XIV a. Europą siaubęs maras – viena didžiausių, jei ne pati didžiausia viduramžių pasaulio tragedija. Iš Azijos atkeliavusi „juodąja mirtimi“ praminta liga neatpažįstamai pakeitė Senąjį žemyną, sukėlė tiek kankynių bei mirčių, kad, net palyginti su abiejų pasaulinių karų aukomis ir 27 milijonus gyvybių pasaulyje nusinešusia AIDS pandemija, mirčių nuo maro skaičius vis tiek stulbina. Europoje, kurios duomenys yra išsamiausi ir tiksliausi, maras pasiglemžė trečdalį visų gyventojų, kitur – pusę, o kai kuriuose regionuose – 60 proc.
Be galo religingoje viduramžių visuomenėje didysis maras vertintas kaip dangiškoji bausmė už nuodėmes, kaip prakeiksmas, nuo kurio nėra išsigelbėjimo. Aristokratus ir prasčiokus, turtingus ir vargšus be atrankos šienaujanti epidemija pagimdė neviltį ir begalinį siaubą, miestuose ir kaimuose nespėta laidoti mirusiųjų. Daugiadieniai lavonai voliojosi gatvėse, pakelėse, puvo kaimo lūšnose ir dvaruose. Prie jų tiesiog bijota liestis, todėl laidoti numirėlių burti specialūs „pasmerktųjų“ būriai.
Siaučiant marui, Europoje sustiprėjo prieš žydus nukreipti pogromai, nes kitatikiai judėjai buvo kaltinami ne tik mirtinos ligos sukėlimu, bet ir platinimu, gausėjo rimbais besiplakančių atgailautojų – flagelantų gretos, to meto kultūroje užgimė be galo niūrus „mirties šokio“ vaizdinys.
Autorius knygoje tarsi vedžioja skaitytoją po Europos kraštus, miestus ir kaimus, pasakodamas ne tik apie sukrečiančius maro padarinius, bet ir apie begalines, neįtikėtinai narsias, tačiau dažnai beviltiškas žmonių pastangas įveikti nelaimę.
Pulicerio premijos laureatas, amerikiečių istorikas ir publicistas Richardas Rhodesas savo kolegos Johno Kelly darbą pavadino puikia, svaria, humaniška ir pamokančia knyga. Jam antrino garsus britų žurnalistas, rašytojas, daugybės bestselerių autorius Simonas Winchesteris: „Dar niekada nebuvo geriau parašytos ir labiau įtraukiančios ataskaitos apie baisiausią epidemiją žmonijos istorijoje.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Nėra bendros nuomonės, kada žiurkės (Rattus) pasiekė Europą. Kai kurie mokslininkai mano, kad juodoji žiurkė pirmąsyk pasirodė Vakaruose per kryžiaus žygius, t. y. maždaug XII amžiuje. Tačiau toks požiūris ignoruoja faktus apie Justiniano marą ir į Rattus panašius padarus vaizduojančias romėnų skulptūras, pastatytas dar I mūsų eros amžiuje. Įtikinamesnė atrodo prancūzų biologo dr. F.Audoino-Rouzeau teorija: jis mano, kad Rattus pasirodė dar prieš Kristaus gimimą. Turint omenyje, kaip žiurkių plitimą skatina prekyba, jų kelias galėjo prasidėti nuo Šilko kelio dykumų ar aukštų Vidurinės Azijos kalnų tarpeklių, kur retsykiais susitikdavo prekeiviai iš Romos ir Kinijos, ar net nuo Indijos pakrančių, kur romėnai turėjo savo prekybos punktus.
Kalbant apie Rattus istoriją Europoje, svarbios dvi datos: VI a., kai Justiniano maras išnaikino Viduržemio jūros baseino graužikų, o kartu ir žmonių populiaciją, ir 1000-ieji metai, kai atsigaunantis krikščioniškasis pasaulis pradėjo gaminti tiek maisto ir atliekų, kad paskatino demografinį pakilimą. Praėjus trims šimtams metų, žmonių perteklius, gyvenviečių sienos ir primityvi higiena viduramžių mieste besiveisiančioms žiurkėms sukūrė tikrą rojų.
