M.Ishikawos prisiminimų knygoje „Upė tamsoje“ („A River in Darkness“), kurią išleido leidykla BALTO leidybos namai, o į lietuvių kalbą vertė Vaida Jėčienė, pasakojama jo gyvenimo istorija, būtent ir kalbanti apie laiką, geresnio gyvenimo pažadais suvilioti korėjiečiai savo noru grįžo į Šiaurės Korėją – skaičiuojama, kad tokių buvo per šimtą tūkstančių.
Į Šiaurės Korėją su šeima jis persikėlė 1960 metais. Jam tuomet buvo trylika metų. Kim Il Sungo diktatūros režime jis kentėjo 36 metus, kol galiausiai sėkmingai pabėgo į Kiniją, o iš jos grįžo į gimtąjąJaponiją.
Suvilioti pažadų
Po Antrojo pasaulinio karo nemažai korėjiečių liko Japonijoje. Jie ieškojo savos tapatybės – japonai korėjiečius engė, diskriminavo – vyko prieš juos nukreiptas rasizmas. M.Ishikawos motina buvo japonė, tačiau tėvas – korėjietis. Jis sunkiai pritapo besikeičiančioje visuomenėje, buvo įnikęs į alkoholį, smurtavo, prisidėdavo prie nelegaliai sukurtų grupuočių nusikaltimų.
M.Ishikawos šeima sunkiai sudūrė galą su galu – jiems nuolat trūko pinigų. Stotis ant kojų neleido ir jo tėvo požiūris į šeimą. Galiausiai berniuko ir trijų seserų motinos vietą kuriam laikui užėmė tėvo meilužė, kuri prieš vaikus nevengdavo pakelti rankos.
Prieš 1960 metus įkurta organizacija, Japonijos korėjiečių lyga, pradėjo aktyviai kalbinti korėjiečius grįžti gyventi į Šiaurės Korėją. Tuomet šalies lyderis Kim Il Sungas Šiaurės Korėją buvo paskelbęs socialistiniu rojumi į grįžtantiems korėjiečiams buvo žadamas geresnis gyvenimas, kalbama, kad jiems nebereikės skursti, o vaikai galės nemokamai mokytis vietos universitete bei gauti tinkamą išsilavinimą, kuris užtikrins sočią ateitį.
Japonijoje po karo likę korėjiečiai jautėsi atstumti. Nesuprasti liko jie ir pačios Japonijos, kuri šiuos žmones laikė kaip savotiška problema – taip savo patirtimi knygoje dalijasi M.Ishikawa. Tad nenuostabu, kad jo tėvas galiausiai buvo įtikintas, kad jo ateitis yra Šiaurės Korėjoje. Šeima persikėlė į Kim Il Sungo žadamą rojų. O šiam persikėlimui pati Japonija taip pat neprieštaravo - ji tik žadėjo, kad norintieji galės lengvai grįžti, kas irgi nebuvo tiesa.
Pats M.Ishikawa abejoju šiuo sprendimu keltis gyventi į kitą šalį. Tuo labiau, kad jis buvo japonės ir korėjiečio vaikas, kas žadėjo, kad Korėjoje jis taps atstumtuoju – kaip ir jo motina. Tačiau kito pasirinkimo paaugliui nebuvo. Atvykus į Šiaurės Korėją jam buvo trylika. Ir pirmi išvysti šalies vaizdai ne tik nepakerėjo jo ir aplinkinių, kurie atplaukė rūdžių išvagotu laivu – peizažas žadėjo, kad vargas tik prasideda.
Kim Il Sungo Šiaurės Korėja
M.Ishikawos šeima kaimelyje, kuriame apsigyveno, atrodė tarsi turtuoliai, nors Japonijoje vos turėdavo pakankamai pinigų maistui. Tačiau Šiaurės Korėja pasirodę esanti tokia skurdi, kad jų turimi daiktai, pavyzdžiui, dviračiai, atrodė kaip neregėtos prabangos akcentai. Tiesa, pati Šiaurės Korėjos propaganda vietiniams skelbė, kad Japonijoje ir Pietų Korėjoje gyvenantieji dar labiau skursta ir gyvena tikroje tironijoje.
