Verslo konsultavimo ir ugdymo kompanijos „Delivering Happiness“ bendraįkūrėja bei generalinė direktorė J.Lim savo karjerą paskyrė įvairiausioms organizacijoms: nuo pasaulyje pirmaujančių prekių ženklų iki neseniai įsteigtų startuolių. Kartu su bendraminčiu Tony Hsiehu, buvusiu „Zappos.com“ generaliniu direktoriumi, jiedu sukūrė laime pagrįstą verslo modelį ir ėmė skleisti jį tarptautiniu mastu. Šios įmonių konsultavimo programos tikslas – padėti susikurti tokią darbovietės kultūrą, kuri užtikrintų visapusišką naudą ir darbdaviams, ir darbuotojams: sumažintų personalo kaitą, pagerintų žmonių įtraukumą ir padidintų pelną.
Dėl pandemijos susiformavusi naujoji realybė skatina įmones vis labiau atsigręžti į savo darbuotojus bei jų poreikius, o J.Lim savo knygoje atskleidžia, kokį milžinišką poveikį verslui šiais laikais daro laimė. Autorės teigimu, organizacinių modelių naujovės prasideda nuo pagrindinio tvarios sėkmės komponento – individo, žinančio savo asmeninį tikslą ir susiejančio jį su įmonės misija. Nesvarbu, kokį vaidmenį atliekate: vadovaujate įmonei, komandai ar savo gyvenimui, ši knyga padės jums suvokti savo žmogiškąją esmę ir tikslingai gyventi būtent taip, kaip patys norite.
Knygoje „Laimės keliu. Tikrieji lyderiai ir jų prioritetai“ pateikiama praktiškų ir naudingų patarimų, kaip pradėti pokyčius nuo savęs, siekiant to autentiškojo „aš“ asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Be to, aptariama ir keletas esminių mūsų laikų klausimų: kaip individualūs asmenys galėtų padaryti didesnį poveikį verslų augimui bei sėkmei? Kaip kompanijos galėtų modernizuoti savo organizaciją, kad kiekvienam iš mūsų būtų pasiūlyta galimybė dėti visas pastangas, nes mums patiems tai patiktų? Kaip galėtume atrasti prasmingumo bei sukurti teigiamą poveikį savo darbuose ir bendruomenėse, nepaisydami visų pasaulio mums metamų iššūkių?
Rašant šį veikalą, J.Lim pasiekė skaudi žinia apie bendražygio T. Hsieho mirtį, tad užbaigtas kūrinys tapo ir būdu užtikrinti, kad jo palikimas gyvuotų toliau. „Delivering Happiness“ vadovė pajuto įkvėpimą tęsti drauge įkurtos įmonės tikslus, darant dar didesnį poveikį pasauliui. Šios knygos puslapiuose ji konkrečiai paaiškina, kodėl pirmenybę teikti žmonėms yra geriausias būdas parengti savo darbą ir organizacijas ateičiai.
Taigi šią knygą privaloma perskaityti visiems, kurie nori, kad jų organizacijoje įsivyrautų laimė ir žmogiškumas. Juk ėjimas laimės keliu iš esmės didina verslo gebėjimą prisitaikyti ir klestėti.
Iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kai 2020-aisiais pasaulio kontekstas negrįžtamai pakito, o mes visi buvome priversti adaptuotis (ir padaryti tai greitai), tapo akivaizdu, kad ir darbo, ir namų aplinkoje vyksta permainos.
Bemaž per naktį persikėlėme į „Zoomlandą“, spintos virto mūsų konferencijų salėmis, o tėvai suvokė, kad „TikTok“ yra programėlė, skirta visai ne laikui rodyti. Tunelio gale nežybčiojant šviesai atrodė, kad 2020-ieji niekada nesibaigs, ir kiekvieną dieną jautėmės, lyg būtume nubudę neaiškiadienį.
Per metus žmonijos atkūrimo mygtukas buvo paspaustas keletą kartų, ir kelio atgal nebeliko. Stipriai išaugo pajamų skirtumai, šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje neteko darbo ir namų bei prarado vis daugiau artimųjų, kol negailestingasis virusas plito toliau. Pasaulis susidūrė su bauginančiomis rasizmo bei socialinės neteisybės realijomis, klimato kaita ir rinkimais, kurie parodė, kokios susiskaldžiusios iš tikrųjų yra mūsų valstybės bei jų piliečiai. Suvokėme, kad esame palikti likimo valiai ir turime gintis patys.
Per metus žmonijos atkūrimo mygtukas buvo paspaustas keletą kartų, ir kelio atgal nebeliko.
