Palūžusioji karta: nacionaliniam saugumui pavojingi antiintelektualai
— Tu manai, kad mes baigsime gyvenimą kaip valkatos?
— Kodėl ne? Žinoma, taip ir bus, jei panorėsime. O kas čia blogo? Gyveni sau, dėmesio nekreipdamas į kitų norus, — nei į politikierių, nei į turtuolių — o ir tau niekas nesuka galvos, ir droži savo keliu, ir esi pats sau ponas.
Ši romano „Kelyje“ ištrauka geriausiai atspindi tuometinę „The Beat Generation“ arba „Palūžusiosios kartos“ pasaulėžiūrą. Kai po Antrojo pasaulinio karo JAV ekonomika kilo milžinišku greičiu, dar studentai J.Kerouacas, Allenas Ginsbergas ir Williamas S. Burrough pradėjo abejoti suvešėjusiu materializmu. Atmetę vartotojiškumą ir itin skeptiškai žvelgdami į „Amerikietiškosios svajonės“ idėją, rašytojai pasirinko bohemišką gyvenimo būdą džiaugiantis mažais malonumais ir nebijant būti savimi.
Bitnikų rašytojai nepaisė tuo metu literatūroje galiojančių moralės normų, tad jų darbai buvo sutikti ne itin palankiai. Akademinis pasaulis juos laikė antiintelektualais, visuomenė pabūgo atvirai vaizduojamo seksualumo bei eksperimentų su narkotikais, o kiti menininkai vadino tiesiog provokatoriais.
Politikas Josephas McCarthy bitnikų kūryboje įskaitė net komunizmo idėjas bei grėsmę nacionaliniam saugumui. Tiesa, su šia santvarka rašytojus sieja nebent tai, jog J.Kerouaco romane vienas iš herojų buvo pavadintas Karlo Markso vardu.
Nors literatūros kritikos vadovėliai bitnikus vadina judėjimu, iš tiesų tai buvo nedidelė grupelė artimų draugų. Susirinkdavę jie neapsieidavo be alkoholio, klausydavosi džiazo bei kalbėdavo apie gyvenimą. Daugumai ilgus metus nepavyko publikuoti savo kūrinių, tad jei ne bendraminčių palaikymas, ko gero, kai kurie garsūs romanai taip ir nebūtų išvydę dienos šviesos.
Drovusis rašytojas po nutrūktgalviško bitniko kauke
J.Kerouaco gyvenime netrūko maišto ir kontrastų. Nors vaikystėje priešinosi jį varžančiai griežtai motinai bei paklusnumą diegiančiai katalikiškai mokyklai, religija įvairiais pavidalais visada išliko svarbia jo gyvenimo dalimi. Buvusi rašytojo žmona pasakoja, jog vyras galėdavo keletui valandų užsidaryti vonioje su Biblija rankose, o šeštajame dešimtmetyje pradėjo praktikuoti budizmą.
Rašytojui didžiausią šlovę atnešė romanas „Kelyje“. Tiesa, toks staigus išgarsėjimas tapo ir didžiausiu J.Kerouaco prakeiksmu. Aplinkinių akyse tapęs nutrūktgalvišku bitnikų karaliumi, jis visą gyvenimą išliko drovus ir intravertiškas. Buvusi žmona neslepia, jog ir knygose aprašyti seksualiniai eksperimentai tebuvo vaizduotės vaisius.
Nepajėgdamas pateisinti drąsaus laisvamanio herojaus vardo, rašytojas vis giliau klimpo į alkoholizmo liūną. Savimi nusivylęs menininkas rašė: „Vienintelis dalykas, kurį kam nors galiu pasiūlyti, yra mano sumišimas.“
„Kelyje“: rekordiškas, tačiau nepripažintas šedevras
Garsiausias rašytojo romanas „Kelyje“ vis dar vadinamas bitnikų ir hipių Biblija. Kontroversiškasis kūrinys parašytas per rekordiškai trumpą laiką – vos tris savaites. Pasakojama, jog J.Kerouacas buvo taip įnikęs į rašomąją mašinėlę, jog tuo metu beveik nevalgė ir nemiegojo.
Romanas buvo publikuotas praėjus šešeriems metams po jo baigimo. To priežastimi tapo ne tik tuometinei visuomenei nepriimtinas atvirumas, bet ir neįprasta forma. Kūrinys buvo parašytas ant 36 metrų ilgio popieriaus rulono bei nepadėjus nė vieno kablelio.
Rašytojas viename interviu teigė, jog tokį rašymo būdą pasirinko idant keičiant popieriaus lapą mašinėlėje nenutrūktų mintis. Tiesa, net ir sulaukusį milžiniškos sėkmės romaną dar ilgai pašiepdavo kritikai.
Žymiosios knygos ašimi tapo J.Kerouaco kelionės autostopu po JAV. Pokalbiai su draugais, dažniausiai kitų bitnikų prototipais, čia virsta gyvenimo prasmės paieškomis, kurias lydi narkotikai, alkoholis ir laisvo elgesio moterys.
Biografas Gerardas Nicosia šį kūrinį apibūdino taip: „Tai yra himnas žmonių meilei, tarpusavio bendravimo grožiui, kurio centre ugnis –Deanas Moriarty, pamišęs dėl galimybės būti, važiuoti, pažinti, žavėtis ir vertinti gyvenimą, visad pasiruošęs naujai pažinčiai, pokalbiui, džiazo nakčiai ar tolimiausiai kelionei.“
J.Kerouaco kūryboje – gluminančios klaidos
J.Kerouacas nė vienos savo knygos netapatino su tikrais įvykiais ar žmonėmis, tačiau geriau pažinus rašytojo kūrybą galima rasti įdomių sutapimų. Pavyzdžiui, „Dharmos valkatų“ originaliame rankraštyje veikėjas Japhy kai kur minimas kaip Gary, o šis personažas itin primena menininko draugą Gary Snyderį. Žinoma, sunku pasakyti, ar tai rašytojo aplaidumas, ar tyčinis kritikų erzinimas.
Daugumą kūrinių J.Kerouacas parašė vedamas stiprių emocijų. Knygoje „Miestelis ir miestas“ autorius sudėjo skausmą netekus tėvo, o „Dharmos valkatose“ aprašė dvasios ramybės paieškas.
Paskutinioji knyga „Big Suras“ tampa rašytojo išpažintimi – jis sakosi pavargęs nuo dėmesio, kalba apie sveikatos problemas ir pripažįsta savo alkoholizmą. Čia stebina autoriaus atvirumas – J.Kerouacas neslepia neigiamo požiūrio į savo gerbėjus, pasak rašytojo, pernelyg jį idealizuojančius.
J.Kerouacas pasaulį paliko 1969-aisiais, žymiojo „Woodstock“ festivalio metais. Tarsi užbaigdamas bitnikų erą savo misiją perdavė hipiams, tačiau laisve dvelkiantys rašytojo kūriniai aktualūs net ir šių laikų jaunam žmogui.
