„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Italų filosofas U.Galimberti: „Filosofo užduotis – aprašyti tikrovę tokią, kokia ji veriasi šiandien, net jei tai kelia pasibjaurėjimą“

Umberto Galimberti (g. 1942) – žymus šiuolaikinis italų filosofas, sociologas ir psichoanalitikas. Greta savo akademinių darbų, U.Galimberti taip pat reiškiasi viešojoje erdvėje, nuolat rašo „La Repubblica“ ir kituose leidiniuose. 2019 m. pasirodė Galimberti knyga vaikams apie filosofiją „Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams“, kurią neseniai lietuviškai išleido leidykla „Hubris“. Apie filosofiją vaikams ir ne tik Umberto Galimberti kalbina knygos vertėja Toma Gudelytė.
Umberto Galimberti
Umberto Galimberti / Wikipedia nuotr.

Jūsų filosofijos knygą vaikams sudaro 100 istorijų, kiekviena jų – tai mažas iššūkis mąstyti, kvietimas reflektuoti, su nuoroda į kasdienes vaikų patirtis ir veiklas. Ar galima išmokti (ir išmokyti) mąstyti filosofiškai?

– Filosofija nėra mokslas ar žinojimas, ji neprivalo nieko „žinoti“. Filosofija – tai kritiška laikysena pasaulio atžvilgiu, suabejojimas. Taip, to galima išmokti ir mes turėtume to mokyti vaikus.

Knygos viršelis/Knyga „Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams“
Knygos viršelis/Knyga „Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams“

Koks buvo jūsų paties santykis su filosofija vaikystėje? Ar anksti ją atradote?

– Filosofija susidomėjau mokydamasis licėjuje, vieno puikaus mane įkvėpusio mokytojo dėka. Dar mane paskatino tai, kad per brandos egzaminus iš filosofijos gavau aukščiausią balą, na, o vėliau man nepaprastai pasisekė sutikti didžių mokytojų: Emanuele Severino, Gustavo Bontadini ir kitus. Turime būti dėkingi mokytojams, gebantiems nukreipti mus tinkama linkme. E. Severino esu skolingas už tai, kaip mąstau.

– Tarp šimto knygos istorijų sutinkame ir prancūzų filosofą Emmanuelį Leviną, kilusį iš žydiškojo Kauno. Levino minties centre – etika ir žvilgsnis į Kitą, kuriame atpažįstame patys save. Kiek, jūsų nuomone, aktualus kvietimas tolerancijai ir empatijai šiandien?

– Tolerancija jokiu būdu nereiškia, kad mes privalome išmokti pakęsti kitą, ne, tolerancija – tai vidinės atverties būsena ir galima tik tada, kai iškeliame hipotezę: tu, kuris esi kitoks nei aš ar mąstai kitaip nei aš, turi didesnį tiesos laipsnį. Tik taip mums pavyks susikalbėti. Atvertis nėra lengva, nes mūsiškės idėjų sistemos linkusios į protekcionizmą, bet tik atsiverdami tampame iš tiesų tolerantiški.

Sunku nepastebėti knygoje išties negausaus moterų filosofių būrio. Ar filosofija – ne moterų reikalas?

– Taip, istoriškai filosofija buvo skirta ne moterims, dėl paprastos priežasties: moterims nebuvo leidžiama studijuoti, šimtmečiais jų netgi neleido į mokyklą. Ir kadangi visa Vakarų istorija – tai vyrų rašyta istorija, moterims nebuvo suteikta progų ir galimybių išbandyti jėgų vyrų okupuotose srityse. Kita vertus, Sokratas, kuris nieko nežino, vis tik žino išmano vieną dalyką – meilės reikalus. Ir kas Sokratą to išmokė? Moteris, vardu Diotima.

Kas šiandien yra filosofas? Į filosofinių istorijų sąrašą įtraukėte semiotiką Umberto Eco, sociologą Zygmuntą Baumaną, lingvistą ir literatūros kritiką Roland‘ą Barthesą. Ar tai reiškia, kad filosofijos ir filosofo sąvoka kinta, plečiasi?

