Lietuviškai ką tik pasirodė paskutinė R.Cusk trilogijos dalis „Kudos“. Ir nors visos trys knygos – „Kontūrai“, „Tranzitas“ ir „Kudos“ – sudaro vientisą kūrinį, jas galima skaityti ir atskirai. Išskirtiniu balsu šiuolaikinėje literatūroje vadinama R. Cusk skaitytojus prikausto pasakojimo stiliumi. Iš pirmo žvilgsnio, jos romanuose nevyksta nieko svarbaus, pagrindinė veikėja dalijasi kasdieniais pokalbiais su sutiktaisiais, tačiau būtent per tai atsiskleidžia pamatiniai santykių ir buvimo šiame gyvenime momentai.
Tad kur čia slypi literatūros magija? Ir kodėl turėtumėte nepraleisti ką tik pasirodžiusios „Kudos“ bei anksčiau išėjusių „Kontūrų“ ir „Tranzito“? Apie tai kalbamės su literatūrologe J.Čerškute.
- R.Cusk trilogija vadinama literatūros įvykiu, literatūros lūžiu ir pan. Šiandien reklamuojant pasirodančias knygas, skambių apibūdinimų netrūksta, tačiau, kas būtent R. Cusk trilogiją paverčia išskirtine? Kuo jos kūryba kitokia ir svarbi šiandien, kad drįstume ją išskirti šiandienės literatūros gausoje?
- Paskutiniame R. Cusk trilogijos romane „Kudos“ pasakotoja Feja, kai pakeleivis lėktuve jos paklausia, ką rašot, atsako, kad sunku papasakoti. Kodėl sunku? Nes iš pirmo žvilgsnio, R.Cusk istorijos pernelyg paprastos, pernelyg prisirišusios prie gyvenimo, jose nėra įsidėmėtino ar kraują kaitinančio siužeto, jokių siužetinių vingių, kuriuos sekant skaitytojui kyla kraujospūdis ar nelaiko nervai. Utriruoju, žinoma, bet esu girdėjusi nusivylimų, kad aprašyta bet kas. Tačiau taip anaiptol nėra. R. Cusk trilogija – išmoningai sukomponuotas pokalbių nuotrupų audinys apie tai, kaip mes ir mūsų istorijų kontūrai kinta susitikus su kitais kontūrais ir paveldėjimais.
Literatūros mokslininkai, tyrinėjantys autofikcijos žanrą, R.Cusk trilogiją priskiria pastarojo dešimtmečio autofikcijos „klasikai“ (greta Karlo Ove Knausgårdo, Sheilos Heti ir kt.). Tiesa, nepaisant vienos detalės, tiksliau, autofikcinio žaidimo taisyklės pažeidimo — jos pasakotojos vardas (Feja) nesutampa su pačios rašytojos vardu, tačiau sutampa biografijos faktai ir aplinkybės.
R.Cusk kūryba, iš pirmo žvilgsnio atrodanti perdėm paprasta, yra ta tikroji literatūra iš didžiosios L. Gerai parašyta ir itin tiksliai, be senovinio vertybinio literatūros didingumo kalbanti apie dabartį ir žmogiškąją egzistenciją. Šia trilogija R.Cusk tarsi „perkrauna“ romaną šiuolaikybei ir dabartybei, bei parodo, kad jį galima sudurstyti iš pavienių epizodų, nesusijusių fragmentų, visiškai nenaudojant chronologinio epiškumo. Į antrą planą ji atitraukia personažą, tiksliau, nuvainikuoja jo svarbą romane, palieka jį tik kaip vieną iš daugybės išpažintinių balsų. Kaip figūrą, kuria nesiekiama perteikti gyvenimo ar konkrečios (auto)biografijos visumos.
R.Cusk nepretenduoja į baigtinio gyvenimo aprašymą ir dėmesį sutelkia į atskirus egzistencijos fragmentus, kuriančius vieną baigtinį ir konkretų pasakotojo ar veikėjo gyvenimo epizodą. R. Cusk trilogijoje toks epizodas yra Fejos skyrybos („Kontūrai“), grįžimas į Londoną ir naujų namų įsirengimas („Tranzitas“), rašytojiškos kelionės („Kudos“).
- Kuo jus asmeniškai žavi, pritraukia R.Cusk knygos?
