Knygos viršelyje – autorės portretas, pagrindinė veikėja pasakoja pirmuoju asmeniu, tačiau, kaip sako J.Tumasonytė, „Remontas“ nuo kitų knygų apie dešimtąjį dešimtmetį skiriasi tuo, jog jis nėra autofikcija – literatūra, kurioje susimašo autoriaus ir pagrindinio veikėjo biografijos.
Apie tai ir dar daugiau kalbamės su pačia autore. Beje, pagaliau, laisvėjant karantinui, šis pokalbis vyko gyvai, geriant kavą, akis į akį.
Vaikystė Šilainiuose ir įdėja aprašyti daugiabutį
Rašytoja augo Kauno rajone, pakrikštytame Šilainiais, su kuriais ji iki šiol jaučia emocinį ryšį. Čia J.Tumasonytė gyveno iki 9 metų, o mokėsi maždaug iki 10 klasės. Interviu 15min ji pasakoja, kad nuvykusi į šią miesto dalį, ji vis dar patiria netikėtų įspūdžių:
„Ten vis dar stovi senos ir surūdijusios žaidimo aikštelės, kurių Vilniuje nerasi. Dabar Šilainiai lyg kokios džiunglės apaugusios krūmais, kurie mano vaikystėje tebuvo mažučiai.“
Idėja pavaizduoti lietuvišką daugiabutį J.Tumasonytei kilo maždaug prieš 5 metus, perskaičius turkų kilmės britės Elif Shafak knygą „Ledinukų rūmai“. Šiame romane pasakojama istorija apie turkiškų daugiabučių gyvenimo peripetijas.
„Pagalvojau, kad ne ką prastesnės ir lietuviškos realijos“, – teigia rašytoja.
10-tas dešimtmetis lietuvių literatūroje. Ir vėl?
J.Tumasonytei ypač įdomios 10 dešimtmečio pradžios istorijos. Jos teigimu, tie laikai buvo truputį kitokie nei dabar – vaikai, beveik neprižiūrimi, žaisdavo kiemuose, darželiai nebuvo rakinami. „Pati jo nelankiau, bet vis tiek ten leisdavau laiką“, – juokiasi ji. „Dabar nustembu, kad šiuolaikiniai darželiai – gražūs ir sutvarkyti, o anksčiau jie buvo išpurkšti grafičiais, primėtyti saulėgrąžų ir smirdintys šlapimu.“
Pašnekovė išskiria ir to laukinio laikmečio charakterių įvairovę. Prieš išsiskirstydami į savo būstus, tame pačiame daugiabutyje galėjo gyventi ir pulkininkas, ir mafijozas. J.Tumasonytės žodžiais, ši skirtinga visuomenė buvo „sugrūsta į vieną daugiabutį“ ir tik vėliau viskas ėmė tvarkytis.
Ši skirtinga visuomenė buvo „sugrūsta į vieną daugiabutį“.
Vis dėlto knygų, kuriose reflektuojamas šis laikotarpis, lietuvių literatūroje pastaruoju metu išėjo nemažai – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Gerdos Jord komiksas „Daugiabutis“, Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“.
Autorės nuomone, „Remontas“ nuo kitų knygų apie dešimtąjį dešimtmetį skiriasi tuo, jog jis nėra autofikcija. Vis dėlto ji pripažįsta, kad kai kurios romano detalės paimtos ir iš jos asmeninio gyvenimo. Jos teigimu, ši knyga yra apie pačią veikėją, o rašytojos biografija tėra „statybinė medžiaga“.
Nuo kitų knygų apie dešimtąjį dešimtmetį skiriasi tuo, jog jis nėra autofikcija.
„To užčiaupti negali, nes, matyt, tai svarbu, o galbūt formuojasi tam tikra literatūrinė banga. Juk nesu kalta, kad mano vaikystė ir paauglystė bėgo būtent tuo metu“, – sako J.Tumasonytė. Ji nemano, jog ši kylanti tendencija yra nusibodusi. Kaip pavyzdį ji pateikia Gabrielės Gailiūtės jai užsimintą pastebėjimą apie naują trendą kine ar literatūroje – pasakojimus apie žmones, kurie buvo jauni Rytų Europoje sovietų žlugimo metu.
Dabartinių 30-mečių realijos
„Remonte“ perteikiamos šiuolaikinio 30-mečio problemos ir aktualijos – egzistencinė kova už pradinį įnašą, kelionės, sudėtingi santykiai su kitoje politinėje santvarkoje brendusiais artimaisiais.
„Paaiškinti, ką patiria dabartiniai 30-mečiai, būtų pernelyg gilus pjūvis. Tam reikėtų atilkti daug tyrimų. Tačiau šio romano veikėjai nuolatos „remontuoja“ savo traumas. Juk anų vaikų tėvai užaugo sovietmečiu, o seneliai išgyveno baisias represijas. Tai kaip tu gali būti visiškai švari lenta? Kaip tos traumos tave veikia?“, – klausia J.Tumasonytė, mąstydama, kiek įmanomas atsinaujinimas.
Ar galima sakyti, kad ši 30-mečių karta atlieka svarbių istorinių įvykių – partizaninio karo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – revizionizmą? Kodėl apie tai kalbant „Remonte“ nerandame patoso? J.Tumasonytė sako, jog rašant itin svarbu suvokti ribas – kada prie įvykio priartėjama, o kada drumsčiama taip, jog pasidaro „šiek tiek šlykštu“.
Čia rašytoja prisimena skandalingąjį M.Ivaškevičiaus romaną „Žali“: „Nors nesu iš tų, kurie vartoja patosą, ši knyga man yra nelabai.“ Svarbiausia jai buvo „infiltruotis“ į veikėjos istoriją – vieni jos seneliai buvo tremtiniai, kitas galimai „išdavikas“.
Pagrindinę romano veikėją J.Tumasonytę ironiškai pavadina „nelabai sveika“, „truputį maniake“, nors pastaroji dirba ligoninėje ir dar traumatologijos skyriuje. Romano autorė teigia, jog herojė negeba kurti santykių su aplinkiniais, jos ryšys su vyru keistokas, motina – „įtakinga“, o santykis su draugėmis nėra itin normalus. „Norėjau, kad skaitytojui nebūtų iki galo aišku, kas dedasi jos galvoje“, – pasakoja J.Tumasonytė.
Norėjau, kad skaitytojui nebūtų iki galo aišku, kas dedasi jos galvoje.
Būtent draugystės tema šiame romane itin svarbi: „Draugės – Eglė, Agnė ir pagrindinė veikėja – vienijosi ne kraujo, bet kaimynystės ryšiais. Kai esi priverstas gyventi kartu tam tikromis aplinkybėmis, santykis tampa daug glaudesnis.“
Kodėl veikėjai „pravardžiuojami“?
Dauguma romano „Remontas“ veikėjų-kaimynų turi ne vardus, o pravardes. Pavyzdžiui, Nienė, Skardžiabalsė, Nuobodyla.
„Ne tik daugiabučiuose, bet ir šiaip kaimynystėje žmonės vieni kitiems duoda pravardes. Beje, mano senelių kaime vieni kitus taip ir vadindavo. Pavyzdžiui, viena moteris buvo praminta „Kiaušiniene“, nes turėjo geltoną šukuoseną“, – juokauja rašytoja.
Parinkti vardą personažams J.Tumasonytei sudėtinga užduotis. „Jeigu sugalvosi kažkokį neįprastą, skambės pretenzingai, jeigu per paprastą, tai toks ir bus. Visos pravardės romane apgalvotos. Tarkime, herojės vyras pavadintas Adomu, nes toks buvo pirmojo vyro vardas. Jeigu nenorite pagrindinės veikėjos pavadinti Jurga, tai ji gali būti Ieva“, – sako ji.
