Graži, kultūringa, rafinuota. Tikra karalienė, gebanti pelnyti įtakingųjų pagarbą ir paliesti paprastų žmonių širdis. Ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume moteris, kurias vienareikšmiškai galėtume vadinti stiliaus ikonomis, tokias, dėl kurių ne kyla ginčai, bet sutampa nuomonės. Viena tokių – Jackie. Kelianti susižavėjimą, norą sekti jos pavyzdžiu, niekada nepamiršta. Ji gyveno XX a. ir istorijoje paliko protingos, ryžtingos, taktiškos ir nepaprastą charizmą turinčios moters įvaizdį. Jackie buvo diskretiška, bet gundanti, o likimas jai nepagailėjo turtų, sėkmės, visuomenės dėmesio ir sielvarto.
Ji buvo trapi ir jautri, gavusi pakelti sunkius gyvenimo išbandymus. Ji buvo drovi ir santūri, pasmerkta amžinai būti dėmesio centre, todėl visada elegantiška ir graži, draugiškai besišypsanti į kiekvieno fotoaparato objektyvą. Išliko tūkstančiai Jackie nuotraukų, tačiau – ir jos vidinis paslaptingumas, sielos laisvė. Jackie realybė niekada nebuvo tokia, kaip atrodė. Nuo pat vaikystės ji apžaisdavo tikrovę pagal savo vaizduotę. Jacqueline’a Lee Bouvier augo idealizuodama žavųjį kvaištelėjusį tėvą, kuris jai įskiepijo žavaus, elegantiško, santūraus moteriškumo sampratą. O motina ją nuolat mokė: „Brangioji, sutiktam vyrui negali pasirodyti protingesnė už jį, nes jį atbaidysi.“
To meto mergaitės buvo auklėjamos siekti sėkmingos santuokos ir tapti tobulomis žmonomis, bet toks moteriškumo modelis buvo tolimas ambicingajai Jackie, kuri nuo mažumės tiksliai žinojo, ko nori ir kaip to pasiekti. Pirmąjį žingsnį svajonės link ji žengė būdama aštuoniolikos – persikėlė per Atlantą ir išvyko studijuoti į Paryžių. Grįžo žavinga, netradicinio grožio mergina, kuriai buvo sunku atsispirti. Jai nestigo tvirtumo, charizmos ir gero skonio, be to, ji puikiai išmanė, kaip veikia žiniasklaida – to buvo išmokusi dirbdama fotožurnaliste dienraštyje „Washington Times-Herald“.
Šis grakštumo ir gyvybingumo užtaisas puikiai galėjo prisiderinti prie Johno Fitzgeraldo Kennedy’io komplikuoto charakterio, ji vienintelė tiko į būsimojo Amerikos prezidento kompanjones. Pirmųjų ponių istorijos skirstomos į prieš ir po. Jacqueline’os istorijos lūžio data – 1961 m. sausio 20 d. Tą dieną ji kartu su vyru pirmąkart įžengė į Baltuosius rūmus. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Su jais užgimė posakis „įtakingųjų pora“. Niekam kitam nepavyko taip kerinčiai atrodyti, būti patraukliems televizijos ekrane ir sužavėti visą pasaulį...
Prabėgus dešimtmečiams, tokios ikoniškos ir kartu tokios šiuolaikiškos asmenybės kaip Jackie legenda ir toliau skleidžia magiją, įkvepia ne tik dizainerius ir aktores, bet ir daugelį iš mūsų.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką.
Tobula žmona (1952–1960)
Stengdamasi būti tiek motina, tiek vyro kompanjone, Jackie žavėjo pasaulį savo haute couture suknelių stiliumi ir kino žvaigždės šypsena. Bet už gražaus paveikslėlio slypėjo sudėtingas santuokinis gyvenimas, krečiamas JFK išdavysčių.
