1920 m. J.R.R.Tolkienas Tėvelio Kalėdos vardu pirmąjį laišką parašė pirmagimiui Johnui, tuomet jam buvo treji. Du dešimtmečius jis džiugino vaikus laiškais, kuriuos jie ištraukdavo iš voko su Šiaurės ašigalio pašto ženklu.
Atplėšę ypatingąjį voką vaikai rasdavo ilgesnį ar trumpesnį ranka įmantriai surašytą tekstuką ir įspūdingą piešinį. Juose pasakota apie tenykštes aktualijas: kaip pasileidę elniai išmėtė visas vaikams suruoštas dovanas, kaip Baltasis Lokys įkrito į Kalėdos svetainę pro stogą, kaip Mėnulis buvo suskaldytas į keturias dalis ir kokios kovos vyko su goblinais, gyvenusiais urvuose po Kalėdos namu.
Laikui bėgant Tėvelio Kalėdos namų ūkis plėtėsi ir, jei iš pradžių laiškuose sušmėžuodavo tik jo padėjėjas, daugelio nelaimių kaltininkas ir komentarų laiškuose autorius Baltasis Lokys, vėliau juose atsiranda ir sniego elfai, raudonieji gnomai, seniai besmegeniai ir kiti. Paskutinį laišką Tolkienas išsiuntė 1943-iaisiais jaunėlei Priscillai, keturiolikmetei.
Pirmajame laiške, sužinojęs, kad Johnas klausė tėčio, koks jis yra ir kur gyvena, Tėvelis Kalėda berniukui nupiešė – ir save, ir savo namus. 1924 metais laiškai dviem sūnums parašyti atskirai ir labai trumpi.
„Šiemet esu labai užsiėmęs. Nėra laiko laiškams.“ 1932-aisiais laiškas „Brangiems vaikučiams“ buvo vienas ilgiausių – keliuose lapuose nupasakoti Šiaurės ašigalio gyventojų nuotykiai ir kova su goblinais, kurie „mums yra kaip jums žiurkės, tik blogesni, nes labai gudrūs“. Paskutiniame laiške Kalėda rašo turįs atsisveikinti, tačiau Priscillos nepamiršiąs. „Visuomet saugome senų bičiulių laiškus, kad galėtume sugrįžti vėliau, kai jie bus suaugę ir turės savo namus ir vaikų.“
Dažniausiai J.R.R.Tolkienas pasirašydavo kaip Tėvelis Kalėda, kartais pridurdavo žodį „mylintis“, „senas“ ar „Nicholas“. Pastarasis vardas – nuoroda į šventąjį Mikalojų, Miros vyskupą, gyvenusį III a. pab.–IV a. pr. Šis švento gyvenimo vyras, garsėjęs stebuklais, Kalėdų Senelio prototipas, palaidotas Bario mieste, Italijoje. Jo relikvijos traukia piligrimus iš viso pasaulio.
Namas ant skardžio
Netoli Šiaurės ašigalio
Kūčios, 1940 m.
Brangioji Priscilla,
trumpai brūkštelėsiu, linkėdamas linksmų Kalėdų. Prašau perduoti linkėjimus Christopheriui. Mums šie metai nelengvi. Šis baisus karas sumenkino mūsų atsargas. Vaikai daugybėje pasaulio vietų gyvena toli nuo namų. Baltasis Lokys labai užsiėmęs, tikslina vaikų adresų sąrašus. Džiaugiuosi, kad tu vis dar namie!
Įdomu, ar tau patiks mano piešinys. Tikriausiai sakysi, kad pingvinai Šiaurės ašigalyje negyvena. Žinau, kad negyvena, bet pas mus vis tiek jų yra. Tikriausiai juos galima būtų vadinti evakuotaisiais (nelabai gražus žodis), tik kad jie čia atsidūrė ne bėgdami nuo karo, o jo ieškodami! Prisiklausę visokių istorijų apie nutikimus Šiaurės ašigalyje (taip pat visišką netiesą, kad Baltasis Lokys ir lokiukai išlėkė į orą, o mane į nelaisvę paėmė goblinai), jie atplaukė čia man padėti. Jų atvyko beveik pusšimtis.
Paveikslėlyje Baltasis Lokys šoka su jų vadovais. Jie mus nepaprastai linksmina: iš tikrųjų daug nepadeda, bet žaidžia juokingus šokių žaidimus ir bando pavaizduoti, kaip vaikšto Lokys su lokiukais.
Šilčiausi linkėjimai nuo seno bičiulio.
Tėvelis Kalėda
Parengta pagal J.R.R.Tolkieno knygą „Letters from Father Christmas“