Knygoje įdomiai brėžiama Šiaurės Korėjos gyvenimo kasdienybė – skaitytojui knygos autorius atskleidžia, kaip šalyje prie Kim Il Sungo valdymo vyko darbo paieškos, koks buvo vaikų mokymosi procesas, kaip funkcionavo nenuilstanti propaganda. Autorius knygoje daug dėmesio skiria ekonominiam šalies gerbūviui – kalba apie tai, kaip buvo švaistomos valstybės lėšos, kokie nemokšos priiminėjo ekonomiką žlugdančius sprendimus ir t.t.
M.Ishikawos akimis Šiaurės Korėja atsiveria kaip sukčių, nužmogėjusių beširdžių šalis, kurią konstruoja nesibaigianti propaganda. Jis pasakoja, kad išties net sunku suprasti, ar aplinkiniai žmonės apsimeta, kad Kim Il Sungo kuriamas valdžios kultas yra svarbi jų gyvenimo dalis, ar tiesiog vaidina – pabandyti to paklausti aplinkinių būtų buvę labai neatsakinga ir pavojinga, nes aplink zujo slaptoji policija bei ore tvyrojo skundimo kultūra.
Kitas įdomus šios istorijos kampas – kaip sugrįžėliai korėjiečiai iš Japonijos buvo sutikti vietinių korėjiečių. Juos tiesiog vadino šunsnukiais. Nors būtent jiems buvo žadamas sotus ir geras gyvenimas, kas, žinoma, tebuvo tik režimo iliuzija. Šiaurės Korėjiečių gyventojų akimis sugrįžėliai nebuvo verti jokios pagarbos – ir ne tik todėl, kad jie galbūt kartais gavo minimaliai geresnį būstą, pavyzdžiui, su čerpiniu, o ne šiaudų stogų. Vietinius veikė pavydas – sugrįžėliai buvo įpratę gyventi kitoje kultūroje, kiek turtingesnėje, tad net toks įprastas dalykas kaip maudymasis, kai norėta praustis dažnai, vietiniams buvo išpuikimo ženklas. Bet to, propaganda kuždėjo, kad jie į Šiaurės Korėją atvyko dėl geresnio gyvenimo, nes Japonijoje labai skurdo - toks požiūris nepatiko vietiniams, parvykėliai jų akyse tebuvo naudos siekiantys žmonės.
M.Ishikawa greitai suprato, kad šioje sistemoje išgyventi bus sunku, nes jis ir jo šeima buvo laikomi žemiausios kastos nariai.
Ir jis neklydo.
Kim Il Sungo kultas – dar vienas įdomus šios istorijos kampas. Autorius pasakoja, kad šis tuomet Šiaurės Korėjai vadovavęs lyderis buvo priskirtas kone Dievui. Visi darbininkai turėjo nuolat klausytis jo idealoginių svarstymų, mokytis tam tikras idealogines taisykles. Tačiau šiam mirus niekas nežinojo kaip elgtis – džiaugtis, kad vargas ir patirtas skausmas jau pradeda nykti, ar liūdėti, nes atsivėrusi ateities nežinia kelią dar didesnę baimę.
Tad šio laikotarpio Šiaurės Korėja knygoje sutinkama kaip kalėjimas po atviru – iš jos pasprukti sunku, išgyventi joje dar sunkiau sunkiau, bet čia esantieji pokyčių per daug nesitiki. Nes tam laiko nėra – reikia atlaikyti režimo kirčius.
Ir, žinoma, melas. Visi sugrįžusieji tebuvo įvilioti į melo pinkles.