Jackie elegancija ir kosmopolitiškumas leido jai vos 24 metų tapti idealios jaunos amerikietės žmonos simboliu. Jos švytintį veidą galėjai išvysti moterų žurnalų, tokių kaip „McCall’s“ ir „Life“, puslapiuose, kuriuose ji atrodė besidžiaugianti savo naujuoju gyvenimu. Per penkias dienas ji buvo nufotografuota daugiau nei 1 000 kartų – reikėjo iliustruoti kasdienį senatoriaus Kennedy’io žmonos gyvenimą. Pora buvo fotografuojama Senate prie vyro darbo stalo ir Džordžtauno universiteto miestelyje, kur Jackie grįžo tęsti Amerikos istorijos studijų. Žurnalų antraštės mirgėjo: „Senatoriaus žmona grįžta mokytis.“ Dar ji fotografuota jųdviejų naujuose privačiuose apartamentuose, meilės lizdelyje, apie kurį visada svajojo. Šiek tiek pagyvenę Jacko tėvų namuose, jiedu išsikraustė į Vašingtoną, Džordžtauno kaimynystę. Įrengdama pirmuosius savo apartamentus, Jackie įsivaizdavo, kad dabar prasidės įprastas kasdienis gyvenimas, kai vyras kas vakarą penktą valandą grįžta namo. Bet tikrovė buvo visai kitokia. „Gyvenimas su juo buvo lenktynės“, yra sakiusi Jackie, prisimindama pirmuosius santuokos metus. Vos ji tapo ponia Kennedy, tuoj pat įpuolė į įvykių sūkurį, nes Jackas pradėjo 1954 m. kadencijos vidurio rinkimų kampaniją.
Tačiau jai patiko vyro ambicijos ir entuziazmas ir ji aistringai rėmė jo siekius, kurie tuo metu puikiausiai sutapo su jos pačios svajonėmis. Jiedu dalyvaudavo vakarienėse su keliomis dešimtimis rinktinių labai įtakingų svečių, taip pat pasirodydavo socialiniuose renginiuose, kurie tapo pagrindiniu sostinės politinio gyvenimo varikliu. Labiausiai už viską Jackie norėjo būti tobula žmona savo vyrui. Nuo pat pradžių ji stengėsi sužibėti įvairiose srityse ir tapti tokia, kuriai jis negalėtų atsispirti. Netgi išmoko gaminti (nors rezultatai – vidutiniški), lošė bridžą (kuriuo jis labai žavėjosi, o ji – bjaurėjosi), mokėsi žaisti golfą. Maždaug tuo pat metu jaunąją žmoną aplankė nuojauta, kad ši santuoka tikrai nebus kaip iš pasakos, nes nutiko du netikėti dalykai. Pirmasis buvo susijęs su Jacko sveikata.
Jacko įvaizdis buvo kuriamas akcentuojant veržlumą ir jaunystę, todėl jis atletiškai pozuodavo prie senatoriaus stalo, fotografuodavosi žaisdamas beisbolą su broliais. Iš tiesų jis nuo vaikystės kentė didžiulius nugaros skausmus, dėl kurių kartkartėmis tekdavo laikytis lovos režimo. Tada jis įnikdavo į knygas. Šalia jo lovos visada būdavo legendų apie karalių Artūrą ir apvaliojo stalo riterius, vėliau Jackas pamėgo Winstono Churchillio raštus. Vos per šešis mėnesius 1940 m. jis parašė iškart bestseleriu tapusią knygą „While England Slept“ („Kol Anglija miegojo“). Ši esė buvo įkvėpta W. Churchillio knygos apie įvykius, dėl kurių Jungtinė Karalystė įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą. Viešumoje Jackas visada stengdavosi atrodyti kiek galima geriau ir slėpė jį kankinusius skausmus plačiai šypsodamas, o kai tekdavo kalbėti apie sveikatą, problemas kiek galėdamas sumenkindavo. Apie tikrąją jo sveikatos būklę žinojo tik šeima ir artimiausių draugų ratas. Po medaus mėnesio jo būklė dar pablogėjo. Jackas nebeužlipdavo laiptais, nebepereidavo ilgų Senato koridorių. Jam vis dažniau prireikdavo ramentų, tačiau stengėsi juos slėpti. Kankinantys skausmai privertė svarstyti galimybę atlikti sudėtingą ir rizikingą stuburo operaciją, kurios riziką dar labiau didino neseniai diagnozuota autoimuninė Adisono liga. Pasakęs žmonai, kad verčiau mirsiąs, nei likusį gyvenimą praleisiąs su ramentais, jis nusprendė operuotis. Praėjus trims dienoms po operacijos, jam ramentaisprasidėjo infekcija, dėl kurios kelias savaites jo gyvybė kybojo ant plauko. Jis norėjo pamatyti Jackie, tačiau gydytojai uždraudė bet kokį lankymą. Jackie suprato, kad gali netekti vyro, ir prisiekė, kad daugiau niekada nesitrauks nuo jo, kai bus jam reikalinga. Šį pažadą ji įvykdys, kai likimas vėl skirs išbandymą, pasibaigusį tragedija. Operaciją Jackas išgyveno, o kol jis sveiko ligoninėje, Jackie nuolat buvo šalia ir jį drąsino.
Ji su didžiuliu atsidavimu ir kantrybe slaugė vyrą, o kol jis sveiko, žymėjo jo pastabas, skaitė jam laikraščius ir eilėraščius, už jį rašė laiškus politikams, padėjo rinkti medžiagą knygai „Profiles of Courage“ („Drąsiųjų portretai“), už kurią Kennedy’is vėliau gaus Pulitzerio premiją. Po septynių mėnesių Jackas atgavo ankstesnį ryžtą, bet sveikatos vis tiek trūko. Stebint žiniasklaidai, jis kopė Kapitolijaus laiptais puikuodamasis neprilygstama šypsena ir tobula odos spalva, tačiau iš tiesų dėvėjo nugaros įtvarą ir gėrė skausmą malšinančius vaistus. Visa tai buvo nepriekaištingai paslėpta.
Po sunkių mėnesių, praleistų prie vyro lovos, Jackie su seserimi Lee išvyko ilgų atostogų į Prancūzijos Rivjerą, kur vėliau prisijungė ir Jackas, pirmiau užsukęs į Švediją praleisti kelių dienų su savo naująja meiluže. Ji tikrai nebuvo paskutinė iš tų, kurios vis pasirodydavo neramioje Jackie ir Jacko meilės istorijoje.
Tai buvo kitas santuokos aspektas, kurio Jackie nesitikėjo: jos vyras buvo labai linkęs į neištikimybę. Jis mylėjo žmoną, tačiau ir toliau elgėsi taip, lyg būtų viengungis. Tai buvo paprasta, nes užtekdavo vos spragtelėti pirštais ir iškart gaudavo bet kurią merginą, kurios tik įsigeisdavo. Jackas pasižymėjo Holivudo aktoriaus žavesiu, tad moterys tiesiog krito jam po kojomis. Atrodo, išdavystės prasidėjo dar per medaus mėnesį, o paskui jis ir toliau dingdavo iš priėmimų Vašingtone, kuriuose pora dalyvaudavo kartu. Žmona gerai žinojo, kad vyro vakarėliai dažnai baigdavosi viešbutyje „Mayflower“, kur aštunto aukšto apartamentuose jo laukdavo vis nauja mergina „be kompleksų“. Jackie labai mylėjo savo vyrą, todėl tylėjo, o viešumoje ir toliau atrodė nepriekaištingai, tikras ramybės įsikūnijimas, ir mielai šypsodavosi fotografams, pasipuošusi vakarine suknele ir įsikibusi jam į parankę.