Žvelgiant istoriškai, bendro priešo turėjimas visada buvo bene geriausias būdas žmonėms susivienyti. Iki 2020-ųjų pasaulinę pandemiją būčiau laikiusi kaip tik tokiu priešu. Tačiau tai tiesiog atskleidė, kokie mes iš tikrųjų susiskaldę. 2020-iesiems draikantis ir toliau, pasaulis mums parodė pernelyg didelį priešininkų pasirinkimą, tad žmonės niekaip negalėjo susitarti, kuris iš jų yra tas tikrasis priešas. Tikros naujienos ar melagienos. Mokslas ar prietarai. Populistai ar elitas. Kairieji ar dešinieji. Taikūs protestai ar audringos riaušės. „Amazon.com“ augimas ar mažų bei vidutinio dydžio verslų nykimas. Mes susidūrėme su visu spektru sudėtingų sprendimų, kuriuos privalėjome priimti vis labiau neužtikrintoje, kompleksiškoje visuomenėje. Tokie klausimai kaip „Už ką aš kovoju? Ko turėčiau siekti?“ ilgainiui leido suprasti, kad atsakymai nėra vienareikšmiai. Nuomonių decibelai vis augo, o išbandymų patyrė netgi patys tvirčiausi santykiai tarp draugų, šeimos narių ar kaimynų – jau nė nekalbant apie santykius su priešais.
Mes susidūrėme su visu spektru sudėtingų sprendimų, kuriuos privalėjome priimti vis labiau neužtikrintoje, kompleksiškoje visuomenėje.
Bet visuomet atrasdavome ką nors, kas mus vienija: paprasčiausią gerumą, bendrystės galią bei savo aukso amžių pasiekusius juokingus ir kūrybiškus memus. Šis atkūrimo mygtukas padėjo mums stabtelėti, nors gyvenimas tęsėsi. Tėvai, kurie didžiąją laiko dalį praleisdavo keliaudami, gavo progą išgirsti pirmuosius savo vaikų žodžius ar asmeniškai dalyvauti jų mokyklos baigimo ceremonijoje – veikiausiai patogiai, tiesiai iš savo svetainės. Daugelis mūsų iš naujo atradome gamtą ir iš esmės supratome, kodėl apkabinti ar paspausti ranką nėra tas pats, kas sudaužti alkūnėmis ar parodyti apkabinimo gestą per atstumą. Tačiau didžiausia pauzė buvo tuose rimtuose, svarbiuose klausimuose, kuriuos sau uždavėme.
Akimirką susimąstykite... o kurgi buvote JŪS 2020 m. (prieš COVID-19)? Kokius klausimus sau uždavėte po to, kai tai įsiveržė į jūsų gyvenimą? Galbūt jie skambėjo maždaug taip:
Kokie dalykai man yra patys svarbiausi ir kodėl aš vis neskiriu jiems pakankamai dėmesio?
Ar gyvenu autentišką gyvenimą: taip, kaip noriu, o ne taip, kaip iš manęs tikisi kiti?
Kaip man žinoti, ar savo laiką kasdien leidžiu prasmingai?
O galbūt jūs mąstėte kiek griežtesnėmis sąvokomis, kurias puikiai perteikė Steve’as Jobsas žymiojoje 2005-ųjų kalboje Stanfordo universitete. Jis teigė kiekvieną rytą žiūrėdavęs į veidrodį ir klausdavęs savęs: „Jeigu ši diena būtų paskutinė mano gyvenime, ar norėčiau daryti tai, ką šiandien planuoju daryti?“
Žmonės mirė, o msųū mintis vienokia ar kitokia forma užgulė svarbesni gyvybės ir mirties klausimai. Laikydamiesi karantino ar saviizoliuodamiesi, gavome daugybę laiko apmąstyti, ką visame tame chaose gali reikšti truputis aiškumo. Ir daugumai žmonių pasidarė aiškiau, kam iš tiesų vertėjo skirti savo energiją, o ką geriau užrakinti tuštybės skrynioje.
Kaip man žinoti, ar savo laiką kasdien leidžiu prasmingai?
NEIŠVENGIAMA STAIGMENA...
Dalis žmonių buvo stipriai sukrėsti tos beviltiškos padėties, kurioje dėl COVID-19 atsidūrė pasaulis, ir netgi ėmė dvejoti, ar išvis žino, kas tikra, o kas ne. Vis dėlto kai kurie buvo numatę, kad artėja daugybė milžiniškų pokyčių. Galbūt jie nebūtų atspėję, jog tas visa ko milžiniškumas įsispraus į vienus nepaprastus metus, bet visgi žinojo, kad kažko reikia tikėtis. Futuristai buvo tai numatę dar prieš keletą dešimtmečių. 1993-iaisiais išleistame straipsnyje „Technologinis savitumas“ (angl. „Technological Singularity“) Vernoras Vinge’as rašė apie tai, kad pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada: „Mes jau esame ant pokyčių, kurie prilygtų žmonijos atsiradimui Žemėje, slenksčio.“ Nenuostabu, kad futuristai jau rengė prognozes apie tokio naujoviško dalyko – interneto – veikimą, apie tai, kokie iš tikrųjų riboti yra mūsų planetos ištekliai ir kaip mus visus paveiks globaliai besikeičianti demografija.
