„Mano knygos tikrai nepaglosto, jos negali patikti visiems. Vietoje to, kad padėtų išsivaduoti nuo nerimo, jos tą nerimą paaštrina“, – yra sakęs autorius klausiamas, kodėl jo prozoje trūksta teigiamų veikėjų ir emocijų.
Jáchym Topol (g. 1962 m.) – čekų rašytojas, poetas, dainų tekstų ir filmų scenarijų autorius, žurnalistas, šiuo metu – NVO Václavo Havelo bibliotekos programų vadovas. Tėvo disidentinė veikla rašytojui uždarė kelius į universitetą, todėl per gyvenimą teko dirbti įvairius darbus: sandėlininko, statybininko, dujininko. Kelis kartus buvo kalintas už savilaidą ir pogrindinę veiklą. Labiausiai žinomi romanai „Sesuo“ (Sestra, 1994), „Šalta šalis“ (Chladnou zemí, 2009). Už romaną „Jautrus žmogus“ (Citlivý člověk, 2017) rašytojas buvo įvertintas Čekijos literatūros premija.
Sausio pabaigoje Jáchymas Topolis lankysis Lietuvoje ir susitiks su skaitytojais sausio 26 d. MO muziejuje Vilniuje ir sausio 27 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje Kaune.
Romanas išleistas knygų serijoje „Keliautojai laiku“, kuri siūlo keliauti laiku skaitant šiuolaikinių Europos rašytojų kūrinius.
Jáchym Topol „Jautrus žmogus“ (Aukso žuvys, 2022)
Ištrauka
Taip ir yra. Mergina iš mugės laksto aplink savo partnerį, kerta net kelis antausius, ir jų pliaukšėjimas nuskamba kaip liejamų prakeiksmų litanijos priedainis.
Vyriškis ar vaikinas svirduliuoja. Tiesia rankas į merginą. Bet palinkęs kas kartą gauna dar vieną smūgį.
– Raudonplaukėms visuomet jaučiau silpnybę, – taria tėtis.
Jie jau visai prie pat.
– Labas vakaras, – sako tėtis.
Nieko. Vyrukas krypuoja. Mergina šokčioja.
– Basvakaras! – surinka tėtis. – Gal galėtumėt mus pavežti?
– E? – atsiliepia bernas.
– Aš su vaikais, – patikslina tėtis. Kilsteli broliuką, kad žibintų šviesa apšviestų tylią būtybę jo glėbyje.
– Nelįskit, – sušnypščia mergina, staiga atsitraukusi nuo svyrinėjančio ilgšio. Tasai markstosi, kliuvinėja. Girtutėlis?
– Bet panele, kaipgi taip... – rodo dantis tėtis.
Dar akimirka, ir mergina dingsta – peršoka griovį, tik sijonas suplevėsuoja, braunasi per krūmynus, plazdanti dėmė tamsoje.
Ilgšis atsisėda ant kelio, nugara atsiremia į automobilį. Marškiniai, džinsai – jaunas, pagalvoja atėjūnai. Bet priartėję pamato, kad jis pražilęs, vietoj veido raumenų – įkritę plotai, išvagoti sutrūkinėjusių kraujagyslių, jie nustemba susidūrę su vyresnio amžiaus vyru, panašiu į grifą.
– Gal jums padėti? – klausia tėtis.
– Aha.
– Pavėžėsit?
– Pamėginsim, kaip nors.
– Bet mums reikėtų į Miestelį, – patikslina tėtis.
– Pirmiausia padėkit man įsėst į mašiną, – taria karštligiškų akių, kibirkštėlių, plevenančių senoje kaukolėje, savininkas.
Berniuką perveria suvokimas, kaip ir kodėl viskas vyksta, ir kaip sukasi visatoje drauge su jais. Tas įkyrus nerealumo jausmas kirba kaip blanki tolimų žibintų šviesa. Mėnulio pjautuvėlis, išplukdytas iš debesų arkos virš kalnų šlaitų tolumoje. Pridusęs šuns lojimas. Sijono šnarėjimas nuo šakelių miške. Viskas vyksta palengva, patyliukais, artėjančios nakties koriuose. Su vos pastebimu girgždėjimu, kurį išgirsta tik išties jautrus ar net perdėtai jautrus žmogus.
Ilgšis susmunka ant priekinės sėdynės. Tėtis sėda prie vairo. Iš pradžių paprotestuoja, nes, kaip sakoma, yra šiek tiek įkalęs. Bet kai jų gelbėtojas ištraukia butelį, guviai imasi savo užduoties.
Tačiau greitai jų ratus sustabdo kliūtis. Geltonos policijos užkardos juostos.
Net nelaukdami pareigūno su juoda striuke ir žibintuvėliu komandos, jie apsisuka ir, klausydami iš nepažįstamojo kaukolės išsunktų nurodymų, įvažiuoja į miško keliuką.
Kartais automobilio stogą užkliudo šaka, sušnara smulkia lapija ar nuslysta langu, plona ir lanksti.
– Kodėl jie čia patruliuoja? – pradeda kalbą tėtis.
– Esą kažkas miške nukrito.
– Tunguskos meteoritas?
– Cha cha, nežinau.
– Rusų Tunguskos stebėjimo balionas?
– Čia jau panašiau.
