Įdomiai J.Ivanauskaitės kūrybą interpretavęs religijotyrininkas, rašytojas Gintaras Beresnevičius apie „Placebą“ yra taikliai pastebėjęs, kad šiuo kūriniu rašytoja patenka į Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino kūrybinę trajektoriją, o taip pat geba meistriškai sudėlioti tai, ko ieško ir tikisi skaitytojai. Taigi kaip „Placebas“ suskamba šiandien, po 20 metų?
Placebo ženklai šiandien
Meilė, kaip tikėjimas arba viltis, globaliam placebo skelbiamam ir vykdomam pasauliui nebereikalinga. Prieš dvidešimt metų pasirodžiusiame „Placebe“ J.Ivanauskaitė kalbėjo apie dirbtinį pasaulį, kur žmonėmis manipuliuoja žiniasklaida, reklama, politika, ezoterika ir daug kitų dalykų. Pasaulį, kur nesi tikras dėl nieko. Kiek to pasaulio ženklų išliko šiandien? Kaip tie ženklai pakeitė mus per dvidešimtmetį?
Ar kada jautėtės svetimi šiame pasaulyje? Ar kartais pagalvojate, kad gyvenate pagal kažkieno kito scenarijų? Ar norite būti laimingi? Ar bijote mirties? Būtent apie šiuos turbūt bent kartą daugeliui kilusius klausimus ir kalba „Placebas“. Romane plėtojama intriguojanti būrėjos žūties istorija, o kartu su ironija ir sarkazmu gvildenami mūsų kasdienybės reiškiniai, įtikinamai atskleidžiamos nuojautos apie pragaištingo šiandieninės visuomenės elgesio pasekmes – užgimstantį naująjį baugų Placebo pasaulį. Šis romanas – įtaigus, sukrečiantis psichologinis, filosofinis, fantastinis kūrinys.
Užčiuopti permainų laiką
J.Ivanauskaitė yra prisipažinusi, kad „Placebas“ atsirado jai būnant tarpinėje – stebėtojo pozicijoje. „Idėja gimė vos grįžus iš Rytų, nes Lietuvoje kurį laiką jaučiausi lyg kokia nuo kalnų nusileidusi tibetietė, o į daugelį dalykų, prie kurių čia gyvenantys žmonės buvo įpratę, galėjau pažvelgti naujai, lyg pirmą kartą. Turiu omenyje įvairius manipuliavimo žmogaus sąmone būdus: reklamą, žiniasklaidą, politiką. Daug kas mane stebino, piktino, erzino, šokiravo, taip palengva atsirado ir „Placebas“. Tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje dabar vyksta daugybė permainų, kurios įdomios rašytojui. Tos permainos ne tik išorinės, bet ir vidinės, netgi pasąmoninės, man norisi jas apčiuopti ir įvardyti“,– pasirodžius „Placebui“ yra pasakojusi J.Ivanauskaitė.
Tikriausiai būtent dėl šio jautraus stebėtojo žvilgsnio ir gebėjimo užčiuopti esminius dalykus „Placebas“ svarbus ir praėjus dvidešimčiai metų – pastebi šių metų J.Ivanauskaitės premijos laureatė ir Jurgos kūrybą sau svarbia laikanti prozininkė Akvilina Cicėnaitė. „Romanas patraukia savo kalbėjimo įtaigumu, ryškiais potėpiais tapoma atpažįstama socialine erdve, keliasluoksne romano intriga, Vilniaus – tokio, koks buvo prieš dvidešimt metų – paveikslu. Dabartiškumo punktyras čia persunktas fantastikos ir mistikos, o romane keliamiems klausimams rašytoja nepateikia lengvų atsakymų“, – pastebi A.Cicėnaitė.