- Dėl to, kad neegizstuoja visa vainikuojanti didžioji istorija, dėl kurios į pirmą planą iškyla tas jau minėtas epizodiškumas. Pasakojimo asketiškumo įtaiga ir neišskirtinių istorijų paveikia jėga. Skaidriu ir, regis, paprastu sakiniu, pro kurį persišviečia visas nepaprastas žmogiškasis gyvenimas. Pasakotojos atsainumu ir atokumu, kai ji tarsi per stiklą stebi situacijas, kuriose dalyvauja, o jas perpasakodama patirtą pasaulį perkelia į tekstą lyg veidrodžio atspindžio nuotrauką. Tačiau labiausiai R. Cusk knygos masina tuo, kad giliausiame lygmenyje romanai yra apie literatūrą, nes visos jos perpasakojamos pokalbių nuotrupos ir istorijų kontūrai darsyk parodo, kad žmonių gyvenimus valdo pasakojimo dėsniai ir dramaturginės schemos.
- R.Cusk, atrodytų, per paprastus susitikimus, pokalbius, per buitines detales atveria esmines žmonių patirtis, jausenas, su kuriomis skaitydamas imi stipriai tapatintis. Kaip R.Cusk sugeba prikaustyti skaitytojų dėmesį, kai, atrodytų, niekas neįvyksta, o iš tiesų atsiveria tokie vidiniai išgyvenimai? Kur čia slypi literatūros magija?
- Literatūros magiją kuria pasakotojos figūra — jos pasyvumas, atsainumas ir atstumas, sykiais net radikalus atsiribojimas nuo situacijų, kuriose dalyvauja ir kurias perpasakoja. Neretai atrodo, kad R. Cusk pasakotoja Feja yra tarsi nematomas žmogus, lyg kokia kūniško pavidalo neturinti dvasia, su kuria kalbasi visi istorijų pakeleiviai. Jos romanai yra keistų dialoginių situacijų perpasakojimas. Tai gali būti atviras ir tiesmukas gyvenimo išsipasakojimas arba paprastas small-talkas, siekiant „užmušti“ laiką.
R.Cusk aprašinėja pasaulį ne per jausmų ar emocijų prizmę, ne iš dabartį užtvindžiusios asmeninės „aš“ perspektyvos, o per negyviems objektams ar daiktams būdingas charakteristikas, taip kurdama baigtinius apibūdinimus. Įdomu, kad tokie aprašymai vis tiek geba subtiliai perteikti pačios Fėjos estetinį vertinimą, nors neretai ji situacijas perpasakoja kaip savotiškus žinių pranešimus. Iš čia randasi tas ypatingas pasakojimo tonas ir išryškėja Fejos figūros išskirtinumas — ji neleidžia skaitytojui empatiškai susitapatinti su ja, jis tą gali padaryti tik su kitais, netikėtai į Fejos akiratį užklydusiais personažais. Nors ir tai padaryti sunku, nes viską persmelkia į istorijas įaustas R. Cusk nebetikėjimas personažais. Per pasakotojos ir veikėjų figūras R. Cusk atskleidžia keistą dabarties fenomeną — viena vertus, ji tarsi užaštrina individualius asmeniškumus, tą savidemonstracinį aš aš man man, kita vertus, parodo jų tuščiaviduriškumą ir nereikšmingumą.
- R.Cusk kalba ir apie tai, kaip būti šiame kintančiame, sudėtingame pasaulyje, kaip išbūti vieni su kitais ir kad nėra baigtinių, tvarkingų schemų, kad pasaulis chaotiškas ir nuolat kintantis. Koks tas trilogijos pasakotojo santykis su pasauliu? Kaip iš esmės tą buvimą pasaulyje ir galimybę išbūti pasaulyje mato R.Cusk?
- Šiais romanais R. Cusk „moko“, kad išbūti, išgyventi šiame kaitos ir chaoso pasaulyje galima tiesiog ramiai būnant kasdienybėje, stebint, klausant, fiksuojant, pernelyg neprisirišant ir nedalyvaujant, tarsi būnant atokiu gyvenimo demiurgu.
- Kaip matytumėt R.Cusk knygų skaitytoją? Tiksliau, kam rekomenduotumėt?
- Rekomenduočiau tiems, kam patinka nerežisuotos ir netikėtai sustabdytos gyvenimo akimirkos. Lyg pamestos ar užmirštos nuotraukos, liudijančios skirtingus charakterius ir būties etapus. Nepaisant visko, visuomet telpančius po tuo pačiu dangumi.
