Italas rašytojas Ascanio Celestini: pasakojimo veiksmas įprasmina atmintį

Leidykla „Aukso žuvys“ šį rugsėjo startavo su projektu „Keliautojai laiku“. Tarp aštuonių šiuolaikinių Europos autorių knygų – ir italų rašytojo Ascanio Celestini kūrinys „Karo kvailio istorijos“.
Ascanio Celestini
Ascanio Celestini / Ianniello Musacchio nuotr.

Ascanio Celestini (g. 1972 m. Romoje) – italų rašytojas, dramaturgas, teatro ir kino režisierius. Dar antropologijos studijų metais ėmė važinėti po atokius Italijos kampelius ir užrašinėti įvairias tiesioginių istorijos liudininkų istorijas, perkeldamas jas į teatro sceną ir romanų puslapius. Išgarsėjo 2000 m. spektakliu Slaptoji radijo stotis (it. „Radio clandestina“) apie masines civilių ir politinių kalinių žudynes nacių okupuotoje Romoje. Vėliau ėmėsi fabriko ir darbo prekarizacijos, beprotnamių ir protinės negalios stigmatizavimo temų, spektaklyje Kreipimasis į tautą (it. „Discorso alla nazione“) išjuokė nacionalistinę retoriką ir nostalgiją totalitariniams režimams, o spektakliais Laika ir Pueblo nubloškė žiūrovą į Romos periferiją, kuri, pasak autoriaus, yra tarsi pirmapradis visų pasaulio periferijų vaizdinys su savo „nematomais“ marginalizuotais žmonėmis.

Jūsų dėmesiui – interviu su Ascanio Celestini.

– Karo kvailio istorijos pirmiausia gimė kaip spektaklis ir tik vėliau sugulė į knygą. Kaip atsirado ši istorija?

– Pasakoju apie 1944-ųjų birželio 4-ąją, Romos miesto išlaisvinimo dieną. Ši istorija gimė iš mano tėvo pasakojimų, tą vasarą jam sukako devyneri. Birželio 4-osios rytą tėvas išeina iš kino teatro „Iris“, kuriame tuo metu talkino savo tėvui, mano seneliui – šiandien šis kino teatras tebestovi greta Porta Pia vartų, Nomentanos gatvės gale, tik vadinasi kitaip, – ir jiedu traukia namo, į Kvadraro kvartalą. Beeidami išsiaiškina, jog karas baigėsi. Regi besitraukiančius vokiečius, į miestą žengiančius amerikiečius, ir nepaisant pradinio nepatiklumo (daugelis mano, kad amerikiečiai – tai persirengę naciai) galiausia suvokia, jog iš tiesų jiems tai paskutinė karo diena! Bandau šią akimirką atpasakoti supindamas į vieną kelias skirtingas istorijas tų, kurie savo akimis regėjo Romos išlaisvinimą.

Knygos viršelis/Ascanio Celestini „Karo kvailio istorijos“
Knygos viršelis/Ascanio Celestini „Karo kvailio istorijos“

– Tavo teatre ir knygose pasakojamos istorijos sukasi apie Romą, tačiau per romietiškas istorijas galiausiai palieti universalias temas. Kodėl būtent Roma?

– Nes Roma yra tai, ką geriausiai pažįstu. Šis miestas talpina savyje tokį istorijų paveldą, kad nė nebūtina dairytis jų kitur. Ir todėl, kad daugelis Romos istorijų niekada nebuvo papasakotos. Taip, aš nukeliu žiūrovą ar skaitytoją į išvadavimo dieną, bet drauge kalbu ir apie Šv. Lauryno kvartalo bombardavimą bei masinę Kvadraro gyventojų deportaciją į vokiečių darbo stovyklas. 1 000 deportuotųjų – šį įvykį Romoje lig šiol gaubia nejauki tyla. Kita vertus, daugelis vietinių nė nenutuokia, kur tas Kvadraras! Esu romietis ir kaskart lipdamas ant scenos nešu publikai išgalvotas, bet iš realių įvykių gimusias istorijas.