Šie kadrai padėjo sukurti poros įvaizdį, visiškai priešingą tikrovei. Jackie anksti išmoko gyventi santuokoje, nuolat balansuojančioje ant prarajos krašto, o Jacko išdavystes ištverdavo su jai būdingu rafinuotumu. Ji gerai mokėjo laukti jo iki vėlyvos nakties ir niekada neuždavinėti nepatogių klausimų. Grįžusį namo pasitikdavo su žavinga, kerinčia šypsena.
Po trejų santuokos metų Jacko darbotvarkė pasidarė tokia įtempta, kad laviruoti tarp politinių ir santuokinių įsipareigojimų tapo iššūkiu. Jam tekdavo sakyti kalbas įvairiuose šalies kampeliuose, todėl išvykdavo ir kelioms dienoms. Jackie jautėsi vieniša, bet dienas nuskaidrino žinia, kad pagaliau pavyko pastoti. Tuo metu jiedu su Jacku persikėlė į namelį užmiestyje ant kalvos su vaizdu į Potomako upę. Idiliška vieta auginti vaikus, tad Jackie ėmėsi įrenginėti kūdikio kambarį, kuriame nieko netrūktų. Tačiau gausesnės šeimos planus likimas vėl sujaukė. Jackie pagimdė mergaitę Arabellą, tačiau šioji neišgyveno. Su skaudžia netektimi moteriai teko susitaikyti vienai: Jackas ir vėl buvo išvykęs, keliavo po Europą jachta, tikriausiai ne vienas, ir buvo nepasiekiamas telefonu. Tai Bobby’is, jaunesnysis Jacko brolis, pasirūpino savo svaine, suorganizavo mažylės laidotuves ir guodė Jackie, laukiančią grįžtančio vyro, o šis namie pasirodė tik po penkių dienų. Po metų Jackie vėl pastojo, tačiau tada teko skubėti į Niujorką paskutinįkart pagerbti tėvą, kuris būdamas šešiasdešimt šešerių mirė nuo vėžio. Laidotuvėse dalyvavo giminaičiai ir keli draugai, bet šeimą nustebino paskutiniame bažnyčios suole susėdusios nepažįstamos, šydais veidus prisidengusios moterys. Tai buvo Juodojo Džeko meilužės, atėjusios paskutinįkart su juo atsisveikinti.
Po trijų mėnesių, 1957 m. lapkričio 27 d., porai gimė Caroline’a. Tai Jackas ją padavė motinai į glėbį ir buvo kaip niekada dėmesingas ir rūpestingas. Po kelių savaičių pora su kūdikiu pasirodė ant žurnalo „Life“ viršelio. Jackie švytėjo – ji pagaliau pasiekė visa, ko taip troško. Motinystė praturtino Jackie asmenybę, kartu formavosi ir jos stilius. Ji turėjo silpnybę haute couture suknelėms ir viskam, kas prancūziška, todėl savo garderobą papildė elegantiškais, jos skonį ir išsilavinimą atitinkančiais drabužiais. Ji jau nebebuvo paprasta mergina iš Amerikos, veikiau rafinuota, europietiško žavesio turinti moteris.
Po šio pokyčio Kennedy’io politinei aplinkai kilo tik vienas klausimas: kaip reaguos Amerikos rinkėjai? 1958 m. vasarą JFK pirmą kartą pasisakė kaip kandidatas į Jungtinių Valstijų prezidentus ir pradėjo vieną įsimintiniausių rinkimų kampanijų istorijoje. Galimybė žaisti Jackie politine korta būsimuosiuose rinkimuose buvo vertinama kontroversiškai. Pirmosios ponios rafinuota elegancija, taip besiskirianti nuo santūrių ankstesniųjų prezidentų žmonų, galėjo lemti pergalę arba katastrofą. Jackie korta buvo išbandyta vasarą, pasibaigus Senato posėdžių sesijai. Pora buvo pakviesta susitikti su W. Churchilliu, o susitikimas vyko jachtoje „Christina“, priklausančioje laivų savininkui graikui Aristotle’iui Onassiui, kuris vėliau lemtingai pakeis Jackie gyvenimą. Buvusi karinė fregata buvo perdaryta į prabangią jachtą, o čia svečiavosi tokios įžymybės kaip Greta Garbo ir tokie verslininkai kaip Giannis Agnellis. Pasipuošusi „Saint Laurent“ mados namų „Trapeze“ suknele, Jackie pirmą kartą įlipo į šią jachtą įsikibusi į parankę savo vyrui, kuris labiau nei ji džiaugėsi galimybe akis į akį susitikti su vienu iš savo politinių herojų, įkvėpusiu jį ištobulinti savo rinkimų kampaniją.
