Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

J.Jasponytės eilėraščiai: moderniai atgimstantis folkloras ir gamta, gyvenanti mieste

Su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausia kūryba dalinasi legendinio literatūros festivalio – Poezijos pavasario menininkai. Šį kartą savo eilėraščiais iš knygos „Vartai Auštrieji“, kurioje moderniai atgimsta folkloro motyvai, dalijasi poetė Jurgita Jasponytė. Kaip pati teigia, jos eilėraščių maršrutas yra Zarasai-Vilnius, Vilnius-Zarasai. „Vilniuje galima gyventi, nes miestas gali sugyventi su gamta ir būti jos dalimi (nors pastarųjų metų pokyčiai Vilniuje nori atkakliai tai paneigti). Ir Zarasuose žmonės gyvena. Svarbu sutarti su vietos dvasia, genius loci“, – mąstė ji.
Jurgita Jasponytė
Jurgita Jasponytė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

- Jurgita Jasponytė

Azaras

Saulė nusisuka rytu į vakarą

ežerai žemės akiduobėse

taip gražiai atitinka

bevardžius

dangaus debesis

taip gražiai

juos išsklaido

taip gražiai

Zaraso vardu

kažkada įmintas

azaras.

Sesės ir seserys

Karalius Mindaugas

Barbora karalienė

Visų šventųjų gatvės Seserys –

vaikų labiausiai šiam mieste nulaipiotos statulos

nučiuožia mažos sesės jiems nuo kelių

ir buvusioj Basokų turgaus aikštėj

pilka erdvės akis matuoja pulsą

seniai pranykus seserims basosioms karmelitėms

esu

basa mieste įsišaknijusi kaimietė

todėl aš visada galiu sugrįžti

todėl man visgi verkiant reikia pečiaus

be jo namie nedžiūsta

grybai

uogos

ašaros

nerūgsta pienas

duona

ir gyvybė

mieste kaimietei verkiant reikia pečiaus

ar bent jau kamino

ir sugrįžimo galimybės

basokų turgaus aikštėj

seserims ant kelių

sėdinti gyvybė.

Įsikūnijimas. Užkastos upės

Skiriu Aušros vartų šaltiniams ir kitoms užkastoms Vilniaus upėms

Ketvirtą gyvenimo dešimtį

man paaiškėja

kad nesutapo mano gimimas

su įsikūnijimu

o šitas miestas taip pat yra mano kūnas

lapų perdanga –

per mano takus

per Aštrųjį priemiestį

per užkastą upę

per kalno šaltinį

po betoniniu stadiono luitu

viską laikančios sijos

yra giliai manyje

jų prasmė –

laikyt mano kūną

kuriame esu gyva

kaip sielos upėje

kito buvimo

kito tekėjimo (net jei po žeme)

kito skausmo –

tiesiog nebūna

skausmo kartelė –

kas gi ją pakelia

kas gi nustato ją?

upės nusitiesia

per mano kūną

plaukė ir išplaukė

žuvys kaip dukterys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą