15min dalijasi viena iš jų. Tekstą iš lenkų kalbos vertė Herkus Kunčius.
Šachtininko logika
Negalvokite, kad tik jūs pažįstate šachtininkus. Aš taip pat. Tiesa, vieną. Jau seniai pensijoje. Užtat ypatingai artimą. O jei prisiminti, kad mūsų nedideliame namuke yra tik du butai – jo ir mano – tai jis beveik giminė. Mat mes gyvename senoje klebonijoje, tiesiog po bažnyčia. Graikų katalikų, be jokios abejonės. Bendras kiemas, bendras sodas, pagalbiniai pastatai. Bus dvidešimt metų, kai vos ne kasdien matomės. Ir dar nei karto nesusipykome.
Kaip ir dera šachtininkui, mano kaimynas yra dosnus bei atviras. Visada pasiruošęs padėti. Ir dažnai padeda. Tai pasidalindamas paties užraugtais agurkais be priedų, tai paskolindamas šimtinę iki būsimo honoraro. Be viso to, negeria. Visiškai, nė gramo. Vakarais mūsų klebonijoje įsiviešpatauja tokia tyla, jog net svirpliai bijo prasižioti. O jei kada tyla sudrumsčiama – tarkim, prie degančio laužo kieme užgiedojus rezistentų dainas – tai atsitinka ne dėl kaimyno kaltės.
Tačiau apie rytmečius negalima būtų taip pasakyti. Rytais mūsų darbštus šachtininkas visada aktyvus. Jis nepripažįsta nei Ukrainos, nei kitų bažnyčių, tad aktyvumo priepuoliai su kūjais bei kirtikliais jį ištinka per sekmadienio pamaldas. Darbštesnis nei sekmadienio rytą jis būna tik per didžiąsias religines šventes. Išgirdęs per miegus, kaip dešimt metrų nuo bažnyčios jis benzininiu pjūklu doroja rąstus, aš jau žinau, kad atėjo Velykos arba Kalėdos.
Tačiau, kaip jau sakiau, net šiuo klausimu tarp mūsų nekyla priešprieša. Taip sakant, visiška sąžinės ir tikėjimo laisvė. Nors su politika susijusią laisvę mano kaimynas suvokia savotiškai. Pavyzdžiui, tyli, tyli, o po to, nebūdingai savo amžiui, energingai pripuola ir išdrožia:
– Mums, ukrainiečiams, prie visų tų banditų, trūksta Stalino.
– Taip, – sutinku su juo. – Mums, šalia visko, tik Stalino trūksta.
Įdomu tai, kad mano kaimynas gimė Černivciuose, dar prie rumunų. Donbase gyveno nepilnus metus, penkiasdešimtaisiais. Vėliau – iki pensijos – dirbo Volynės ir Galicijos kasyklose. Atrodo, tų nepilnų metų jam pakako.
– Donbase, – sako, – geri žmonės, ne tai kaip čia.
– Kodėl, – klausiu, – iš ten išvažiavot?
– Nes baisus banditizmas. Algos mokėjimo dieną visa brigada susikibdavome už parankų ir taip nuo kasos eidavome į šachtininkų bendrabutį. Kas atsiskirdavo, tą rytais rasdavome tuščiomis kišenėmis arba nebegyvus.
– Logiška, – sakau. – Tačiau kodėl, pasakykite man, jūs mylite Staliną?
– Tvarka buvo.
Taip pat ir apie Maidaną. Ne prie širdies jam mūsų Maidanas. Praeitą mėnesį pripuolė sode prie manęs kaimynas ir klausia:
– Na, – klausia, – ir ką iškovojot?
– Kaip ką? – nenoriu ginčytis. – Skubiai įstosim į NATO ir su amerikiečių pagalba, suknežinsim Putinui nosį.
– Jūs ką! – jis man. – Negalim į NATO. Tai agresyvus blokas. Jūs ką, norite, kad amerikiečiai bėgiotų Kobylanskos gatve?
– Neseniai regiu: kaimynas ridena kieme ratą ir tiesiog švyti. Aš jam: – Ko toks linksmas?
– Linksmas, – sako. – Anūkę už vyro ištekinu. Sužadėtinis – oho-ho! Nešvilis, Tenesio valstija, amerikiečių armijos karininkas.
Pasveikinau kaimyną, o dabar šiek tiek bijau: kad tik neagresyvus būtų.
