Italų rašytojas ir žurnalistas Mario Desiati (gim. 1977) gimė ir užaugo Apulijos miestelyje Marina Frankoje – jį ir aprašo naujajame savo romane „Išvykėliai“, kuris 2022 m. pelnė „Premio Strega“. Baigęs teisės studijas Bario universitete, M. Desiati kurį laiką dirbo advokatų kontoroje, vėliau viską metė ir persikėlė į Romą, čia kuravo garsų literatūros žurnalą „Nuovi argomenti“, dirbo leidyklose. Šiuo metu rengia straipsnius dienraščiams „La Repubblica“ ir „L’Unità“. Pagal jo romaną „Nelaimingų nuotakų šalis“ (2008) pastatytas vaidybinis filmas. Rašytojas gyvena Apulijoje ir Berlyne.
Autoriaus romanas „Išvykėliai“ pasirodė Italijoje 2021 m. ir iškart sulaukė audringų skaitytojų ir kritikų reakcijų. Kai kas kūrinį gyrė kaip puikų šiuolaikinės Italijos visuomenės gyvenimo portretą, kiti peikė prikišdami rašytojui atitrūkimą nuo tikrovės. Visgi giriančiųjų balsai pasirodė esą svaresni ir labiau pagrįsti, ir kūrinys 2022 m. buvo apdovanotas garsiausia Italijos literatūros premija – „Premio Strega“.
Išvykėliai (spatrièt) – taip Apulijos tarmėje vadinami emigruojantys tautiečiai, o drauge nepritapėliai, keistuoliai ir visi kiti marginalai, savotiški vidiniai emigrantai, sunkiai brendantys per gyvenimą uždaroje, griežtas socialines normas primetančioje Pietų Italijoje. Apulija, kaip ir visa Pietų Italija, – atskiras pasaulis, sakytum, tebegyvenantis kitame, archajiškame laike. Stebėdami byrančias savo tėvų santuokas, du romano protagonistai vienas kitame atranda duris į autentišką išsilaisvinimą. Jų maištas – daugiau nei paaugliška nerimastis ar nesitaikstymas su nykiu provincijos gyvenimu: Frančeskas ir Klaudija trokšta ištyrinėti ir iki galo patirti savo spatrièt tapatybės įtrūkius.
Klaudija – vienišė, tačiau savimi pasitikinti, o aplinkinių akimis ekstravagantiška mergina, mėgstanti persirenginėti vyriškais drabužiais ir dažyti plaukus raudonai. Frančeskas, įkalintas religinių ir šeimyninių ritualų rutinoje, lieka pakerėtas jos peržengti ribas linkusio būdo ir nuolatinės savęs paieškos, atvedančios merginą pirma į modernųjį Milaną, tada į multikultūrišką Berlyną, kur nebegalioja visos iki tol jiems skiepytos santūraus gyvenimo taisyklės. Abu romano veikėjai drauge užauga ir subręsta kaip asmenybės, paženklintos takios savasties ir geismo: abu užmezga tos pačios lyties porų santykius, abu pasiklysta ir vėl atranda save margoje Berlyno žmonijoje. Klaudija įtikina Frančeską persikelti į šiaurę ir pagaliau stoti akistaton su savo baimėmis, tačiau pietų ilgesys nepagydomas – tai amžinoji nostalgija ir priekaištas palikus tai, kas brangu, nors ir skausminga.
Italų literatūros pasaulyje M. Desiati vertinamas už poetišką, bet į lyrines klišes nenuslystančią sodrią prozą. Romane „Išvykėliai“ autorius piešia savotišką visos kartos – savo kartos, paženklintos egzistenciniu nerimu ir prekariška dvasia, – freską: emigracija kaip galimybė, bet ir skaudus atotrūkis. Sunkiausiais momentais romano herojai gelbstisi literatūra: milanietiškos vienatvės akimirkomis Klaudija panyra į Apulijos poečių tekstus, siunčia Frančeskui žinutes su pietiečių rašytojų žodžiais, taip apsinuogindama ir sutvirtindama jų sielų giminystę. Berlynietiški klaidžiojimai persipina su literatūrinėmis nuorodomis ir ilgesiu. Ir visgi Pietų Italija, su visomis savo prieštaromis ir įtampomis, neabejotinai yra tas vidinis kraštovaizdis, kuris papildo ir įvardija šio romano personažus.
Viename interviu Mario Desiati prisipažįsta norėjęs parašyti knygą apie tuos, kurie nenori būti apibrėžti – nei politiškai, nei per religinės ar lytinės tapatybės prizmę. „Sakoma, kad italų rašytojai, pietiečiai, rašo ne pirštais, o rankų krumpliais. Taip yra dėl įniršio, kuris juos ryja iš vidaus. Man šis vaizdinys labai patinka. Visgi mano romane herojai nejaučia neapykantos ir nepuoselėja keršto, tai mylintys personažai. Seniau rašydavau prieš kažką, bet su laiku išmokau rašyti išvien, drauge. Klaudija taip pat galiausiai atleidžia savo tėvams, išdavusiems jos lūkesčius, tą laimingos šeimos vaizdinį, kurį iš vaikystės atsinešame visi, ir išmoksta, kad meilė kartais tiesiog baigiasi.“
Kviečiame paskaityti ištrauką iš romano.
Pirma dalis
Kai šalto oro frontas risdamasis pažeme sutinka karšto oro masę, ši kyla į dangų. Susiformuoja audros. Lietus ir žaibai, vanduo ir ugnis. Taip ir neišsiaiškinau, kuris iš mudviejų buvom šiluma, o kuris – šaltis, ir vis dėlto man nežemiškai pasisekė sutikti savo priešingąjį frontą – Klaudiją Faneli, išvykėlę, kaip mūsų krašte vadinami keistuoliai, nepritapėliai ir šiaip sunkiai apibūdinami žmonės, kartais silpnapročiai ar pamestinukai, taip pat vienišiai, atskalūnai, klajokliai ir valkatos, nors galbūt mano ir Klaudijos atveju – išslaisvintieji.
Pirmąkart ją pamačiau mokyklos kieme ir supratau geidžiąs jos raudonų plaukų, mėnuliškos pablyškusios odos, prakaulios nosies. Klaudija atrodė lyg nužengusi iš kito pasaulio, tobulesnio ir ryškesnio.
Esu Frančeskas Velenas, vienturtis Elizos Fortūnos ir Vinčenco Veleno, dviejų buvusių sportininkų mėgėjų, sūnus. Tėvai įsimylėjo per Žaidynes be sienų ir augino mane tikėdami, kad vieną dieną atpirksiu šį mįslingą savo atsiradimo įvykį. Anuomet nė nenutuokiau, kad begalė žmonių nenutraukia santykių, kaip sakydavo Klaudija, „valstybiniais sumetimais“. Vėliau išsiaiškinau, taip pat Klaudijos dėka, kad nėra tokių svarbių valstybinių sumetimų, kurie priverstų tris visiškai skirtingus žmones gyventi po vienu stogu, nebent atliekant bausmę. Teismas, nuteisęs Elizą ir Vinčencą kalėti drauge, nepaisant akivaizdžios nemeilės, vadovavosi griežtais padoraus gyvenimo dėsniais ir nuožmiu žmonijos kodeksu, mažuose miesteliuose reikalaujančiu disciplinos ir nuolankumo.
Prieš sutikdamas Klaudiją maniausi, kad tikra yra tai, ką man pasakoja kiti, o ne ką pats regiu. Priklausiau tiems, kurie leidžiasi stumdomi kitų žmonių, įvykių, priesakų ir išankstinių nuostatų. Sutuoktiniai Velenai stūmė mane į gyvenimą be nukrypimų – tykų būvį su kuo mažiau kančios. Galiausiai tėvams to pakako.
Tėvas dirbo fizinio lavinimo mokytoju, prieš tai trumpai lankė fechtavimą drauge su mano motina, buvo energingas ir tiesmukas, sukiojosi su Beretta M9, legaliai išduotu pistoletu, niekad su juo nesiskirdavo. Anuomet baltaodžiai, pusamžiai ir ginkluoti vyrukai mano akyse dar neįkūnijo tariamų seksualinių užkariavimų tuštybės.
Motina dirbo slaugytoja Martina Frankos ligoninėje. Kadaise vaikystėje ji praminė mane „juodąja vynuoge“, nes Martina Frankoje visi augino šviesiai žalsvas ir rūgštokas Verdekos vynuoges, iš kurių spaudžiamas sausas vynas, po dviejų gurkšnių apsukantis galvą. O ji į pasaulį paleido rudaplaukį alyvuogių gymio kūdikį, tokie būna valstiečių vaikai baigiantis vasarai ar saracėnai iš senųjų kronikų. Iš tamsiųjų vynuogių spaudžiami Primitivo ir Negramaro protui sudrumsti. Neapgalvotų sprendimų akimirkomis man tikrai būtų pravertę tą atminti.
Mano bruožų giminėje neturėjo niekas. Niekas kitas nebuvo tokio tamsaus gymio, tokia aukšta kakta ar toks tinginys, kad prisėdęs ant sofos skaityti kvailų žurnaliūkščių taip ir neatsikeldavo. Popietėmis dažnai likdavau vienas, motina praktiškai gyveno ligoninėje ir kartais jos nebūdavo dvi ar tris paras iš eilės. Tėvas po pamokų traukdavo į kurį miestelio barą pasipuikuoti nuotykiais ir senais gerais atleto laikais ir namo parsidangindavo apsiglamžęs, iškalbingo vypsnio perkreiptu veidu, sakytum, atlikęs kažin kokį žygdarbį ir nekantraudamas pasigirti. Bet taip ir nepasigirdavo. Gal todėl, kad privengiau jo klausinėti, o gal tiesiog manė, kad nesuprasiu.
Jiedu buvo be galo skirtingi – mano tėvas ir motina, kalbėdami su manim jie netgi vartojo skirtingus gramatinius laikus. Eliza mėgo vartoti esamąjį laiką, kalbėdavo pirmojo asmens daugiskaita: „Tai mes einam.“ O tėvas gyveno būtuoju laiku ir retkartėm būsimuoju, ypač kalbėdamas apie mane, amžiais įsikibęs prisiminimų ir juokelių, jam šlovingų, bet aplinkiniams varančių žiovulį.
Vis dėlto dėl vieno dalyko Vinčenco Veleno ir Elizos Fortūnos nuomonės stebuklingai sutapo: abu nebuvo ir kojos įkėlę į klasikinio ugdymo licėjų, o garbstė taip, kaip garbstoma nepasiekiama dievybė. Klasikinis licėjus buvo suformavęs jų viršininkų, ligoninės ir mokyklos vadovų bei kitų valdančiųjų asmenybes. Visus tuos protus, baigusius Martina Frankos licėjų. Tėvai nuolat kartojo, neva lotynų kalba atversianti man duris ir tarp licėjaus suolų aš sutiksiąs iškiliausių giminių palikuonių. Abu šį kelią laikė daug žadančiu. Tėvai buvo žmonės, puikiai išmanę kitų tiesą, tik ne savąją.
Pradžioje Klaudijai neegzistavau. Ji buvo aukščiausia mergina visoje mokykloje, raudoni jos plaukai tviskėjo palei kaklą atspalviais maraskos vyšnių, kurias mano seneliai vasaromis nurenka ir paverčia rausvai violetine uogiene stiklainiuose. Klaudijos akys buvo skirtingų spalvų – viena šviesiai ruda, kita dangiškai žalsva, pas mus tokias vadina „nuo miško“. Išsišovusiais skruostikauliais, smulkaus pailgo veido.
Per ilgąją pertrauką vidinis „Tito Livijaus“ licėjaus kiemas ištuštėdavo, visi suskubdavo užsiimti vietelę palei sieną ir gaivindavosi vėsa. Tik Klaudija vienintelė likdavo saulėkaitoje. Jei kas iš paukščio skrydžio būtų pažvelgęs į kiemo kvadratą, būtų išvydęs asfaltuotą dykrą ir raudoną taškelį pačiam jos centre. Klaudija turėjo tam tikrų asocialių įpročių, būdingų ir man: nuolat čiupinėjosi nosį ir sukiojo plaukų sruogelę aplink smilių. Tarp jos vadovėlių kyšojo spalvoti Rumiko Takahašio mangų viršeliai, į mokyklą eidavo per ausinukus klausydamasi muzikos, viskam abejinga. Pertraukų metu gretimais smailindavau pieštukus ir pliurpdavau niekus su nuobodžiais bendramoksliais, kvadratiniais veidais ir atsiduodančiais Philip Morris cigaretėmis. Kartą nugirdau, kaip grupelė jos dėmesio siekiančių apgailėtinai klausinėja Klaudiją: „Ko tu visąlaik viena?“, „Kodėl nesi kaip visi?“. Iš tikrųjų jie klausė: „Kodėl esi kitokia, ne kaip mes?“. Prikibo prie jos apsimestinai saldūs ir rėmė prie sienos tol, kol Klaudija atsikirto: „Ir taip sunku būti savim, ką ir kalbėt apie buvimą kitais.“
Meilė be atsako – puiki slėptuvė vienišai ir nedrąsiai paauglystei, ypač savęs vis dar ieškančiai, o aš anuomet apie save nežinojau praktiškai nieko ir viską, kuo ligi tol buvau, bandžiau nuslėpti bijodamas kitų pasmerkimo. Buvau atėjęs iš vaikystės, paženklintos kaimo oratoriumų ir futbolo rungtynių miesto pakraščiuose, kur treneriai grabalioja jaunus žaidėjus, o kunigas medine koja zakristijoje liepia trinti nugeibusią galūnę, kol ištuštėjusioj bažnyčioj didžiausi patrakėliai spardo kamuolį, nusitaikę į altorių vietoj vartų.
Tėvai, regis, nesuko sau galvos dėl mano kojas numargindavusių raudonų žymių, jiems nerūpėjo, meldžiuosi ar nusidedu, net ir tada, kai parsirasdavau iš lauko aplipęs žemėmis, pažemintas ir dvokiantis trąšomis.
Mokslo metai buvo tik pasibaigę, vasara vėrėsi neaprėpiamais aguonų ir kviečių toliais. Pargrįžęs radau namus tuščius. Pasinėriau į tylą, paskui į prieblandą, vakarop nujuodinusią kambarius, ir suėmė ilgesys. Užkandau duonos, pamirkęs riekę į vandenį, su druska ir pomidorais – įprasta vakarienė, kai motina budi ligoninėje, o tėvas išsidangina nežinia kur įtartinais reikalais. Prisnūdau ant sofos. Ryte namai ir vėl pasitiko nebylūs, jokių sumaišties garsų, įprastai pažadindavusių motinai grįžus iš ligoninės ar tėvui prisileidus kriauklę prieš skutantis, persimetant žodeliu su savo paties atvaizdu veidrodyje. Tuštuma. Užmiegotom akim ir išdžiūvusia gerkle ėmiau klaidžioti po namus apspangęs, kol ant formikos stalviršio – tėvo partempto iš kažkurio technikos instituto ir paversto mano rašomuoju stalu – išvydau baltą voką. „Mano juodajai vynuogei“. Nusmelkė nuojauta – raštelį motina buvo parašiusi ne tiek man, kiek sau.
Man reikėjo bėgti, o tavęs nebuvo.
Apie tolesnes dienas viską paaiškinsiu.
Lauksiu tavęs ligoninėje.
Motina pavartojo būsimąjį laiką, ir tai manęs neguodė.