Literatūros įvykis
Visą J.Ivanauskaitės kūrybą leidžiančios leidyklos „Tyto alba“ vadovė ir rašytojos bičiulė Lolita Varanavičienė prisimena, kaip „Placebas“ radosi, ir sako, kad ši knyga pirmiausia yra kvietimas gyventi laisvą ir unikalų gyvenimą. „Tarp romanų „Sapnų nublokšti“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ pasirodęs „Placebas“ priskiriamas vėlyvajam, potibetiniam J.Ivanauskaitės kūrybos laikui. Paprastai tariant, laikui, kai Jurga po 5 metų kelionių po Rytus grįžo į Vakarus. Ir jai, grįžusiai į Lietuvą, daug kas atrodė nepriimtina, netikra, ydinga. Rašant „Placebą“ jai padovanojo katę ir ji tapo ne tik reikšminga rašytojos gyvenimo dalimi, bet ir kuriamo romano personažu, „išstumdama iš romano kai kuriuos veikėjus žmones“. Beje, Jurgos katė nugyveno dar ilgą amžių po Jurgos mirties.
Visi J.Ivanauskaitės romanai tapdavo literatūriniu įvykiu, laukiama dovana skaitytojams. Iki šio, jubiliejinio leidimo, pasirodė 7 romano laidos bendru 26500 egzempliorių tiražu. Jis išverstas į latvių, vokiečių kalbas, daug kam tai geriausia Jurgos knyga. Apie ką „Placebas“? Ar jis, paremtas to meto realijomis, paseno? Realijos kitos, o esmė – aktuali gal net labiau nei anuomet. Placebas – tai tikrovės pakaitalas, gyvenimas remiantis ne savo vertybėmis, o primetama valia ir galia, kas visada rašytojai buvo didžiausia blogybė ir kam ji priešinosi visa gyvenimą. „Placebas“, kaip visa J. Ivanauskaitės kūryba, kvietimas gyventi laisvą, tikrą, unikalų gyvenimą klausant savo širdies ir remiantis savo tiesa. Belieka priminti skaitytojo vertinimą, išsakytą prieš 20 metų: „J.Ivanauskaitė yra NUOSTABUMA“.
Šalia R.Gavelio ir J.Kunčino
Pirmą kartą pasirodęs „Placebas“ sulaukė daugybės skaitytojų dėmesio, tą rodo ir vis kartojamas knygos tiražas. Nors kai kurie literatūros žmonės J.Ivanauskaitės kūrybinį kelią vertino santūriai, vienas įdomiausiai skaičiusių ir interpretavusių jos kūrybą buvo rašytojas, religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Pasirodžius „Placebui“ jis rašė, kad šiuo kūriniu J.Ivanauskaitė patenka į Jurgio Kunčino ir Ričardo Gavelio kūrybinę trajektoriją, o taip pat geba meistriškai sudėlioti tai, ko tikisi skaitytojai.
„Šia knyga Ivanauskaitė smarkiai dirba skaitytojui, užbėgdama už akių tenkina visus lietuvių skaitytojo pageidavimus – mistika, mafija, angelų specai, slaptosios tarnybos, sąmokslo teorija, visuotinis sekimas, psichologinis minių apdorojimas, popso žvaigždžių gyvenimo užkulisiai, didžioji spauda, nuvorišų gyvenimas ir taip toliau. Tiesiog varomas pageidavimų koncertas, tai yra knyga daroma pagal socialinio skaitytojo užsakymo nuojautą, ir nieko čia blogo neįžiūrėsi. Tokios knygos ir turi eiti, būkime realistai. Juolab siužetas ir mistinis ar greičiau maginis trileris leidžiasi skaitomas keliais lygiais ir keliais būdais. Romanas nėra vien detektyvas, nėra vien mistinis trileris, nėra ir vien populiarių ir iš apyšviežės žiniasklaidos temų sumestas kokteilis, tai visuma, tai kūryba. Ji pakyla iki to lygio, kaip ir dera postsovietinės ir postindustrinės visuomenės klampynes minkančiam romanui. Tai jau socialinė visuomenės kritika “, – pasirodžius „Placebui“ „Literatūroje ir mene“ rašė G.Beresnevičius.