtinėse Valstijose, o kiti buvo daugiausia britų. Vieną laivą paskandino vokiečių povandeninis laivas, o šešiolika kitų dėl audringų vandenų ir ledų pasuko atgal. Balandžio 25 d. iš Reikjaviko išplaukė vilkstinė PQ 15, kurią sudarė dvidešimt penki laivai – tik trys iš jų buvo amerikiečių krovininiai.
Vienas iš šių laivų, „Expositor“, plukdė penkis tūkstančius dėžių trotilo. Sėkmingai įveikusią plūduriuojančių minų ruožą, vilkstinę keturiasdešimt aštuonias valandas atakavo vokiečių karo lėktuvai ir povandeniniai laivai. Liuftvafės torpedos paskandino tris laivus, o amuniciją plukdančio britų laivo „Cape Corso“ sprogimas priminė įspūdingą pirotechninį pasirodymą. Kiti dvidešimt du krovininiai laivai gegužės 5 d. prisišvartavo Murmansko uoste.
Grįžimas iš Murmansko į Islandiją jūreiviams retai suteikdavo atokvėpį nuo priešo atakų. Šia kryptimi plaukiančių vilkstinių identifikuojančios raidės buvo QP. Grįžtantys prekybos laivai plukdydavo lengvesnius ir mažiau pavojingus krovinius, tokius kaip chromo lydiniai, kalio chloridas, magnezija, kailiai, odos, medžio gaminiai ir panašūs dalykai. Bet ir šie laivai tapdavo vokiečių karo mašinos taikiniu, ypač dėl to, kad vilkstinės QP ir vilkstinės PQ paprastai prasilenkdavo plaukdamos tais pačiais maršrutais, nes dvi vilkstines galėjo saugoti viena priedangos pajėgų grupė.
* To meto vieno dolerio perkamoji galia dabartinėmis kainomis – maždaug 14 dolerių.
** Pocket battleship (angl.) – ironiška laivų klasifikacija, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sugalvota britų spaudos.
*** PQ (+ numeris) – raidinis skaitmeninis laivų vilkstinių, plaukiančių į Sovietų Sąjungą, identifikatorius; raidės PQ reiškė anglų karininko P.Q.Edwardso, kuris rūpinosi vilkstinėmis ir jų apsauga, inicialus.