Į jos darbovietę užsukau pirmą kartą ir nosies šnerves akimirksniu užgulė į benziną panašus kvapas, pustuščiai ligoninės koridoriai aidėjo nuo kaukšinčių grindų, didžiuliai langai vėrėsi į slėnį, o palatose praviromis durimis sustingę šešėliai budėjo prie baltai apklostytų kūnų. Motina atėjo pasitempusi, su ligoninės uniforma ir permatomomis pėdkelnėmis, avėjo darbines šlepetes. Jos veidas švytėjo, akys žvilgėjo ir degė, šviesūs plaukai buvo suimti į kumštį ties viršugalviu. Apkabino stipriau nei įprastai ir ėmė glostyti man nugarą lyg energingai masažuodama ar perduodama slaptą signalą, tarsi būtume vienas kitą atpažinę tos pačios rūšies gyvūnai. Kvepėjo sekmadienio rytmečiu, suėmusi mane už rankos stumtelėjo į gydytojų kabinetą – jame mums niekas netrukdys. Eidama švilpiniavo Matia Bazar[1] vasaros šlagerį Vacanze romane. Motina buvo laiminga, o man sunkiai sekėsi suvaldyti erzulį – ir ko čia džiūgauti tokioj skylėj? Tada ji prikalbėjo begalę dalykų, maniškės smegenys juos paskubomis virškino ir šalino lauk, kol mane pasitikusi šypsena pamažėl išblėso ir virto rimta, aplinkybių diktuojama veido išraiška.
– Pabūsim atskirai, bet tik kurį laiką, mums abiem reikia daugiau erdvės. – O tada priėjo prie esmės: ji paliekanti mano tėvą. – Vėliau suprasi, – užbaigė.
Namo parsigavau išsunktas, sutelkęs visą dėmesį į guminių batų einant asfaltu išgaunamą garsą.
– Sugrįš, visos jos grįžta, – pareiškė mano pasipūtėlis gimdytojas, pamatęs mane tarpduryje sunkiai tramdantį ašaras ir riksmą.
Mūsiškių dienų rutina pakito, tėvas parnešdavo namo senelės suruoštą ir šiltu audiniu apgaubtą pastos lėkštę arba pats pašildydavo greitai paruošiamą sriubą, kaskart ją prisvilindamas, dėl to plūsdavo keptuvę, viryklę ir visus pasaulio sriubų gamintojus. Prikepęs maistas visada buvo ne jo, o kažkieno kito kaltė, tačiau anuomet dar nemokėjau atpažinti besidangstančių atpirkimo ožiais ir nežinojau, kaip su jais elgtis. Po tariamo nuolankumo pelenais manyje liepsnojo tikras įsiūčio laužas ir visai ne todėl, kad tėvai išsiskyrė – pykau, nes nesupratau to anksčiau.
Vėliau laukė atotrūkio dienos. Stengiausi kuo rečiau rodytis namie, langų niekas nebepraverdavo, o virtuvėje kaupėsi stirtos neplautų indų. Mokytis traukdavau į biblioteką ar pas kurį bičiulį, tačiau netrukus klasiokai pradėjo manęs vengti – juk tamsiųjų vynuogių kekėje visad slypi pagedusi uoga: nesirgau už jokią futbolo komandą, nežaidžiau Street Fighter, jei kas stumteldavo, neatsakydavau tuo pačiu ir trainiojausi su kunigais. Į mane buvo žvelgiama įtariai, kaip į kitokį, gyvenau ties uždarumo ir atverties riba, nesiverždamas nei į šaunuolius, nei į nevykėlius.
Vieną dieną prie mokyklos vartų mane sustabdė Klaudijos klasiokė. Džada, nekart palikta kartoti kurso, į miniatiūrinę moterį panaši mergina nuleistais antakių galiukais ir lūpų kampučiais: „Laikykis nuo Klaudijos atokiau, ji negali tavęs pakęsti.“ Neatrodė, kad kalbėtų nuoširdžiai, tačiau užuot pasivijęs Klaudiją ir paklausęs jos pačios, tik dar stipriau užsisklendžiau. Kaitriomis rugsėjo ir vėjuotomis spalio popietėmis slampinėdavau po senamiestį, aprūkusį nuo kaminų, ar basčiausi žoliapjovių nužnaibytais apylinkių keliukais. Stebėdavau miestelį pro kelio dulksną ar dūmus, kuriuos leisdavo priešais kirpyklą būreliais įsitaisę pypkiuojantys senoliai. Mane kerėdavo barzdaskučio, mirkančio skutimosi šepetėlį iš kiaulės ar barsuko šerių, vaizdas. Kol skutimosi putos brinkdavo plakamos žiediniais judesiais, senoliai prisimerkdavo ir jų išbalintos lūpos prasiverdamos apnuogindavo rausvą gomurį. Jaunystėje jie turėjo atrodyti kaip mano oratoriumo bičiuliai – tvirti, prakaulūs ir nervingi, nugairinti saulės. Barzdaskutys mėgo kartoti, esą barsukas geriau už kuilį, medžioti jį reikia rudenį ir mirkyti šerius sename vyne. Veidrodyje matydavau ant veido lėtai želiančius gyvaplaukius, virš pečių ilgėjančius plaukus, priminiau jauną juodbruvį Kristų.
Dalyvavau Rožinio Marijos procesijoje[2], vilkėjau baltą abitą, rankose laikiau geležinį savo ūgio strypą su viršuje įtaisytu mediniu Kristumi. Tėvas Bastonė murmėjo maldą per megafoną, įsikibęs dviejų klapčiukų, velkančių kunigą it atliekų maišą, tuzinui nekantrių paauglių pašonėje mostaguojant smilkytuvais. Meldžiausi sugniaužęs nešamą kryžių, geležies šaltis smelkėsi man į delnus. Galiausiai vaikigaliai ėmė tampyti vienas kitam abitus ir pliektis smilkytuvais, varydami į neviltį tėvą Bastonę, kuris sunkiai ritosi grindiniu visų apleistas; tada jie išplėšė didįjį kryžių man iš rankų ir puolė gainiotis, taikydamiesi trinktelėti strypu vienas kitam per galvą. Suėmė juokas, norėjau melstis, galop tiesiog stebėjau šį jų maištą ir mąsčiau, kad niekas pasaulyje nebūtų toks laimingas kaip Kristus, regėdamas savuosius angelus susipešant, kad kuo greičiau užbaigtų procesijos prievolę ir vėl galėtų šėlioti.
Vis dėlto neprisijungiau prie kitų – ant miestelin vedančios įkalnės, tarp rūmų griuvėsių ir uoloje iškaltos bažnytėlės, išvydau ją.
Pastarosiomis savaitėmis tariausi pastebėjęs joje begalę pokyčių: ji nusirėžė plaukus trumpai ir ėmė vilkėti vyriškais drabužiais – baltais marškiniais ir ryšėti juodą kaklaraištį. Tądien buvo užsimaukšlinusi vilnonę skrybėlę ir ryšėjo mėlyną kaklaraištį su raudonais taškeliais, nutaisiusi kaip niekad rūškaną miną. Žvelgiant iš apačios, kol kilau vis dar įsispraudęs į savąjį abitą, pasivaideno, kad laukia kaip tik manęs. Ją kabino visi paskutinių klasių vaikinai, nes buvo aukštaūgė ir šviesiaodė, o tas raudonų plaukų verpetas, sakytum, išdavė liepsnojančias mintis. Tačiau mėgau pirmiausia prakaulią jos nosį ir plačią burną.
– Labas, Frančeskai.
Jos balsas išbudino virpulį, koks aplanko prieš odai pašiurpstant. Tas kelias trumputėles akimirkas tarp jos pasisveikinimo ir mano atsako patikėjau įvykus stebuklą, juk mano rankos tebebuvo įraudusios nuo kryžiaus: ji bus įminusi manąją meilę ir bežodę tų mėnesių išpažintį.
– Klaudija, – nedrąsiai ištariau. Burnai prisipildžius jos vardo, pajutau visiškai naują malonumą.
– Mums reikia pasikalbėt.
– Spėju, tikrai reikia. – „Tu rimtai manęs nekenti?“, būčiau jos paklausęs netrukus.
Bet Klaudija mane aplenkė.
– Kaip tavo motinos papai?
– Apie ką tu...
– Puikiai supranti, sakyk, ar gražūs tavo motinos papai.
Aptemo akyse.
– Nenori atsakyt?
– Nežinau. – Tas „nežinau“ kainavo man beprotiškų pastangų, kažkuria savo dalimi pajutau, kad nuviliu ją.
Tačiau prieš tardydama ji buvo numačiusi, kad galiu taip pasielgti, tad vėl griebėsi išankstinio scenarijaus braudamasi link pačios tiesos šerdies, kurios nesistengiau suprasti.
– Tai kaip tada laikosi tavo tėvas? – Ji nusiėmė skrybėlę ir papurtė plaukus.
– Kam klausi?
– Nes mano motina laikosi sumautai.
Staiga prieš akis ėmė dėliotis naujas paveikslas: išvydau savo tėvus jame vaizduojamus visai kitaip nei iki tol. Kūnas, geismai, žmogiškumas. Klaudiją irgi išvydau kitokią: ji buvo kažkieno vaikas, visai kaip ir aš, supratau ničnieko nežinąs apie jos tėvus.
– Velenai, žinai, kas mano tėvas? – Išgirdęs tariant savo pavardę, panirau į dar oresnę tylą.
– Ne.
– Mano tėvas – chirurgas ligoninėje, kurioje dirba tavo motina, ir dabar jie išmauna gyventi kartu.
Paslapčių šeimose nebūna, būna tik skausmingi sandoriai, kartais niekšiški, kartais neišvengiami – tai, kas „garsiai neįvardijama“. Ir tuose nutylėjimuose glūdi esminės tiesos, nuopuoliai, gėrio ir blogio kova, bet kokių santykių ir traumų užuomazgos. Bėgant laikui suprasiu, kad Klaudija tą akimirką dalijosi su manimi tuo, kas priminė laimingą loterijos bilietą. Nutylėjimas vėrėsi mums priešais akis, išstatytas mūsų nekaltybei. Likau taip smarkiai sukrėstas, kad Klaudijos veido išraiška persimainė į nustėrusią: nervingas pyktis, su kuriuo ji ką tik išrėkė bendrą mūsų šeimų paslaptį, virto netikėtu rūpesčiu.
– Velenai, tau viskas gerai?
– Jo! – šūktelėjau sumeluodamas ir ji kaipmat suprato.
– Tu ką, nežinojai?
– Nieko nežinojau, – išlemenau, o akys pačios patvino prieš mano valią.
– Tada gerai padariau.
„Ne, tu blogai padarei, – pamaniau. – Dabar mudu tapsim lyg įbrolis su įsesere, o aš taip troškau būti kartu, norėjau mylėti tave.“
Klaudija prikando lūpas, giliai įkvėpė, o iškvepiant jos plaukai tarsi sutvisko šviesos aureole, agato ir karneolio blykstėmis nubrėždami liniją, kuri mus atskyrė ir kartu sujungė.
– Ar palydėsi mane namo? Pasikalbėtume.
Miestelį košė kiaurai nemalonus vėjas, įkyriai cypavo kelio ženklai. Mudu slinkome gatvėmis, jos mirgėjo nuo žmonių, apleidusių dėl peštynių nutrauktą procesiją. Visi praeiviai spoksojo į mus: į merginą, persirengusią vyriškiu, ir į vaikiną ilgu, asfaltą siekiančiu abitu.
– Ei, jaunime, karnavalas baigėsi! – šūktelėjo kažkuris tipas. Aplinkiniai paskersakiavo į mus.
– Nepraslysim nepastebėti, – pasakiau.
– Negi tau rūpi, Velenai?
– Nerūpi.
– O vis dėlto rūpi.
– Netiesa.
– O tu tikrai tiki? – netikėtai paklausė.
– Ką?
– Ar tiki Dievą?
– Tikiu, – atsakiau kiek per spigiai. Norėjau, kad nuskambėtų išdidžiai, tačiau išspaudžiau keistą cyptelėjimą.
– Ir tiki visais tais dalykais: procesija, mišiomis?