– O ką jūs? Susipykot su panele, a?
Jie važiuoja, ratais traiškydami nukritusias šakas, kartais pašokėja, užtaikę ant medžio šaknies ar purve įstrigusio akmens.
– Na, aš pasirinkau savanorišką pasitraukimą iš šio pasaulio, kaip sakoma, o ji su tuo nenori susitaikyti, – sako vyras. – Bet vis tiek nusižudysiu. Tai jau nuspręsta.
– Oi, ką jūs? – išsigąsta tėtis.
– Ji nori ištekėti. Už vieno tokio vietinio vaikino. Tai visiška nesąmonė, nes ji pamišėlė, jai rūpi tik kruštis.
– Negali būt.
– Tiksliau, ne tiek kruštis, kiek apsikabinti, jausti, artumą, bendrumą – tokius dalykus, suprantat? Jos vaikystė atseit buvo labai vieniša, jai trūksta esminio – tėvų apkabinimo. Ji pamestinukė ar panašiai.
– Sunku patikėti, greičiausiai tai tik dingstis.
– Na, todėl ji klaidžioja ir ieško to krušančio prisilietimo. Kitaip nejaučia pilnatvės.
– Ką jūs, kiek tokių yra!
– Ne tokių kaip ji. Ji tikras sukubas1. Esą dar viena tokia yra Lensedluose.
– Tikrai?
– Jo, joms visi jausmai – tikras pragaras, tik orgazmas yra dieviška akimirka, atseit tada susilieja su visata. Visa kita tėra kasdienybė.
– Eikit, eikit?
– Joms tai tiesiog religija.
– Aha!
– Siūliau jai išvažiuoti kartu, meilės įkarštyje. Bet atleiskite, kad aš taip prie vaikų.
– Kur mes važiuojam? – klausia tėtis. – Mums reikia į Miestelį.
– Čia jūsų vaikai? Kokie gražūs.
– Aš dar gurkšnelį, gerai? Kad matyčiau kelią.
– O matot?
– Kaip erelis.
– Tai jėga.
– Atleiskite, pone, kad pasakysiu taip tiesiai šviesiai, bet tegul ji sau miega, su kuo nori. Jums būtų ramu, o jei vienas kitą mylit, tai puikiai sugyventumėt, argi ne taip? Juk žmones sieja daug patvaresnės vertybės nei tas reikalas... na... seksas, ar ne?
– Eikit, paistalai!
– Jūs teisus.
– Klausykit, smagu su jumis pasikalbėti, rimtai. Neįprasta šitaip naktį sutikti protingus žmones. Tik atleiskit, man kiek bjauru, kad jūs moteriškais drabužiais.
– Žinote, važiuojam iš mugės. Dalyvavom karnavalinėje eisenoje.
– Aha, tai viskas aišku! O jūs kartais ne aktorius? Ar nemačiau jūsų per televiziją?
– Kartais vaidinu, neklystat.
– Ir serialuose?
– Visas gyvenimas yra serialas.
– Netiesa. Nes jis baigiasi. Mirtimi. Tamsa. Aš dėl to tikras, deja.
– Na, jau spėjau pastebėti, kad viską matote tik juodomis spalvomis, – sako tėtis. – Bet apie mirtį girdėjau ir kitokių nuomonių.
– Tai manot, kad Jis egzistuoja? Tikit tuo?
– Hm, – atsako tėtis.
– Jūs nepanašus į kokį Dievo žodžio skelbėją. Juk nepradėsit manęs iš karto įtikinėti, kad sutikot Kristų, ką? Nes aš tai tikrai ne.
– Žiūrėkit, jau visai tamsu. Ar tuo keliu važiuojame į Miestelį?
– Aš į lauką nesidairau.
– Ne?
– Visą laiką stebiu savo galvą.
– Tikrai?
– Ir negaliu sulaukti, prisiekiu.
– Bet, pone, kaipgi taip, – tėtis užkalbinėja grifui dantis. – Kodėl jums taip rūpi ta mergina? Na, laikui bėgant, turės vaikų, juk taip, susitupės! Sustorės, pradės vaikščioti į bažnyčią, kapstytis darže ar panašiai. Taigi gali būti visai gerai!
– Negali.
– O gal išsikraustys į miestą, kokioj firmoj dirbs, apsirengus dailiu švarkeliu, moderniu sijonėliu, juk taip, nueis į jogą, pavyzdžiui, vyras bus mielas ir geras, o jei su kuo papaleistuvaus, kaip sakot, taigi nieko tokio, ne pasaulio pabaiga! O vaikai, patikėkit, tai juk palaima! Gerai gyvens.
– Negyvens.
– Na, baikit jau.
– Juk vis tiek galiausiai visi lieka luošiai, stimpa vieni su savo ligomis, juk draugystė ir meilė greit pasibaigia, išsivadėja ir galų gale lieka tik mirtis ir skausmas. O tam skausme net neprisimenat tų, kaip jūs sakot, gerų akimirkų. O jei ir taip? Tuo jums tik blogiau. Visa tai išgyventi tiesiog nėra prasmės. Bet ir pats žinote.
Iš čekų kalbos vertė Vaida Braškytė-Nemečkova
1 Viduramžių krikščionybės mitologijoje – moters pavidalo demonas, su kuriuo sueitis gali būti mirtina.