Man labai svarbu pasakoti apie tai, kas liečia ir patį mane, kažką, ką galiu ištraukti iš užmaršties ir, prireikus, prisiimti už tai atsakomybę. Vargu ar galėčiau dirbti kitaip. Vaidindamas vienoje ar kitoje vietoje aš visada įpinu į pasakojimą tai vietai artimus vardus, gatvių pavadinimus... tarp manęs ir publikos tai sukuria emocinį saitą – kalbėti apie kažką mums bendro, vienijančio. Žinoma, svarbu čia ne tiek gatvių ir vietovių pavadinimai, kiek juose nugulusi atmintis ir istorijos. Roma kupina tokių istorijų.

– Tavo teatrą įprasta vadinti naratyviniu, pasakojimo teatru (it. „teatro di narrazione“), čia aktoriai-personažai tarsi nebe tokie svarbūs, savo vietą jie užleidžia kalbėjimo srautui, žodžiui. 2002 m. tau įteikta prestižinė teatro premija Premio Ubu už „gebėjimą apdainuoti šiandienos istoriją kaip mitą, o mitą – kaip šiandieną“. 2005 m. vėlgi buvai apdovanotas Premio Ubu už spektaklį Karo kvailys, pabrėžiant sakytinės tradicijos svarbą. Kaip pats vertini tokį tavo kuriamo teatro apibrėžimą?

– Niekada nesusimąsčiau statyti Shakespeare’o ar Pirandello kūrinių. Jei jau imiesi statyti klasiką, turi būti labai motyvuotas. Antraip tai bergždžias triūsas. Todėl ėmiausi tokios iš pirmo žvilgsnio neypatingos istorijos – amerikiečių pasirodymo Romoje 1944-aisias. Paprasčiausiai tą istoriją buvau girdėjęs begalę kartų. Mano tėvas ją nuolat perpasakojo, tai buvo jo istorija. Lipdamas į sceną aš visada primenu sau, jog ruošiuosi pasakoti Ascanio Celestini istoriją. Kartą Rumunijoje vienas teatro kritikas pasakė man: „Tai, ką tu darai, nėra teatras. Jame trūksta personažų.“ Atsakiau, kad mano spektakliuose personažų begalė. Žinoma, įprastos vaidinimo dinamikos čia nėra. Personažus žiūrovas turi įsivaizduoti pats, klausydamas pasakojimo, lygiai kaip skaitydami romaną mes susikuriame personažus savo galvose.

– Tavo spektakliai gimsta iš tyrinėjimų. Ruošdamas spektaklį Laika kurį laiką gyvenai su savo personažais „veiksmo vietoje“.

– Dalį istorijų spektakliui pasiskolinau iš žmonių, gyvenančių mano kvartale, Romos periferijoje, vadinamoje borgatoje. Likusias surinkau kalbindamas krovikus, dirbančius sandėliuose. 2002 m. iš arti stebėjau grupelės prekariškų call center darbuotojojų kasdienybę. Jau tada buvo aišku, kuo virsta darbo rinka. Kalbame ne tik apie dirbančiųjų išnaudojimą, bet ir apie deklasifikavimą, priskyrimą žemesnei kategorijai, prastėjančias darbo sąlygas. Iš dirbančiųjų pamažu atimamas orumas, su jais elgiamasi kaip su vaikigaliais, atliekančiais vieną ar kitą „darbelį“, pateikiamą kaip malonę. Jei tavo darbas tampa darbeliu, tai ir atlyginimas virsta kišenpinigiais, pametėjamais kartas nuo karto. Tai gilėjanti darbo rinkos problema.

Personažus žiūrovas turi įsivaizduoti pats, klausydamas pasakojimo, lygiai kaip skaitydami romaną mes susikuriame personažus savo galvose.

– Nekart esi sakęs, kad teatro užduotis – priversti suabejoti sustabarėjusiais įsitikinimais. Tačiau tavo paties istorijos man rodosi aiškios, atvirai išsakančios poziciją. Kaip abejonė įsipina į tavo pasakojamas istorijas?