Pasaulio ekonomikos forumas (PEF) laikotarpį, kuriame šiuo metu gyvename, vadina ketvirtuoju pramonės amžiumi. Kaip pastebėjome, pramonės perversmai vyksta maždaug kas šimtą metų: 1800-aisiais vyko mechanizacija bei pradėti taikyti garo varikliai, XX a. pradžioje imtos naudoti masinės produkcijos surinkimo linijos, XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje viskas automatizuota ir kompiuterizuota, o galiausiai šiandien turime visa ko internetą ir paskirstytų tinklų sistemas. Vienintelis skirtumas tarp „tada“ ir „dabar“ yra tai, kad tie pokyčiai, kuriuos pastebime šiais laikais, yra eksponentiniai – jų pagreitis ir dažnis didesni nei kada nors anksčiau. Prireikė septyniasdešimt penkerių metų, kad telefonai pasiektų 50 mln. žmonių visame pasaulyje. O dabar atspėkite: kam 2016 m. prireikė vos devyniolikos dienų, kad pasiektų tiek pat žmonių?
Programėlei „Pokémon Go“.
Nors pasauliui grėsė didžiulės permainos, visiškai nereiškė, kad turėjome manyti, jog viskas jau prarasta. Peteris H. Diamandis, dar vienas futuristas, knygos „Gausos amžius: ateitis geresnė, nei manote“ (angl. „Abundance: The Future is Better Than You Think“) autorius, manė, kad technologijos mus išlaisvins ir kad tai įvyks tokiu būdu, kai turimų išteklių kiekis iš menko virs gausiu, o ši gausa pasauliui suteiks visai ne prabangos, o galimybių kupiną gyvenimą.
Kalbėdami apie galimybes, šie futuristai ir mokslininkai neturėjo omenyje vien tik sprendimų dėl skurdo bei klimato kaitos, kurie iškart padėtų milijardui žmonių, paieškų. Jie taip pat suko galvas ir dėl mano minėtųjų egzistencinių klausimų. Ir mūsų moksliniuose žurnaluose, ir naujausiose mokslinės fantastikos istorijose galima pastebėti stiprėjantį tikėjimą, kad ateis toks metas, kai dirbtinis intelektas (DI) leis mūsų sąmonei išgyventi netgi po to, kai kūno nebeliks. Jeigu jums taip pat priimtina tokia hipotezė, nepamirškite pasikelti savo „iCloud“ ir „Google“ saugyklų paskyrų iki „amžinybės paketo“ pakopos, kol dar ne per vėlu.
Tačiau ar tai nereiškia, kad mes, žmonės, norėdami gauti tokią galimybę, irgi privalome evoliucionuoti eksponentiškai? Dauguma atsakytų, jog tai iš esmės yra neįmanomas dalykas. Mes evoliucionavome gana pastoviu tempu nuo pat to laiko, kai atsiradome šioje planetoje: idėja, kad vieną rytą staiga pabusime ir imsime evoliucionuoti taip greitai, kaip vystosi technologijos, atrodo visiškai nelogiška. Dokumentinis (arba, remiantis kai kuriais tikinimais, itin tikroviškas siaubo) filmas „Socialinė dilema“ (angl. „Social Dilemma“) veiksmingai pademonstruoja, ką fiziologinis nesugebėjimas evoliucionuoti technologijų raidos tempu šiandien reiškia mūsų kasdieniam gyvenimui. Filmas „Socialinė dilema“ mums primena apie tai, kad nieko negauname veltui, o tai, ką „sumokame“, yra daug vertingiau už pinigus – tai didžiuliai duomenys apie mus pačius, mūsų vaikus ir netgi augintinius, kurie keliauja ten, kur negalime kontroliuoti.
Taigi, jei technologija juda greičiau už mus, kas gi mums belieka? Mes neturime jokio kito pasirinkimo, tik dėti visas pastangas į tuos dalykus, kurių atlikti kompiuteriai gal niekada taip ir nesugebės.
Taigi, jei technologija juda greičiau už mus, kas gi mums belieka?
Pavyzdžiui, tokie dalykai yra empatijos išraiškos, kūrybiškumo ugdymas, etiški, įtraukūs ir nešališki poelgiai. Mums reikia ir toliau spręsti problemas remiantis žmogiškumu, net kai situacijos darosi vis labiau nenuspėjamos ir nesuprantamos. Turime džiaugtis bei liūdėti ir reikšti visą spektrą emocijų, kokias tik gebame patirti, žinodami, kad jos vis tiek praeis. Būdami žmonės, darykime tai, ką žmonės daro geriausiai. Tiesiog išlikime žmonėmis.
