- Amanda Gorman
Mes kopiam į kalvą
dienai išaušus klausiam savęs
kur rasti šviesą šiam begaliniam šešėly
netektis kurią nešamės
jūra kurią turim pereit
stojom prieš žvėries pilvą
išmokom kad tylėjimas taikai nelygus
o taisyklės ir terminai
tai kas paprasčiausiai yra
nelygu teisybei
bet saulėtekis mūsų
net jei to ir nežinom
kažkaip išgyvenam
kažkaip iškentėm liudijom
tautą ne į šipulius skilusią
o tiesiog dar nepabaigtą
esam palikuonys šalies ir laiko
kur liesa juodaodė mergaitė
kilusi iš vergų užauginta vienišos motinos
gali svajoti tapt prezidente
ir staiga skaityt prezidentui
tiesa esam netobuli
tyrumas toli nuo mūsų
bet tai nereiškia
kad siekiame būti vieningi ir tobuli
siekiame būti vieningi
kad sukurtume šalį įsipareigojusią visoms kultūroms spalvoms
visiems žmogaus bruožams ir būties aplinkybėms
taip keliam žvilgsnį į tai kas prieš mus
ne tarp mūsų
mes ištrinam priešpriešas nes žinom
norėdami pirmiausia galvot apie ateitį
turim nepaisyti skirtumų
nuleidžiam rankas
kad galėtume siekti
vieni kitų rankų
siekiam nesužeisti nė vieno ir visus nuraminti
tegul bent Žemė pasako tai tiesa
net gedėdami augome
net kęsdami išlaikėme viltį
net pavargę bandėme
esame susieti amžiams pergalingi
ne todėl kad būtume nenugalimi
o todėl kad niekad daugiau nesileisim suskaldomi
raštai liepia įsivaizduoti
kad kiekvienas sėdi po savo vynuogienoju ar figmedžiu
ir niekas jam negresia
jeigu norime būti verti šito laiko
pergalė turi švytėti ne ašmenyse
o mūsų pastatytuose tiltuose
šio pažado reikia laikytis
kopiam į kalvą
jei tik išdrįsim
nes būti amerikiečiu reiškia daugiau negu paveldimą garbę
tai praeitis į kurią žengiam
ir būdas ją pataisyti
matėm jėgą galinčią suniokot mūsų tautą
o ne ją sunokinti
jėgą kuri suskaldytų mūsų šalį net jei tai reikštų atidėt demokratiją
taip beveik atsitiko
bet net jeigu galima trumpam atidėt demokratiją
jos negalima sutriuškinti amžiams
šia tiesa
šia ištarme tikime
mums žiūrint į ateitį
istorija žiūri į mus
čia tik išpirkimo amžius
iš pradžių mus bauginęs
jautėmės nepasiruošę būti
tokios baisios valandos įpėdiniais
bet net ir čia radom jėgų
pradėti naują skyrių
susikurti viltį ir juoką
taigi jei kažkada klausėme
kaip įveikt katastrofą
šiandien teigiame
kaip katastrofa galėtų įveikti mus
negrįšim prie to kas buvo
judėsim link to kas būti turėtų
šalis suklupusi bet vieninga
švelni bet stipri
nuožmi ir laisva
mūsų niekas neapgręš
nepertrauks nesugėdins
nes žinom kad mūsų abejingumą ir inerciją
paveldės kitos kartos
mūsų klaidos taps jų rūpesčiais
viena žinom tvirtai
sujungus gailestingumą ir galią
galią ir tiesą
meilė taps mūsų palikimu
ir pakeis prigimtines mūsų vaikų teises
tad leiskit mums po savęs palikt šalį
geresnę nei buvo palikta mums
kiekvienas mano bronza plakančios krūtinės atokvėpis
mes prikelsim šį sužeistą pasaulį ir paversim jį stebuklingu
mes pakilsim iš nuauksintų kalnų vakaruos
mes pakilsim iš vėjo nugairintų šiaurės rytų
kur mūsų protėviai pirmąsyk susimąstė apie revoliuciją
mes pakilsim iš ežerų apsuptų miestų vidurio vakarų valstijose
mes pakilsim iš saulės nudegintų pietų
atstatysim suvienysim ir atgaivinsim
ir kiekvienas mūsų tautos kampelis
ir kiekvienas mūsų šalies užkaboris
mūsų žmonės skirtingi ir gražūs pakils
pavargę bet gražūs
dienai išaušus žengiame iš šešėlio
degantys ir bebaimiai
mūsų išlaisvintas pražįsta naujas saulėtekis
nes šviesa visad bus
jei tik būsim pakankamai drąsūs ją pamatyti
jei tik būsim pakankamai drąsūs ja būti
Jeigu taip pat norite publikuoti savo eilėraščius, kviečiame jais dalintis paštu urbanpoetry@15min.lt