Kodėl (ne)verta dėmesio knyga
Ryškiausiai knygoje spindi istorijos detalumas, atskleidžiantis daug informacijos apie kasdienybę Šiaurės Korėjoje – nuo tvarkos ieškant darbo ir taisyklių, kuriomis remiantis gyventojams teikiami maisto daviniai, iki šalyje įvestos kastų sistemos ir Kil Il Sungo kulto kūrimo ar partinės tvarkos subtilybių. Tad ši knyga nėra kalbanti tik apie pabėgimą iš Šiaurės Korėjos. Nors ji, kaip skelbiama, atskleidžia būtent tokią istoriją, tačiau didžiausias dėmesys yra skiriamas kasdienybei Kim Il Sungo diktatūroje. Pabėgimas tėra istorijos kulminacija, iki kurios einama visos knygos metu, tai tik vienas iš akcentų.
Ir tikrai ne ryškiausias.
Man pačiam pasakojimo stilius pasirodė dviprasmiškas. Viena vertus, jis yra bėgantis ir įtraukiantis – personažas nuolat skuba, keliasi per svarbiausias ir sunkiausias savo gyvenimo dienas, jas papildydamas trumpais dialogais. Tačiau šis bėgimas tarsi palieka užnugaryje faktinę tikrovę – šioje istorijoje nemažai pačio autoriaus išgyvenimo ir asmeninių situacijų vertinimo. Tačiau man norėjosi ir tikrojo fakto, jei jį, žinoma, iš tokios uždaros šalies gyvenimo galima apskritai atrasti. Būtent pirmoji šio ciklo knyga (Blaine'o Hardeno knyga „Pabėgimas iš lagerio Nr. 14“) turėjo šį bruožą, kai pabėgimo istorija su personažo įžvalgomis buvo aplipdyta turima papildoma informacija, kuri skaitytojui padeda kurti pilnavertį situacijos vaizdą, kodėl vienokia ar kitokia tvarka buvo įvesta Šiaurės Korėjoje.
Tačiau kad ir ką sakytume – tai nepaprastai skausminga knyga, slegianti savo atmosfera. Prie to prisideda pirmojo asmens pasakojimo kampas – skaitytojas, versdamas puslapius, tampa lengviau paveikus, kai istorija kalba žmogaus lūpomis ir asmeninio atstumo nebelieka. Lieki tik tu, skaitytojas, kuris išgyveni M.Ishikavos gyvenimo kelią.
Nužmogėjimo ir moralinio dugno šioje knygoje labai daug – kita vertus, apie tai ir dabar girdime, kai kalbos pasisuka apie Šiaurės Korėją. Tad knyga turėtų patikti ne tik tiems skaitytojams, kurie domisi Šiaurės Korėja ir jų diktatorių kultu, bet ir tiems, kurie nori paveikaus pasakojimo, stiprios ir sukrečiančios išgyvenimo istorijos. Kartu tai įdomus vidinio žmogaus virsmas, įkvėpimas nepasidavimui, pasipriešinimas antivertybinei sistemai – ši knyga sudominti gali ir dviejų pasaulių priešprieša, kai prieš žmogiškumą stoja beširdis valdžios ir įtakos godumas.
Pats knygą perskaičiau per kelias valandas. Tiesiog negalėjau atsitraukti nuo tos skaudžios istorijos, nes vis norėjosi, kad pagaliau M.Ishikawai pasisektų. Jam pavyko pasprukti iš Šiaurės Korėjos režimo – tačiau ar jis tapo laimingesnis? Jis paaukojo tiek, kiek mes galbūt per gyvenimą nepaaukosime. Ir tai darė ne tik dėl savęs. Nors tuomet jis dalį skausmo paliko Šiaurė Korėjoje, tačiau daug jo išsivežė ir su savimi.
M.Ishikawos ryžtas ne tik įkvepia. Jis primena, kokia galia slypi žmoguje. Net jei jis visą gyvenimą balansuoja ties mirties riba.
TAIP PAT SKATYKITE: „Įstrigę Pchenjane“. Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos lagerio, iš kurio niekam nebuvo pavykę pasprukti