– Filosofija turėjo teoretinį statusą tol, kol buvo madinga metafizika. Metafizikai sumenkus, o sumenkino ją Nietzsche su Heideggeriu, filosofija atsivėrė visiems žinojimo laukams. Tada ji ėmė maišytis su psichologija, sociologija, lingvistika, ir plėstis. Kas yra metafizika? Terminas mums sufleruoja „anapus fizikos“ (metà tà physiká), tai mąstymo būdas, kuris vadovaujasi mintimi: pasaulio daiktiškumą reguliuoja anapusybė. Platonui tai buvo idėjų pasaulis, Hiperuranija, krikščionims – Dievas. Platonas buvo teisus ta prasme, kad aš galiu pasakyti: „Šis stalas yra stačiakampio formos,“ jei iš anksto žinau, kas yra stačiakampis, taigi idėją manyje pagimdo ne stalas – ją jau turiu atsinešęs iš anksčiau. Tokia yra metafizika: regimąjį pasaulį reguliuoja idėjų pasaulis.

Kai Nietzsche sumaišo su žemėmis Platoną, sumenksta ir metafizika. Kai psichologija bando išsikovoti autonomiją ir mąsto galinti apsieiti be filosofijos, ji praranda mokslinę konotaciją – kiekvienas ima mąstyti, kaip nori. Praradus filosofinį mąstymą, įsijungia beviltiškas subjektyvumas. Jei, pavyzdžiui, savo sapną papasakosiu dešimčiai psichoanalitikų, gausiu dešimt skirtingų interpretacijų, nes psichoanalizė prarado didžiąją metafizinę tikrumo/netikrumo kategoriją.

Knygoje teigiate, kad filosofija (ir jos implikuojama racionalioji mintis) padeda mums sugyventi ir dorotis su baime bei nerimu, tiek pirmykštėmis, tiek šiuolaikinėmis jų išraiškomis. Kaip filosofija galėtų mums padėti pergyventi šį pandeminį nerimasties ir įtampų laiką? Kurį filosofą patartumėte skaityti ar naujai atrasti?

– Siūlyčiau skaityti Umberto Galimberti. (šypsosi.) Savo knygoje „Psichè ir technè. Žmogus technikos amžiuje“ (Feltrinelli, 2002) kalbu apie technikos įsigalėjimą ir vaidmenį. Kas yra technika? Pasiekti maksimalų tikslą su minimaliais ištekliais, technikai šiandien pavaldi ir ekonomika. Tačiau ekonomika bent turi išsaugojusi žmogišką pasiją – aistrą pinigams.

Technika neturi nieko. Ji pripažįsta tik dvi vertybes – efektyvumą ir produktyvumą, ir jei mes perimtume technikos racionalumą, nebesuvoktume, kas yra grožis ar tiesa, kas teisinga ar šventa, suprastume vien tai, kas naudinga. Net ir menas: menu jis tampa tik patekęs į rinką, t.y. į techninį racionalumą, antraip nurašomas kaip biografinis divertismentas. Tad jei technika ir techninis racionalumas įsigali plačiai ir visose gyvenimo srityse, žmogus išnyksta iš istorijos – mes pamažu virstame mechanizmo funkcijomis ir prarandame suvokimą apie kitus matmenis, išskyrus naudingumą.

Jaunimui esate skyręs dar vieną reikšmingą knygą, „Nerimastingasis svečias: nihilizmas ir jaunimas“ (2007 m.), joje teigiate, kad šiandienos jaunų žmonių gilaus nerimo būsena yra ne psichologinės, o kultūrinės prigimties ir ją lemia „beprasmybės dykra, kurią pasėjo nihilistinė mūsų laikų aura”. Ar filosofija gali daryti įtaką kolektyvinei kultūrai, keisti mūsų mąstyseną?

– Taip, su viena sąlyga: filosofija privalo aprašyti pasaulį tokį, koks jis yra. Gyvename nihilizmo epochoje, o tai reiškia, jog mūsų epocha neturi siekių, neturi savojo kodėl – kodėl aš turiu gyventi šiame pasaulyje? – ir panašiai. Ateitis mums nebėra pažadas, veikiau nenuspėjama grėsmė. Filosofo užduotis – aprašyti tikrovę tokią, kokia ji veriasi šiandien, net jei kelia pasibjaurėjimą, įvardyti drąsiai ir su pagarba tiems, kas nepriima tikrovės ir mieliau renkasi saviapgaulę. Šiandien filosofija mums kaip niekad reikalinga, nes grąžina į centrą idėjas ir priešinasi bendroms nuostatoms, iškeldama aikštėn jų fiktyvumą.

Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“