– Kartą atvežėme spektaklį Laika į Milaną. Kiekvieną vakarą priešais teatrą sėdėdavo vienas juodaodis migrantas ir pardavinėdavo rožes. Kažkas tikėjosi, jog po spektaklio sujaudinti žiūrovai puls pirkti jo gėles. Tačiau taip neįvyko. Juodaodžio rožių verslas nepagerėjo. Nemanau, kad teatras yra politika ir privalo pakeisti žmonių mąstyseną ar pastūmėti imtis veiksmų. Tačiau tikiu, kad teatras – tai galimybė, tiems, kas nori ja pasinaudoti ir sužinoti kažką daugiau apie žmogaus prigimtį. Politinis aspketas ateina vėliau, tai jokiu būdu nėra pirmoji kuriančiojo intencija. Jei menininkas pradeda mąstyti: dabar imsiuos šios istorijos ir taip iškelsiu aikštėn aną skandalą... menui tai mirties nuosprendis. Žiūrovui – užtikrintas žiovulys. Menininkas turi galimybę kalbėti apie žmogų, ir savo spektakliais aš noriu pasakoti apie žmoniją, atsidūrusią visuomenės paribyje: benamius, migrantus, prostitutes. Tikiu, kad per šias atstumtųjų figūras žmoniją galima pažinti geriau.

– Kodėl taip manai?

– Nes benamiui, protinę negalią turinčiam asmeniui ar kaliniui daug sunkiau pasislėpti už kaukės. Uždarytas ankštoje karcerio patalpoje su kitais kaliniais vargu, ar gebėsi ilgai pateikti save kaip kažką kita. Tu atsiskleisi toks, koks esi. Tarptautinės korporacijos vykdomasis direktorius gali ilgai meluoti apie save ir likti anapus kaukės. Didesnis literatūrinis potencialas veriasi ten, kur, mano akimis, pavyksta geriau įžvelgti žmogų ir žmogiškąją prigimtį.

Atmintis neturėtų virsti bibliotekoje dūlėjančia knyga. Atmintį mes puoselėjame ir atgaiviname per prisiminimo veiksmą.

– Galbūt mus erzina kaip tik šis žmogiškas nuogumas, ypač kalbant apie visuomenės marginalus?

– Ką tik su leidykla Einaudi išleidau anekdotų rinktinę (It. „Barzellette“, 2019 m.). Visi anekdotai turi kažką apnuoginančio ir nešvaraus. Jie beveik visada nekorektiški, nes siekia tiek prajuokinti, tiek iškelti paviršiun tą puvėsį, apie kurį mes galime kalbėti tik pasitelkę juoką. Apie rasizmą galime kalbėti tik jį išjuokdami, arba patys tapdami rasistais. Šiame nekorektiškumo mechanizme slypi labai paprasta tiesa: anekdotas nutiesia tiltą. Anekdotas leidžia dviem trimis žodžiais pasakyti esmę. Tai tarsi pasąmonės liftas.

– Wittgensteinas mėgo sakyti, jog filosofijos istoriją galima būtų perrašyti kaip anekdotų rinkinį. Manai, kad tiesa skleidžiasi per juoką?

– Gal ne tiek tiesa, kiek konkretumas. Įsivaizduokime Holokaustą išgyvenusį asmenį, pasakojantį anekdotą apie žydo ir Hitlerio susitikimą Aušvice. Galėtų pasirodyti siaubinga, tačiau ir tai yra būdas stoti akistaton su atmintimi. [...] Kalbant apie atmintį, atminties funkciją, reikėtų pabrėžti vieną dalyką. Mane domina ne tiek atmintis, kiek pats atminimo aktas. Atmintis neturėtų virsti bibliotekoje dūlėjančia knyga. Atmintį mes puoselėjame ir atgaiviname per prisiminimo veiksmą. Ruošdamasis spektakliui dažniausiai keliauju šen ar ten ir užrašinėju pokalbius su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Karo kvailio istorijos – mažytė išimtis, mat atsirado iš nesibaigiančių mano tėvo pasakojimų. Šiandien suprantu, kad būtent pasakojimo veiksmas įprasmina atmintį. Pasakoti – tai iš naujo užvesti santykių tarp žmonių bei ryšio su praeitimi variklį.

Pagal užsienio spaudą parengė Toma Gudelytė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis