1961 metais vykusioje J.F.Kennedy inauguracijoje žmonės girdėjo Roberto Frosto „The Gift Outrifght“, B.Clintonas 1993 metais kvietė Mayą Angelou, 1997 – Millerį Williamsą. B.Obama 2009 metais balsą suteikė Elizabethai Alexander, 2013 – Richardui Blanco.
Tiesa, šią poetę pasiūlė būsimoji pirmoji ponia Jill Biden. Natūraliai kyla klausimas, ką šis parinkimas pasako apie 2021–2025-ųjų Baltųjų rūmų pasaulėžiūrą? Štai poeto ir daug amerikiečių literatūros išvertusio Mariaus Buroko požiūriu, ši figūra pasirinkta simboliškai. „Tai reveransas ir woke culture, ir J.Bideno pabrėžtinai įvairiai tiek amžiumi, tiek odos spalva pasirinktai komandai.“
Donaldas Trumpas išvis neturėjo nieko bendro su poezija, bet J.Bidenas iškart išrenka jauną, o dar ir tamsiaodę poetę.
„Matome tai, ką visi matome, – apie J.Bideno pasirinkimą kalbėjo poetas ir literatūrologas Rimas Užgiris. – Donaldas Trumpas išvis neturėjo nieko bendro su poezija, bet J.Bidenas iškart išrenka jauną, o dar ir tamsiaodę poetę. Tai yra ženklas, jog jis ištiesia ranką visoms Amerikos etninėms grupėms. O ypač afroamerikiečiams, kurie buvo nuskriausti policijos. Be to, jis nori pritraukti ir jaunimą, sakydamas esu už jaunimą. Šiaip A.Gorman nėra žinoma, išskyrus, šioje nišoje – poezijos skaityme ceremonijų metu.“
R.Užgiris pasakojo, kad amerikoje esama Poetų laureatų (United States Poet Laureate), kurie tam tikru laikotarpiu tampa Amerikos balsu. „Ir jie patys, ir visi kiti žinome, jog tai – nėra patys geriausi eilėraščiai. Kai kurie poetai net vengia tokių dalykų, nes jaučia, jog jie negali kurti, kaip patys norėtų. Tiesa, A.Gorman yra įdomi tuo, jog nuo pat jaunystės specializuojasi šioje srityje. Atrodo, kad žmonėms, politikams tai patinka.“
Šįmet rašytojos amžius tapo užsienio žiniasklaidos antraščių kabliuku – jai 22 metai, ji jauna poetė-aktyvistė, renginio metu skaitys eilėraštį „The Hill We Climb“, kuris, kaip teigiama „The Guardian“, turėtų netiesiogiai reflektuoti Kapitolijaus šturmą. Pati poetė rašė, jog nenori apie tai mąstyti kaip Amerikai nebūdingą dalyką. Ji išreiškė supratimą, jog Amerikietiškoji demokratija yra eklektiška ir nepastovi.
Apačioje pateikiama kol kas oficialiai prieinamą eilėraščio ištrauka:
We’ve seen a force that would shatter our nation rather than share it,
Would destroy our country if it meant delaying democracy.
And this effort very nearly succeeded.
But while democracy can be periodically delayed,
It can never be permanently defeated...
Stadioninė, rūmų bardo poezija?
Galbūt paprasta forma ir nesudėtingais įvaizdžiais suformuotas eilėraštis – savotiškas prašymas išsaugoti, puoselėti demokratiją. Jis neprimena intelektualios poezijos, pasižyminčios daugiasluoksniškumu. Kaži kaip būtų vertinama ir pati poezijos kokybė, jei proga būtų kita. Ką apie tai mano poezijos ekspertai?
Poezija ne visada buvo tokia intymi, sudėtinga, kaip mes dabar galvojame.
Eseistas ir knygos „Miestų atsiradimas. Amerikos moderniosios poezijos antologija“ sudarytojas Laurynas Katkus sako: „Tai, kokia šio eilėraščio meninė vertė amžinybės formate, kol kas sunku spręsti, bet pati iniciatyva, mano požiūriu, yra geras daiktas. Galėtų daugiau valstybių, įskaitant ir Lietuvą, tą daryti. Aišku, paprastai pas mus į tokius dalykus reaguojama per daug kritiškai – na va, kažką čia paskaitė, susitepė politika. Gal tas eilėraštis ir nėra šedevras, bet aš į tai žiūrėčiau ne su tokiu kategorišku vertinimu, – teigė jis. – Poezija ne visada buvo tokia intymi, sudėtinga, kaip mes dabar galvojame. Tarkime, Walto Whitmano kūryba taip pat yra oratoriška, turinti patoso. Nors Vladimiras Majakovskis nėra geriausias pavyzdys, jis vis dėlto yra W.Whitmano mokinys. Žinoma, jis mums [turi neigiamą konotaciją], mat juo buvo paremiama tarybinė ideologija. Tačiau jis taip pat turi neblogų tekstų, kurie gerai girdisi skaitant balsu. Tai – stadioninė poezija.“
Interviu 15min L.Katkus atkreipė dėmesį į žanro specifiką Vakarų kultūroje. „Eilėraščiai buvo skaitomi, deklamuoji iškilmingomis progomis – vestuvėse, laidotuvėse, karalių įšventinimuose – labai dažnai. Lietuvoje šis dalykas truputį nunykęs, nes tarybiniais laikais jis buvo glaudžiai susijęs su ideologija. Tad nieko įdomesnio anuose eilėraščiuose, švelniai sakant, išgirsti tikrai negalėjai.“ Vėliau L.Katkus pridūrė, jog Lietuvoje pirmasis hegzametras buvo parašytas XVI a. sveikinant karalių Zigmantą Vazą.
Pastebėjęs, jog šios inauguracijos metu skaitoma poezija nėra vienintelis atvejis, jis pateikė ir daugiau pavyzdžių. Vienas jų vyko žiemos olimpiados Kanadoje metu, kuriame „poetas-slemeris paskaitė įspūdingą tekstą apie Kanadą, jos tapatybę.
M.Buroko nuomone, tokioms progoms, kaip prezidento inauguracija, ši forma gali būti logiška – „tokie paprastai skaitomi tekstai sugroja visiems“. Pašnekovas taip pat pažymi, jog „The Hill We Climb“, atlieka gydančią funkciją, ja bandoma vėl unifikuoti visuomenę.
Nemažai amerikiečių poezijos verčiantis Dominykas Norkūnas mano: „Pakviesti poetą kreiptis į kaip niekad susiskaldžiusią ir galybės negandų nukamuotą tautą yra stiprus ir – kas svarbiausia – konstruktyvus gestas. Žinoma, Jungtinės Valstijos čia taip pat sumoka ir savotišką duoklę senam kaip pasaulis archetipui – rūmų bardo figūrai.
O kur tas menininkas – gavęs puokštę ir gražiai įrėmintą nuotrauką su iškiliais politikais – vėliau dėsis, niekam nerūpėjo ir nerūpės.
Tai gal ir atrodo keista, ypač turint omeny, jog tebesame linkę Jungtines Valstijas laikyti tarsi moderniosios politinės sąmonės branduoliu, tačiau, kita vertus, tai neturėtų pernelyg stebinti – daugeliui valstybių paranku kartais į tribūną pakviesti kokį nors menininką, kuris, deja, tokiais atvejais atlieka viso labo dekoratyvinę funkciją. O kur tas menininkas – gavęs puokštę ir gražiai įrėmintą nuotrauką su iškiliais politikais – vėliau dėsis, niekam nerūpėjo ir nerūpės. Vis dėlto, kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, jog į JAV grįžta kultūringa politika, o Baltieji rūmai ir vėl tapo rūmais. Ir tai jau visai neblogai.“