Kiaulės, galvijai, vištos, žąsys, ožkos ir arkliai bastėsi viduramžių Londono ar Paryžiaus gatvėmis lygiai taip pat kaip Brotono sodžiaus takais. Viduramžiais namų savininkai savo priešakiniuose kiemuose turėjo palaikyti tvarką, laiku pašalinti gyvulių mėšlą, bet dauguma miestiečių nesuko sau dėl to galvos kaip ir vienas Londono rajono Išorinio Faringdono gyventojas Williamas E.Cosneris. Jis buvo skundžiamas dėl to, kad „žmonės negali praeiti pro jo namą, nes tvyro didžiulė arklių mėšlo ir šlapimo smarvė“.
Dažnoje viduramžių gatvėje trobos kiemą primenantis vaizdas sykiu panašėjo ir į mūšio lauką. Neretai gyvuliai būdavo paliekami toje pačioje vietoje, kur ir nugaišdavo, juos svilindavo saulė, apipuldavo žiurkės, aplink šmirinėjantys kaimynų vaikai traukdavo iš pūvančių jaučių ar karvių kaulus ir droždavosi iš jų žaidimų kauliukus. Miesto šungaudys, retai kada paimdavęs nugaišusį šunį, ar chirurgas-barzdaskutys, šliūkštelėjęs paciento kraują ne kur kitur, o tiesiai į gatvę, taip pat prisidėdavo prie to bjauraus, rytą po mūšio primenančio vaizdo.
Dažnoje viduramžių gatvėje trobos kiemą primenantis vaizdas sykiu panašėjo ir į mūšio lauką.
Be šungaudžio ir chirurgo-barzdaskučio, Rattus veisimąsi mieste skatino ir dar vienas pagalbininkas – viduramžių mėsininkas. Paryžiuje, Londone ir kituose dideliuose miestuose gyvuliai buvo skerdžiami tiesiog gatvėse, o mėsininkai retai kada savo darbo vietas sutvarkydavo, todėl jų gyvenami rajonai priminė Goyos paveikslų vaizdus iš skerdenų atliekų. Kraujo upės tekėjo į gretimus sodus ir parkus, o širdžių, kepenų ir žarnų krūvos, žlegsinčios po kruvinais mėsininko batais, masino žiurkes, muses ir gatvės benamius.
Vis dėlto didžiausias miesto teršėjas buvo pilnas naktipuodis. Niekas nenorėjo šaltą, lietingą naktį leistis iš pirmo ar antro aukšto. Taigi daugumoje viduramžių miestų gyventojai, atidarę langus, tris kartus sušukdavo „Saugokitės apačioje!“ ir, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai, šliūkštelėdavo puodo turinį žemyn. Paryžiuje, kur gyveno per 210 000 žmonių, įspėjimai dėl naktipuodžio skambėjo nuo ryto iki vakaro, jie maišėsi su Sitė saloje skardenančiu gašliu prostitučių kvatojimu ir graudžiu gyvulių, varomų į dešinėje Senos krantinėje esančią Šv. Jokūbo skerdyklą, bliovimu.
Nė vienas viduramžių miestas nebuvo švarus, bet didieji kadaise šlovingos antikos centrai įdiegė išmoningus sanitarijos ir higienos įrenginius. Pavyzdžiui, etruskai įvairioms atliekoms, ekskrementams šalinti įrengė plačiai išvedžiotą nuotekų sistemą, o Romos akvedukais vanduo iš kaimo vietovių buvo tiekiamas miesto gyventojams: kasdien pasiekdavo apie trys šimtai galonų. Viduramžiais atsirasdavo ir kitų sanitarijos stebuklų, pavyzdžiui, Anglijoje, Daramo vienuolyne, buvo įrengtos išvietės, apie kurias susižavėjęs lankytojas pasakojo: „Kiekviena tupyklos vieta vienuolyne iš abiejų pusių atskirta medinių lentelių siena, kad vienas [vienuolis] negalėtų matyti kito [...]. [Ir] išvietės vietų yra tiek, kiek sienoje iškaltų langelių, pro kuriuos į kiekvieną tupyklą patenka šviesa.“ Taip pat buvo padarytas ir požeminis „vandens kelias“, kuriuo tai, kas nukrisdavo iš išviečių, nutekėdavo į netoliese esantį upelį.