– Nematai, kaip aš apsirengęs?
– Išvaizda klaidina.
– O tu apsirengusi kaip vyras, gal tu vyras? – Bakstelėjau pirštu į jos mėlyną raudonai nutaškytą kaklaraištį, surištą į mazgą po kaklu.
– Čia mano tėvo. – Ji kiek atpalaidavo kaklaraiščio mazgą ir ėmė pasakoti, kaip tėvo dėka išmokusi vertinti mangas, roko muziką ir Fabricijų De Andrė[3], o tada išbėrė trumpą ginamąją kalbą, kurios intensyvų toną įsiminiau.
– Aš taip pat myliu savo motiną, bet nesirengiu kaip moteris, – paprieštaravau.
– O gaila, puikiai atrodytum.
Dabar Klaudija šypsojosi, ji šypsojosi man.
Apsimečiau nesupratęs.
Ėjom tylėdami, tyčia ilgindami atkarpą, beveik pasiekėme senąjį žiedinį kelią, tolumoje išniro alyvmedžių giraitės, vynuogynai ir truliai[4].
Kai tau penkiolika ar šešiolika, antipatija – tokia pat aukšta ir neįveikiama siena kaip ir neapykanta.
– O juk ėjau duoti tau į kaulus, – prisipažino Klaudija.
– Kodėl nedavei?
– Nes kalbantis supratau, kad mums verčiau tapti sąjungininkais. – Ir įsmeigusi savo liepsnojančias akis į manąsias pridūrė: – Turim išsipasakoti viską.
Žengdamas išklojau jai savo gyvenimą. Pasakiau, kad mano tėvai susipažino filmuojant Žaidynes be sienų Martina Frankoje, kad salėje treniruočių metu jiedu užlipo ant tos pačios karties, tada ir įsimylėjo.
– Iš kur žinai?
– Nežinau, man patinka įsivaizduoti, kad viskas nutiko kaip tik taip, – iškart išsidaviau. Tiesą sakant, nelabai ką turėjau ir pasakoti.
Kai priėjome Klaudijos namus, pastebėjau, kad jos akys nebežvilga – Klaudijos veidu slinko niūrus šešėlis. Jai dairantis į langą, atsiveriantį į vidinį kiemą, jaučiausi nesmagiai. Tada ji ištarė, beveik abejingai:
– Greičiausiai motina namie, tu verčiau eik.
Staiga laukujės durys prasivėrė, tarsi Klaudijos motina būtų mus sekusi. Nežymiu galvos linktelėjimu ji parodė dukrai gerai nusivalyti batus į kilimėlį, paskui durys akimirksniu užsivėrė Klaudijai už nugaros. Anapus lango išvydau Etos, Klaudijos motinos, siluetą, palinkusį mano pusėn, kol vis dar stovėjau spoksodamas be žado.
Likęs vienas galiausiai suvokiau tiesą: mano motina išėjo iš namų, kaip kad milijonai tėvų išeina visame pasaulyje, pagaliau atradę tą tikrąjį jiems skirtą žmogų, pragyvenę santuokoje su netikruoju. Ir aš buvau ano, netikrojo, sūnus.
[1] Popmuzikos grupė iš Genujos, išgarsėjusi 8 ir 9 deš.; dainoje „Romietiškos atostogos“ aidi nostalgiški Federico Fellinio la dolce vita atgarsiai.
[2] Spalio 7 d. minima Rožinio Mergelės Marijos (dar kitaip – Pergalės Mergelės) šventė, įtvirtinta 1571 m. po Lepanto mūšio, kurio metu Šventoji lyga sutriuškimo turkų kariuomenę ir sustabdė Osmanų imperijos ekspansiją į Europos žemyną. Pietų Italijoje tai vis dar viena svarbiausių religinių švenčių.
[3] Fabrizio De André (1940–1999) – garsus italų bardas, sukūręs dainų apie partizanus, Genujos benamius, transvestitus ir prostitutes.
[4] It. trulli – tradiciniai kaimo statiniai Apulijos regione – balti nameliai kūgio formos stogais; jie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
