„Markovaldas“ pirmą kartą išleistas 1963 metais, nors pirmoji kūrinyje publikuojama istorija parašyta dar 1950 metais. Iš viso knygoje publikuojama 20 istorijų, kurios išdėstytos sezonų seka – pirmiausia skaitytojas nukeliamas į pokario Italiją pavasarį, vėliau vasarą, rudenį, žiemą, pavasarį ir t.t. Taip galime gėrėtis I.Calvino kuriamų pasakojimų įvairiapusiškumu ir laiko kaita.
Šios istorijos tarpusavyje nėra susijusios. Jas vienija tik pagrindinis personažas. Tačiau skaitant jas visas iš eilės atsiveria įdomus personažo gyvenimo piešinys – santykiai su šeimos nariais, iššūkiai ne tik darbe, bet ir kasdieniame gyvenime. Kiekvienas šių trumpų pasakojimų kažkuo papildo kitą ir lėtai dėlioja bendrą mozaiką, į kurią sugula tarsi visas Markovaldo gyvenimas bei gyvenimo kasdienybės rutinos pokario Italijoje detalės.
Knygos epicentre – sandėlio darbininkas Markovaldas. Skolose paskendęs Markovaldas yra vedęs, augina kelis vaikus – nėra lengva išlaikyti tokią šeimą pokario Italijoje, kai už sunkų darbą mokama menka alga, skurdas persmelkęs kiekvieną kasdienybės žingsnį, o vilčių viską pakeisti nėra.
Visos kūrinyje pasakojamos istorijos yra skoningai persmelktos ironijos ir humoro, o kai kuriose galima atrasti fantastikos ir magijos elementų. To meto Italija vaizduojama skurdžiai, kūriniuose nėra daug vilties, tačiau geresnio gyvenimo skonio nepraranda pats Markovaldas.
Knygos herojus yra unikalus. Jis ne tik nuolat patenka į pačias keisčiausias situacijas, kai, pavyzdžiui, prižiūrėdamas gėlę šlaistosi motociklu gatvėmis ir vejasi lietaus debesis, kol galiausiai medį užauginta tokį neįtikėtinai didelį, kad jo nėra kur padėti, bet ir į tokias situacijas, kai kamuojamai nepritekliaus šeimai jis ketina ant pietų stalo pristatyti miesto parke pastebėtų išdygusių grybų, tačiau bėda, kad visas miestelis jau laukia, kada šie garuos ant kiekvieno iš jų stalo, tad prasideda grumtynės dėl grybų, kurie išties pridaro visiems daug bėdų.
Tad Markovaldas kartu yra ir komiškas, ir nuoširdus. Ir tai žavi verčiant knygos puslapius.
Kita vertus, šis personažas yra nepaprastai drąsus ir gebantis net ir pačiose niūriausiose situacijose įžvelgti optimizmo. Jis yra atspindys tos mūsų gyvenimo dalies, kuri yra pamiršusi žavėtis paprasčiausiomis gyvenimo detalėmis. Tad nenuostabu, kad Markovaldo pastabumas yra tarsi atgaiva skaitytojui – negalima nesižavėti, kaip šis personažas pastebi tai, ko niekas nepastebėjo iki šiol. Arba beveik niekas.
Sakau „arba“, nes knygoje sutinkame istorijų, kuriose Markovaldas dėl savo atradimų grumiasi su kitais Italijos gyventojais. Pavyzdžiui, jau minėtų parke augančių grybų. Tai tarsi grumtynės dėl galimybės išlikti, gauti tai, ko neturi niekas aplink. Tačiau tik vienas Markovaldas sumano, kad vasarą galima gėrėtis žvaigždėmis ir miegoti parke ant suoliuko.
Šios istorijos tarpusavyje nėra susijusios. Jas vienija tik pagrindinis personažas. Tačiau skaitant jas visas iš eilės atsiveria įdomus Markovaldo gyvenimo piešinys.
Visas istorijas lydi melancholija, romantika, grožio jausmas. Jos užburia ir akimirką galima net sutrikti, kaip įmanoma, kad tokiame niūriame laikmetyje, kai vilties būta nedaug, o ekonomika nieko gero pažadėti negalėjo, skleisdamas puslapius apie Markovaldą šypsaisi ir grožiesi šiuo slogiu pasauliu.
Šioje pokario Italijoje vyrauja skurdas, didelis nusivylimas tuometine realybe. Markovaldas gyvena aplinkoje, kurioje taip pat daug tokių pat skurdžių kaip ir jis. Menkas atlyginimas greitai ištirpsta skoloms ir maistui, tad iki kitos algos reikia suktis, kaip tik išmanai. Neretai knygoje minima, kaip Markovaldo žmona dejuoja, kad gyvena menkoje erdvėje, kaip sunku išmaitinti šeimą, akcentuoja, kad sunku prasimanyti, ką gaminti pietums, nes jau niekas maisto produktų net į skolą neduoda.
Tas depresijos kamuojamos Italijos vaizdas dėliojamas lėtai, detalė prie detalės. Ir šioje slogioje ir nykioje literatūrinėje dabartyje Markovaldas tampa šviesos blyksniu – jis ieško galimybių, kaip išgyventi ir tapti pasiturinčiu žmogumi. Neretai jis bando tokį vaizduoti ar nori pasigirti toks esąs, nors giliai širdyje supranta ir sau kartoja, kad yra skurdžius iki kaulų smegenų.
„Markovaldas“ pirmą kartą išleistas 1963 metais, nors pirmoji kūrinyje publikuojama istorija parašyta dar 1950 metais.
Atskirai reikėtų pakalbėti apie istorijas paskaninantį humorą. Jis dažnai perkopia į ironiją ir net absurdą. Kai, pavyzdžiui, Markovaldui pavedama „unikali“ idėja – persirengus Kalėdų Seneliu išvežioti klientams dovanas ir taip juos nustebinti. Kabutes čia naudoju neatsitiktinai, mat visos Italijos įmonės tais metais sumano darbuotojus perrengti Kalėdų Seneliais ir noras išsiskirti subliūkšta.
I.Calvino meistriškai perteikia tas situacijas, kuriose noras pasipuikuoti virsta absurdu.
Tad nenuostabu, kad šie pasakojimai, nors ir rašyti prieš daugiau nei penkis dešimtmečius, yra aktualūs ir šiandien. Daug šių istorijų detalių galima perkelti į šiandieną, o iš paties Markovaldo tikrai yra ką pasimokyti ir pritaikyti dabartinei kasdienai.
Knyga „Markovaldas“ patiks skaitytojams, kurie yra pasiilgę šiltų, nuoširdžių ir įkvepiančių istorijų. Toks personažas kaip Markovaldas negali nežavėti. Nežinau kodėl, bet skaitydamas šią knygą prisiminiau Jerome K.Jerome „Trise valtimi. Neskaitant šuns“ – abu šiuos kūrinius skaitydamas nebyliai šypsojausi ir žavėjausi, kokia gali būti linksma, bet kartu ir slogi kasdienybė, bet palikti abejingo ji negali.
Tiesa, pagal knygą 1970 Italijos televiziją sukūrė šešių epizodų serialą, o 2021 metais BBC radijas pristatė penkis epizodus, paremtus šia I.Calvino knyga.
Man pačiam šis I.Calvino kūrinys įsiminė personažo drąsa. Žavėjausi, kaip Markovaldas nebijo, kad palūš, nebijo, kad vieną dieną tiesiog neįstengs atsikelti ir dar kartą pabandyti viską statyti iš naujo. Žinoma, jo sumanymai dažniausiai yra pasmerkti prasmegti nebūtyje, tačiau jis visada išlieka orus svajotojas.
Šiandienos skuboje, matyt, neretai patys pamirštame, kaip naudinga yra sustoti ir pagalvoti, kad visgi negyvename tokiais blogais laikais, kaip kad galėtų būti. Net ir Markovaldas, gyvenęs apsuptas slogumo, gebėjo šypsotis ir juoktis.
Net ir tada, kai visus gydė laukinių vapsvų įkandimais ir už tai ėmė pinigus.
Net ir tada, kai pagailėjęs graudžių akių nugvelbė iš ligoninės triušį, kuris mieste sukėlė ant kojų visas tarnybas ir įplieskė chaoso ugnį.
Net ir tada, kai norėdamas pailsėti nuo užgulusių rūpesčių ir šeimos, jis panirdavo į savo svajas.
Sveikas požiūris į kasdienybę yra nenugalimas.