Ir nors ne viename viduramžių mieste buvo įrengtos sanitarinės sistemos, niekas neprilygo Daramo išradimui. Paprastai viduramžių miestų nuotekų sistema prasidėdavo nuo šalia siaurų gatvelių iškastų negilių nutekamųjų griovių; šie buvo sujungti su didesnių griovių tinklu, vedančiu į centrinį nuotekų nubėgimo tašką – dažniausiai kokią nors didžiulę upę, tokią kaip Temzė ar Sena. Ten, kur buvo įmanoma, vietines nuotekas nuplaudavo vandens srove, bet ne kiekviena miesto vieta yra arti sraunios upės ar upelio, tad ne viena nuotekų sistema priklausė nuo vietovės ir dažnai nuo kritulių. Teoriškai nuožulniais grioviais į nubėgimo vietą upėje tekančias atliekas turėjo nuplauti liūtys. Vis dėlto sausas oras be lietaus nepaisė tokios teorijos; grioviuose imdavo kauptis fekalijų, šlapimo ir pūvančio maisto krūvos – tikra puota žiurkėms. Ne itin gelbėdavo ir atėjusios liūtys. Net ir stiprus lietus atliekas nustumdavo tik iki kito prijungto nuotekų griovio. Nors pakako ir tų atliekų, pasiekdavusių galutinius nuotekų sistemos taškus, kad miestų upės taptų padorumo ir sveiko proto įžeidimu. Prie dvokiančios Temzės apsilankęs Eduardas III pasibaisėjęs išreiškė pasipiktinimą dėl „mėšlo, sąvartynų ir kito purvo“ krantinėse.
Ir nors ne viename viduramžių mieste buvo įrengtos sanitarinės sistemos, niekas neprilygo Daramo išradimui.
Londone visos atliekų sistemos buvo prižiūrimos miesto sanitarijos tarnybos darbuotojų. Kiekvienas miesto rajonas turėjo paskirtus inspektorius, Dickenso vadinamus „tvarkdariais“ ir „tvarkdarių padėjėjais“, kurie šmirinėdami po viduramžių gatves nuolat kažką tyrinėjo, atidžiai sekė, uostinėjo ir be perstojo klausinėjo. Ar iš priešakinių kiemų buvo surinktos šiukšlės? Ar gatvelėse, alėjose nešiukšlinama? Pasiturintys londoniečiai namie dažnai įsirengdavo išvietes, vadintas garderobais, jos kybodavo virš skersgatvių, „ant dviejų nuo vieno iki kito namo nutiestų strypų“. Garderobo savininkas, turėdamas tokį tualetą, galėjo pamiršti naktipuodžius ir šaltas naktis, bet jo kaimynams tai reiškė gatvėje pūpsančias krūvas mėšlo, bjaurų tvaiką ir spiečius musių (žiurkės paprastai neminta žmogaus išmatomis). Tvarkdariai bei jų padėjėjai tirdavo ir sanitarinio piratavimo atvejus. Prieš Anglijoje įsisukant maro epidemijai, buvo sulaikyti du piktadariai, vamzdžiu leidę išmatas į nieko neįtariančio kaimyno rūsį.
Tvarkdarių prižiūrimi dirbo grėbėjai, kurie ir atlikdavo visus valymo darbus. Jie išvalydavo griovius, surinkdavo nugaišusius gyvulius, susemdavo gatvėse ir skersgatviuose besimėtančias atliekas ir visa tai tempdavo į Temzę ar kitas atliekų išmetimo vietas, tokias kaip Laivyno upė.
Viduramžių Londone tvarkdariams ir grėbėjams teko dirbti ne tik purviniausią, bet ir visai nevertinamą darbą. 1332 m. vienas tvarkdarys buvo užpultas Kriplgeito kvartale, jį ne tik sužeidė, bet ir pavogė vežimą; po kelerių metų Bilingsgeito kvartale dvi moterys taip užsipuolusios plūdo grėbėjų grupelę, kad miesto vadžia paliepė jas suimti. Apskritai sprendžiant iš amžininkų pasakojimų, viduramžių Londonas dėl sanitarijos buvo įsitraukęs į aršią pilietinę kovą. Vienoje pusėje buvo tokie niekdariai kaip keikūnės iš Bilingsgeito ir Išorinio Faringdono šiukšlių karalius Williamas E.Cosneris. Kitoje – karalius Eduardas III, griaudėjęs, kad „šiukšlės dieną naktį metamos iš namų“; susirūpinęs miesto meras, stengęsis kiek nutildyti karališkuosius grūmojimus bei skelbęs plačiai ignoruojamus sanitarinius reikalavimus; keikiami tvarkdariai, jų padėjėjai, grėbėjai ir tokie susierzinę piliečiai kaip šiukšlintoją nugalabijęs parduotuvės savininkas.