Grįžęs į Jungtines Valstijas, JFK pakartotinai užsitikrino vietą Senate, gavęs 73 procentus balsų – tai didžiausias balsų skaičius, kada nors pasiektas Masačusetse. Taigi 1960 m. prezidento rinkimų startui buvo pasirengta. Nuo sausio kartu su vyru kampanijoje ėmė dalyvauti ir Jackie. Ji stovėjo šalia jo apsisiautusi raudonu „Givenchy“ paltu, po pažastimi spausdama knygą „Karas ir taika“, visų palankumą laimėdama švelniu balsu ir akivaizdžiu kuklumu. Kennedy’io oponentai ją pavadino šalta ir arogantiška, bet kiekvienas jos pasirodymas pritraukdavo minias žiūrovų, kurie daug labiau domėjosi ja negu jos vyru. Išsilavinusi, mokanti kelias kalbas, visada elegantiška ir besišypsanti, ji greitai buvo pripažinta tikru koziriu. Kadžunų šventėje Luizianoje ji bendravo prancūziškai, o Niujorko puertorikiečius kalbino ispaniškai. Supama minios iš abiejų pusių, kartu su vyru dalyvavo Kolumbo dienos parade ir tapo tikra žvaigžde prakalbusi puikia italų kalba.
Po suvažiavimo, oficialiai patvirtinusio J. F. Kennedy’io kandidatūrą į prezidentus iš demokratų pusės, žiniasklaida dar labiau susidomėjo Jackie. Daugelis ragino senatorių dažniau pasirodyti su gražuole žmona, o tokie žurnalai kaip „Women’s Wear Daily“ atkreipė dėmesį į įmantrius ir brangius Jackie apdarus bei didžiules išlaidas couture drabužiams. Žurnalistams, kaltinusiems ją, kad per metus išleidžia trisdešimt tūkstančių dolerių „Balenciaga“ ir „Givenchy“ suknelėms, ji atsakė: „Būčiau tiek išleidusi, nebent jei dėvėčiau sabalų kailio apatinius.“ Ji visada atrodė nepriekaištingai, o įgimtas stiliaus pojūtis padėdavo taikliai išsirinkti kostiumėlio spalvą ar kulniukų aukštį. Ji mėgo pabrėžtinai rafinuotus ir madingus žemakulnius batelius su kulniuku nuo 3,5 cm iki daugiausia 4,5 cm aukščio.
Naująją legendinę trumpesnių, puresnių plaukų šukuoseną, išryškinusią unikalią Jackie veido formą ir vėliau pamėgtą kopijuoti milijonų moterų, sukūrė jos pasirinktas kirpėjas Kennethas Battelle’is dar tuomet, kai Jackie buvo nežinoma jauna amerikietė, o Kennethas – vos pradėjęs savo karjerą. Iš pradžių jis dirbo Helenos Rubinstein grožio salone Penktojoje aveniu, o kai atidarė savo saloną Manhatane, viena iš jo ištikimų klienčių tapo ir Marilyna Monroe. Jackie su šia aktore dalijosi ne tik kirpėju ir savo vyro dėmesiu, bet turėjo ir daugiau bendrų dalykų: abi kalbėjo žemu, šnabždančiu, šiek tiek vaikišku balsu.
